Nepaprasti dangaus ženklai

Kuo senesnis šaltinis, tuo sunkiau jį išsiaiškinti – mat mūsų protėviai visus reiškinius ore krovė į vieną krūvą bendru apibūdinimu „meteorai“ – dėlto ir dabar visa, kas susiję su atmosfera, priskiriame „meteorologijai“. Mūsų laikais „meteorais“ paprastai vadiname tik „krentančias žvaigždes“, tačiau senovėje skirta tik „oro meteorai“ (viesulai ir pan.), „vandens meteorai“ (rūkas, lietus, sniegas, kruša, debesis ir t.t.) ir „švytintys meteorai“ (šiaurės pašvaistės, žaibai, kometos, skraidančios lėkštes, meteorai…).

Tais laikais žmonės buvo labai neapsišvietę. Net vadovėliai kometą apibrėždavo kaip „žemės garus“, o bet kurį neįprastą dangaus reiškinį laikė ženklu iš aukščiau apie kokią nors nelaimę: mirtį, karą, marą ar net pasaulio pabaigą. Nebūtinai pranašystė turėjo išsipildyti iškart, tačiau anksčiau ar vėliau, kad ir po trijų metų, nelaimė ateidavo…

17-o a, 9-me dešimtm. Masačūsetse puritonas Inkris Mazeris1) pasakė keletą pamokslų, kuriuose stengėsi įrodyti, kad keisti dangaus reiškiniai tikrai skelbia visokias baisybes. Tačiau kartu polemizuoja su vienu Biblijos teiginiu (Jer. 10:2): „Viešpats šitaip kalbėjo: ‚Nemėgdžiokite tautų kelio, nenuogąstaukime dėl ženklų dangaus skliaute, nors dėl jų tautos [pagoniai] ir nuogąstauja“. Jis kalba apie „baisybes, kurias dangus siunčia pasauliui“, o kometas vadina „aštriais peiliais, kuriuos Dievas nukreipė į žmoniją ir kuriais jis išnaikins daugybę užkietėjusių nusidėjėlių“: „Ar tik Dangaus ženklai Viešpats negrasina pačiam dangui? Oi, melskitės jam, melskitės, kad jis nenurinktų visų žvaigždžių ir jų nenusiųstų vietoje kometų“. Ir bando paneigti teiginį, kad visi „ženklai“ tėra gamtos reiškiniai [ A.D. White. History of Warfare between Science and Theology, 1898, vol.1 ].

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Savo žodžių įrodymui pasitelkia 1682 m. pilną Saulės užtemimą, kai Harvardo koledžas buvo „giliai nuliūdęs dėl ankstyvos rektoriaus Čonsio3) mirties, o dvi kolonijos, Masačūsetso ir Plimuto, dėl jų gubernatorių mirčių metų bėgyje…“.

Tačiau pamažu buvo įveikiami dangaus ženklai – ir 1726 m. jau jo paties sūnus Kotonas polemizuoja su tėvu: „… niekada nereikia baimintis dangaus ženklų arba prietaringai bijoti užtemimų ir panašių reiškinių… Aš nenoriu, kad jūs ką nors lemiančio įžvelgtumėte žvaigždžių spindėjime“.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Būtina paminėti vieną įdomią brošiūrėlę „Nepaprasti dangaus ženklai, stebėti Kembridže, Sufolke ir Norfolke 1646 gegužės 21 d. antrąją dienos pusėje….“. Joje rašoma: „Nuo pat pasaulio sutvėrimo dienos nepatiklumas visad buvo visokiausių nelaimių pranašavimu; kai Nojus statė savo arką, tai buvo grėsmingu perspėjimo žmonėms – ir štai prasidėjo tvanas. Faraonas nepaklausė perspėjimo iš aukščiau ir jį prarijo Raudonosios jūros vandenys… Mūsų danguje prieš keletą metų stebėta ugninė žvaigždė pradžioje pasirodė virš Vokietijos, pasiekė Airiją, o jos ugninė pūkuota uodega išsiskleidė virš Anglijos; žvaigždė buvo tikru stebuklu. Ir nors šios šalys vėliau įsitikino ženklo tikrumu, Visagalis nukreipė nuo mūsų savo bausmę [ … ] Norfolko grafystėje, tarp Niu Marketo ir Tetfordo, galima buvo stebėti milžinišką debesų stulpą, pakilusį virš paviršiaus tarsi gigantiška piramidė; apačioje iš piramidės blykčiojo kalavijo rankenos, o aukščiau jis įgavo aštraus špilio formą. Kartu iš dangaus skliauto jam priešais leidosi kažkas lyg smailė arba ietis labai aštriu galu.
Tada tolumoje pasirodė antroji ietis ar smailė labai aštri, į žemę nukreiptu, galu… Pirmoji iš dangaus nusileidusi ietis po kai kurio laiko pakilo aukščiau, o ietis, švystelėjusi nuo žemės, šovė į į viršų, kad susidurtų su juo antrąkart.
Tai truko apie pusantros valandos.
Sofeme, toje pačioje Kembridžo grafystėje, ant žemės nukrito ugninis rutulys, sudeginęs ir sugadinęs apie akrą javų; baisiam valstiečių ir kelių ten dalyvavusių miestiečių siaubui, jis ritinėjosi pirmyn ir atgal po lauką, pakildavo ir vėl nusileisdavo, o tada staiga išnyko, po savęs palikęs aitrų sieros kvapą…
Tuo pat metu Brendone, Kembridžo grafystėje, danguje stebėjo kelis laivus, greitai plaukiančius su burėmis, pakeltomis vėliavomis ir vimpelais, tarytum ir tuoj-tuoj stos į mūšį…
Ir visose tose vietose griaudėjo garsus griaustinis, lijo ir krito kruša, o kruša buvo nepaprasto dydžio, o kai kurie ledai turėjo skylę viduryje, tarsi kokie žiedai.“.

Knygelės pabaigoje aprašomi keisti dangaus reiškiniai, tądien stebėti Olandijoje:
„1. Pradžioje pasirodė nedidelis apvalus objektas maždaug stalo dydžio – tarsi nupieštas ant pilko popieriaus; netoliese buvo galima matyti kažką tarsi liūtą ir slibiną, kurie aršiai kovėsi tarpusavyje; po kažkiek laiko slibinas išspjovė ugnies stulpą, tačiau vis tiek buvo nugalėtas liūto; liūtas liko danguje.
2. Tada pasirodė daugybė karių su kitu į pirmąjį panašiu slibinu, su kariais, pėsčiais ir raitais… Liūtas ir slibinas vis dar buvo danguje.
3. Tada pasirodė karalius su trimis karūnomis… Tačiau liūtas ir slibinas vis dar buvo danguje.
4. Tada pasirodė daugybė žmonių galvų, tarp kurių viena buvo milžiniško dydžio; tada pasirodė keletas kūnų be galvų, kurie vėliau išnyko. Liūtas su slibinu tebebuvo danguje.
5. Tada pasirodė žmogus ant žirgo; jis iššovė į save (iš pistoleto), nukrito ir išnyko.
Galiausiai pietryčiuose, netoli liūto besikaunančio su slibinu, pasirodė laivai su daugybe žmonių, jų kūnai buvo aiškiai matomi; mes gerai matėme, kaip buvo keliamos burės, laivai manevravo, ir taip truko tol, kol liūtas ir slibinas neapsikabino letenomis, dribo žemyn ir išnyko iš akiračio, po ko pasirodė milžiniškas debesis, kurio anksčiau nebuvo, ir vėjas sparčiai jį nunešė“.

Čia reikia atkreipti dėmesį, kad aprašomi reiškiniai labai neįprasti. Jie vyko dieną; jų negalima priskirti šiaurės pašvaistėms. Didelis „iečių“ kiekis rodo, kad tai kažkokie oro reiškiniai, o ne atsitiktinis debesų darinys. Tikėtina, kad tai buvo saulės halo derinyje su netikromis saulėmis, sukeltomis ledo kristalų plunksniniuose debesyse. „Nedidelis apvalus objektas“ buvo pirmuoju netikros saulės pasirodymu…

Įdomi jėzuito Franco Raincerio4) „Meteorologia Philosophico-Politica“ (1709), apžvelgianti visus „meteorų“ tipus ir yra vadovu „politikams“ [t.y valdovams], kaip elgtis ir kaip panaudoti dangaus reiškinius savo naudai. Pagrindinė idėja ta, kad reiškinį reikia aiškinti kaip blogą ženklą priešams ir gerą sau, tačiau kaltu sekti įvykius ir iš to siekti naudos. Knyga buvo populiari, iliustruota medžio graviūromis. Ji mini keletą ankstesnių autorių, tarp jų ir D. Menzeliusą… Ir nors F. Rainceris iškelia klausimą: „Ar meteorai sukelti natūralių priežasčių, ar jei blogio pranašai?“, tačiau atsargiai apeina šį klausimą.

Dangaus ženklaiDangaus ženklai
Štai kaip jis aprašo kai kuriuos gamtos reiškinius:
„Valstybės vadovas mato, kaip temsta dangus, kaip vis žemiau leidžiasi debesys, griaudžia ir žybčioja žaibai. Jis mato, kaip už debesų dingsta žvaigždės ir Mėnulis. Dangumi skraido slibinai, iš jų pražiotų nasrų veržiasi ugnies fontanai. Vis grėsmingiau žybčioja žaibai. Pasirodo kometos. Danguose spindi kalavijai ir ietys. Štai atsivėrė dangaus angos ir į Žemę prapliupo tvanas.
Kai valstybės vadovas mato panašius keistus reiškinius, ar privalo jų bijoti? Ne! Tie reiškiniai ir nutikimai – tiesiog dangaus ‚meilus pabučiavimas’. Kas beįvyktų, visa į gera, ir iš visko galima išgauti naudą. Griaustinių ar meteorų baimė reiškia silpnumą“.

Ir jis pateikia tokį pavyzdį:
„1478 m. daugelis Šveicarijos gyventojų danguje stebėjo mūšį, o po dviejų mėnesių – visokiausius kryžius ir ugnies rutulius, kurie krito į žemę paskui save palikdami kažkokius nematomus pėdsakus, kurie klaidino smalsuolius, kaip rašo Likostenas5) Bazelio kronikose. Tais pačiais metais šveicarai pasiekė didelę pergalę prieš Milano princą sumušę 1400 priešų ir užgrobę gerą laimikį“.

Vis tik Rainceris nurodo istorinius faktus, kai tokie reiškiniai pranašavo baisias nelaimes. 1462 m. buvo gausūs nepaprastais ženklais. Danguje matyta „vienuolis, besikovęs su karaliumi, buvo nugalėtas ir nukrito į žemę. Tas sukrečiantis reginys vyko greta paties Mėnulio. Ir tais pačiais metais mažoje Lenkijoje danguje pasirodė nukryžiuotasis ir rėžiantis kalavijas, kas sukėlė nemažą žmonių baimę, o netrukus Lenkijoje prasidėjo baisūs plėšimai ir kitos piktadarystės“.

Rainceris aprašo nemažai reiškinių, tačiau daugiausia politikos požiūriu. Jis pasakoja apie dvigubą saulę ir aiškina tai šviesos apspindėjimu, pateikdamas analogiją su veidrodžiu. O tada pareiškia, kad po tokia saule besikaunantys kariai turėtų būti drąsesniais nei Heraklis, nes jis niekada nesikovė tokiomis sunkiomis sąlygomis.

Jis mini ir skraidančias ir krentančias žvaigždes ir tvirtina, kad tikras meteoras – tai ne judantis objektas, o kažkas karšto tarsi liepsna, apėmusi siūlą ir tolygiai slenkanti juo tol, kol jis sudega. Toliau krentančių žvaigždžių susidarymą lygina su ugnies judėjimu parako juostele. O tada kreipiasi į „politiką“: „Kuo stipresnis lietus, kuo didesnis pavojus, tuo ryškesnės turi būti jūsų skleidžiamos meilės kibirkštys“.

Dar jis rašo: „Ugnis, kurią galima stebėti ant žmonių galvos ar drabužių, jų plaukų ar gyvūnų kailio – nėra tikra, o tik panaši į ją“. Jis pripažįsta, kad netikros ugnys gali būti sukeltos tiek vidinių, tiek išorinių priežasčių: „Jos gali kilti ne tik dėl kažkokių natūralių emocijų, pykčio ar besaikio vyno vartojimo, bet ir dėl karštligės ar kitos ligos. Tad žmogui, kuriam ‚akyse plaukė ratai‘, gali atrodyti, kad tie ratai plaukia dangumi“.

Tikras ugnis jis vadina „skraidančiais slibinais“, kurie naktimis atsiranda „iš danguje susikondensavusios sieros emanacijos. Ugninis slibinas – tai įkaitęs, tačiau nelabai tankus debesis. Jis švyti arba dėl pačio slibino judėjimo, arba dėl to, kad skleidžia vidinę šviesą. Tas ugnis galima dažniausiai matyti vasarą, nes vasarą emanacijos greičiau pakyla į viršutinius oro sluoksnius“. Toliau Rainceris mini garą, žiemą sklindantį iš gyvūno nosies.

Ir tada Rainceris paklausia: „Ar galima dirbtinai sukurti skaidantį slibiną? Atsakau užtikrintai: taip. Receptas labai paprastas. Pailkite ilgą, ploną odos juostą, panardinkite ją į konjaką su jame ištirpintu kamparu, o tada apibarstykite kruopščiai susmulkintu paraku. Tada nueikite į aukštos uolos viršūnę, padekite odą ir meskite į orą. Ir turėsite skraidantį slibiną!“ Savos minčių patvirtinimui Rainceris cituoja Seneką, rašiusį, kad „viršutiniai meteorai – tiesiog nematerialios šmėklos“.

Pranešimai apie kai kuriuos oro reiškinius retkarčiais pasirodydavo 1300-1600 m. kronikose ir buvo siejami su įvairiausiomis nelaimėmis. Žaibas virsdavo pragaro ugnimi, o orus valdė piktosios dvasios. Panašūs prietarai gyvavo ir iki-krikščioniškais laikais.

Rodžerio iš Vendoverio6) „Istorijos žiedai“ aprašo kai kuriuos Anglijos įvykius 447-1235 m. Joje tiesiog knibžda slibinų, stebuklų, dangaus ženklų, piktų dvasių ir vaidenimųsi.

Seniausiu šaltiniu, aprašančiu gamtos reiškinius, yra Plinijaus „Gamtos istorija“ (apie 75 m. pr.m.e). Jame kometos („gauruotos žvaigždės su ugniniais plaukais“) pagal jų pavidalą skirsto į kelis tipus: a) „discei“ – silpnai spindinčios gintarinės spalvos; b) „baltos kometos su sidabriniais plaukais, tokias ryškiais, kad skausminga į jas žiūrėti – jos įkūnija dieviškumą žmogaus pavidalu“. Plinijus, kaip ir Seneka bei Aristotelis, kalba, kad „kartais dangaus skliaute pasirodo spraga, vadinama bedugne“. Matyt čia kalbama apie žaibą.

Be to, Plinijus rašo: „… dangaus kruvina liepsna… (kas mirtingiesiems sukelia panišką siaubą), kuri staiga krenta į žemę; tai įvyko trečiais 103 olimpiados metais, kai Spartos karalius Pilypas nuolat grasino Graikijai. Tačiau tai, mano nuomone, yra gamtos reiškiniai, kaip ir visi kiti, vykę tam tikrais laikais, sukurti pačios gamtos, o ne sukelti, kaip kai kurie laiko, kažkokiomis jų fantazijų priežastimis. Mums nežinoma tų reiškinių prigimtis, nes jie įvyksta labai retai ir mes su jais susipažinę mažiau nei su žvaigždžių judėjimu dangumi, apie ką jau minėjau, o taip pat užtemimais ir daugeliu kitų reiškinių“.

Plinijus rašo apie halo, vaivorykštes, netikras saules ir mėnulius:
„Mūsų protėviai ne kartą vienu metu matė tris Saules… Ir mes patys kartą stebėjome panašų reiškinį viešpataujant amžiną atilsį imperatoriui Klaudijui… Mes neturime žinių, kad kas būtų stebėjęs daugiau nei tris saules vienu metu“.

Viena iš ankstyvųjų knygų apie atmosferos reiškinius yra V. Fulko7) „Maloniausias pasivaikščiojimas po Gamtos apmąstymo sodą…“ (1640). Apie ugninius meteorus joje sakoma: „garai – tai kažkas tarsi vanduo ir vis tik ne vanduo; garavimai ka-kaip susiję su žeme ir vis tik tai ne žemė“. Saulės spindulių dėka kildami garai pasklinda danguje ir į žemę krenta kaip lietus: „Išgaravimai, tarsi karšti ir sausi dūmai, praeina pro apatinius ir vidurinius oro sluoksnius, nes jie plonesni ir lengvesni nei garai, ir pakyla į viršutinius sluoksnius, kur nuo karščio dėl artimos ugnies jie išsipučia ir sukelia visokius efektus. Kartais tie išgaravimai būna lipnūs ir nepasklinda po dangų, o krenta kartu, užsidega ir tampa panašūs į slibinus, dvasias, žvakes ar ietis.
Todėl ugniniai meteorai skirstomi į dangaus ugnis ir vizijas. Ugniniams meteorams priskiriama visa, kas suliepsnoja ir iš tikro dega. Jie skiriasi išvaizda ir įvairiai vadinami: degantys burbulai, šokantys fakelai ar šokinėjantys ožiai, krentančios žvaigždės ar žvakės, liepsnojančios sijos, kolonos, skydai, rutuliai ar aštrūs špiliai, o taip pat ugninės žvaigždės, taip vadinamos kometos… Šiuos reiškinius daugiausia stebėti galima naktį, nes, kai jie nutinka dieną, juos taip pat sunku įžiūrėti kaip ir žvaigždes…
Per dangų lekia … slibinas. Kai jis sutinka šaltą debesį, jis pasuka į vieną ar kitą pusę, baisiam stebinčiųjų siaubui … kiti sako, kad tai pats velnias.
Daugiau kaip prieš 47 metus, kai daugybė jaunų žmonių paryčiais patraukė už miesto, penktą valandą, Londoną pasiekė žinia, kad tą patį rytą virš Temzės matė velnią; vėliau pasklido gandai, kad jis nusileido ant žemės Stretforde, kur jį pagavo ir uždarė. Pažįstu keletą žmonių, kurie ėjo jo pažiūrėti, o grįžę sakė, kad jis tikrai skraidė dangumi, tik štai pagauti jo nepavyko… Manau, kad tai vienas iš ‚skraidančių slibinų‘; jis kėlė siaubingą įspūdį ir atrodė gyvu, nes judėjo, tačiau iš tikro tebuvo dūmų debesiu“. Ensisheim meteoras
Toliau aprašomos ugnys, primenančios „klaidžiojančias ugneles“:
„Kartais ji juda priešais keliautoją, o kartais seka iš paskos, bando jį suklaidinti ir nuvesti į vandenį ar kokią kitą pavojingą vietą. Naktimis jas dažnai regi jūreiviai. Kartais ji prisitvirtina prie kokios nors laivo dalies ir ten dega, kol neužgęsta… Sausumoje jį vadina ‚ignis fatuus‘ (kvaila ugnis), nes ji niekam nepadaro žalos ir tik baugina kvailius. Jūroje, jei pasirodo viena ugnelė, ją vadina Elena, o jei dvi – Kastoru ir Poluksu8)“.

Toliau paaiškinama, kuo skiriasi ugniniai meteorai nuo „vizijų“:
„Vizijos kyla susidarant garavimams žemiausiuose ar aukščiausiuose oro sluoksniuose ne užsidegant, o kaip atspindys nuo jų saulės ar mėnulio šviesos, sukeliantis degimo iliuziją“.

Papasakojęs apie įvairius vaivorykščių tipus, pereina prie netikrų saulių aprašymo:
„Kaip keista ir nepaprasta stebėti tai, ką Aleksandras Didysis pavadino neįmanomu, kai rašė Darijui: ‚Pasaulio negali vardyti vienu metu matomos dvi Saulės‘. Tačiau žmonės ne kartą dangaus skliaute matė, kaip jiems atrodė, ne tik dvi, o dar dažniau tris saules, – ir net daugiau, net tai ne taip dažnai. … Tai ne kas kita kaip Saulės atspindys lygiame lietaus debesyje … tarsi veidrodyje. Netikros saulės tiksliai atkartoja tikros saulės formą ir ryškumą…“.

Toliau nurodoma, kad ir Mėnulis gali atsispindėti netikruose mėnuliuose ir iškelia įdomų klausimą: ar gali būti panašūs žvaigždžių atspindžiai? Ir daro išvadą, kad gali, tačiau nurodo, kad daugumu atvejų jų ryškumas stipriai nusilps atspindint. Knygos pabaigoje autorius išdėsto savo požiūrį į dangaus reiškinius ir ženklus:

„Sunkiausia mums – tai nustatyti natūralių visų tų stebuklingų reiškinių priežastį, nes iki šiol dar niekas, kiek man žinoma, net nebandė rasti tokią priežastį… Kai kurie tų nepaprastų reiškinių sudaryti iš įvairios formos ir įvairiai išsidėsčiusių ratų ir vaivorykščių: žiedas žiede ar vaivorykštė vaivorykštėje, vienos vaivorykštės kraštas liečiasi su kita, kartais galai nukreipti aukštyn, kartais žemyn, kartais į šoną, o kartais susikerta… Būna, kad Saulė ar jos atspindžiai apjuosiami tais ratais.
Per šiuos kelis metus danguje buvo galima stebėti nepaprastus dalykus: ore besikaunančias armijas, pilis, didelius ir mažus miestus ir visas šalis su kalvomis, slėniais, upėmis ir miškais [ … ] ir visa kita, kas yra Žemėje [ … ]. Visi jie gali būti sukelti dviem būdais: dirbtinai ir natūraliai. Dirbtinai jie sukeliami tam tikrais veidrodžiais ir instrumentais, pagamintais pagal slaptus mokslo (vadinamo kat-optika – apie veidrodžius ir atspindžius) dėsnius, kai oras dėl savo savybių ima atspindėti visa, kas vyksta žemėje“.

Straipsnis: nso.lt


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Tvanas.

– kadangi meteorai (asteroidai) gali būti ledo, geležies, sieros pagrindu, tai ir jų „degimo“ efektai atmosferos sluoksniuose labai skirtingi (gali priminti slibinus).

– kadangi „tvanas“ buvo sukeltas vandenų iš sutrupintos planetos tarp Jupiterio ir Marso, aišku prieš pat tvaną krito daug asteroidų. Sakykim Marse tie asteroidai sukūrė „didžiuosius kanalus“ ir „didžiuosius kraterius“. Indėnų legendos tvirtina, kad tvano vanduo buvo karštas (įkaito nuo trinties su atmosfera).