Piktosios dvasios valdo gyvuosius?

J.Markūnas, kaip diagnostas – analitikas, savo veiklą grindžia nuostata, kad dvasinės ir fizinės fizinės negalios priežastys – tai paties žmogaus ir jo protėvių negatyvios gyvenimo patirtys, gamtos ir visatos dėsnių nepaisymas.

Ištrauka iš knygos “Gyvenimo nesėkmių bei susirgimų priežastys”

Kartą į mane kreipėsi kaimynas dėl savo šeimos draugo sūnaus, kuris prieš pusantros savaitės išėjo į dėdės laidotuves (beje, jose nedalyvavo) ir dingo be žinios. Aš jam pasakiau, jog dingusių žmonių paieška neužsiiminėju ir nežinau, ar galėsiu kuo nors padėti. Tačiau jis primygtinai prašė pabandyti, tad paprašiau, kad atvažiuotų dingusiojo tėvas arba motina ir atsivežtų nuotrauką. Nuotraukos paprašiau tiesiog norėdamas apsidrausti.

Paprastai ji man visiškai nereikalinga, nes kalbantis tarp bendraujančiųjų atsiranda minčių ryšys ir informaciją apie žmogų galima gauti, jam nedalyvaujant. O kol kas pradėjau tikrinti jaunuolio parametrus. Pasirodė, kad jis nekrikštytas. Todėl tamsusis pasaulis nusiurbia gyvybės syvus nuo tos jo smegenų dalies, kuri reguliuoja šio žmogaus orientavimąsi vietovėje. Dabar jis nežino, kur esąs ir negali sugrįžti į namus, be to, nežino nei savo pavardės, nei gyvenamosios vietos. Patikrinau dar keletą parametrų ir užsirašiau jų paro­dymus. Kaimynas paskambino, kad atvažiavo jaunuolio tėvas, iras nuėjau pas jį. Pažvelgęs į jaunuolio nuotrauką, patikrinau tuos pačius parametrus ir sulyginau juos su matuotais be nuotraukos. Sutapo… Su dingusiojo tėvu kalbą pradėjau nuo to, kad sūnus nekrikštytas. Tėvas tai paneigė, sakydamas, kad jis pats dalyvavęs krikšto apeigose ir aš esąs neteisus. Man iš pradžių šmėstelėjo mintis, kad užsiiminėju nežinia kuo ir nežinia iš kur ir kokią informaciją gaunu. Dar sykį patikrinau, kokį didžiausią ryšį su Dievu jaunuolis turėjo savo gyvenime. Matavimas parodė, kad jokio.

Na, galvoju sau, reikia atsiprašyti žmogaus ir iš viso ateityje nutraukti visus matavimus. Apmąstant atsiprašymo kalbą, atėjo į galvą mintis pasižiūrėti, kokį gi ryšį su Dievu krikšto metu turėjo kunigas ir krikštatėviai. Pasirodo, kunigas buvo išgėręs nemažai alkoholio, ir jo ryšys su Dievu buvo labai sumažėjęs. Krikštatėviai irgi buvo išgėrę, o jų ryšys su Dievu buvo tik krikšto lygyje. Įdomiausia, kad ir jaunuolio tėvai prieš kūdikio pradėjimą buvo išgėrę, ir šis gimė, jau turėdamas nepilnavertę sielą, dėl ko augo silpnas ir su pakrikusia nervine sistema. Pasirodo, vaikas ne kartą gydytas psichiatrinėje ligoninėje. Taigi tamsusis pasaulis per alkoholį sugebėjo paveikti net penkis žmones, kad vaikui nebūtų suteiktas tiesioginis ryšys su Dievu – krikštas. Beje, jaunuolis nuolat eidavo į bažnyčią ir melsdavosi, jo tikėjimo į Dievą dydis buvo per 8 m… Tačiau be krikšto, vien per tikėjimą, ryšys su Dievu iš žmogaus pusės neatsiranda.

Tada aš ėmiausi kunigo misijos, kreipdamasis į Dievą savais žodžiais. Tiesa, prieš pradėdamas misiją, patikrinau savo galimybes.

Reikalavimai buvo tokie: krikšto metu kunigo ryšys su Dievu turėjo būti 8 m, o buvo tik 3 m, t. y. vidutinio paprasto Lietuvos tikinčiojo lygio. Tuo tarpu man reikia turėti jau per 37 m, nes gyvendamas jaunuolis giliai įklimpo į nuodėmes. Patikrinau, kokios nuodėmės man neleidžia turėti tokio ryšio su Dievu, paprašiau jų atleidimo, t. y. atlikau dvasinę atgailą ir priėmiau dvasinę Šv. Komuniją. Pasiekęs reikiamą ryšį su Dievu, paprašiau, kad įvyktų formali krikšto misija ir jaunuolis būtų pakrikštytas. Mano nuostabai, viskas vyko taip, kaip prašiau. Atsirado 8 m ryšys, – toks buvo jaunuolio tikėjimo į Dievą dydis. Patikrinau galvos smegenų bioenergetiką: vietoj minusinės 1,5 m bioenergetinės duobės iš karto atsistatė normali 2,5 m bioenergetika. Tapo aišku, kad jaunuolio būsena normalizavosi, kad jis pradeda suvokti realią savo padėtį ir turėtų nedelsdamas vykti į namus. Diagnozuodamas pasitikslinau, kada tai turėtų įvykti, sužinojau, kad po trijų su puse valandos.

Visą tą laiką kalbėjausi su jaunuolio tėvu ir aiškinau tiesas, kurias aprašiau šioje knygutėje. Staiga jis prisiminė pakeitęs durų užraktą, apsidrausdamas nuo galimos buto vagystės tuo atveju, jeigu sūnaus raktas patektų į nepatikimas rankas. Aš pabandžiau sužinoti atstumą tarp jaunuolio ir tėvų buto. Testavimas parodė, kad juos skiria tik 50 metrų. Tėvui liepiau tuojau važiuoti namo ir paprašiau parvykus būtinai paskambinti man bei pranešti rezultatus. Po 10-ties minučių pasigirdo telefono skambutis. Tėvas pranešė, jog grįžęs rado sūnų bebandantį atrakinti buto duris.

Kartą diagnozavau vienos jaunos merginos psichikos sutrikimo priežastis. Vidurinėje mokykloje jos gabumai buvo aukštesni nei vidutiniai. Baigusi mokslus, ji dirbo kompiuteriu. Sekėsi neblogai. Tačiau per paskutinius du mėnesius (prieš gydydamasi psichiatrinėje ligoninėje) ji niekaip negalėjo susidoroti su palyginti nesudėtingu darbu. Pradėjo dirbti po 12-15 valandų per dieną, tačiau nesisekė. Dėl to mergina pergyveno, stipriai išseko, tad teko kreiptis į gydytoją. Gydymas nebuvo labai sėkmingas. Paanalizavus būklę, paaiškėjo, jog ji pati susidariusi didelę naikinimo programą dėl nenoro gyventi. O nusivylė gyvenimu dėl nesėkmingos meilės laikinai atvykusiam jaunam užsieniečiui. Jam išvykus, merginą apėmė gili depresija, o kadangi buvo labai jautri, tai iš tos būsenos niekaip negalėjo išsivaduoti – gyvenimas be mylimo žmogaus jai atrodė beprasmis. Nors nusižudyti ir nebandė, bet nenoras gyventi sukūrė gyvybės naikinimo programą, kuri pradėjo sparčiai veikti. Laikui bėgant, depresija sumažėjo, ir noras gyventi vėl atsirado. Tačiau nepažabota naikinimo sistema toliau keitė ir naikino galvos smegenų struktūras, todėl mergina nesugebėjo dirbti. Blogi darbo rezultatai dar labiau stiprino naikinimo programą.

Žmogus neturi teisės žudyti ne tik kitų žmonių, bet ir savęs. Ne savo noru atėjai į šį pasaulį – ne savo noru turėsi ir išeiti. Susikūrus savęs naikinimo programą, kyla grėsmė sveikatai bei likimo sėkmei, be to, stabdoma aukščiau esančių struktūrų apsauga, dėl ko blogėja sveikata, trumpėja gyvenimas. Jis tampa kančia ne tik pačiam žmogui, bet ir jo palikuonims.

Man atrodo, kad negalima valstybiniu mastu įteisinti mirties bausmės, nes nužudytas žmogus nebegali atgailauti už savo nuodėmes. O atgailaujančiojo žudyti nereikia, nes savo nuodėmes jis jau suprato. Priėmus mirties bausmę, nukenčia labai daug su tuo susijusiu žmonių, būtent:

– visi, kurie priėmė tokį įstatymą,

– tardytojai, ruošę medžiagą teismui,

– prokuroras, reikalaujantis mirties bausmės,

– teisėjai, priimantys mirties nuosprendį,

– šalies prezidentas, nepatenkinęs nusikaltėlio malonės prašymo,

– žmonės, perskaitę spaudoje žinutę ir mintimis pritarę teismo bei prezidento sprendimui.

Ar daug gali duoti šaliai prezidentas, kurį per žudymo programą valdo tamsusis pasaulis? Juk tada šis pasaulis valdo ne tik jį, bet ir daugelį jo sprendimų. Demokratinis valdymas daug ką pataiso, bet toli gražu ne viską, nes parlamentuose šiuo klausimu ne viskas gerai apmąstyta ir sutvarkyta. Šalyse, kuriose visuomenė geriau suvokia realią padėtį, mirties bausmės atsisakyta.

Tamsusis pasaulis aktyviai veikia, sukeldamas ir skleisdamas tarpusavio nesantaiką ir karus tarp tautų, religijų, partijų, vaidus tarp giminių. Juodoji magija – jo “darbų” viršūnė. Šių nuodėmių potencialūs dydžiai siekia per 100 m, o kartais net 1000 m, ir tai yra baisu, lyginant su “nežudyk” nuodėmės dydžiu (prisiminkime, kai žmogus nužudo žmogų – 4 m). Minėtuoju atveju į žudymo programą yra įtraukiamos ištisos religinės bendrijos, tautos, didelės žmonių grupės.

Dievui nesvarbu, kas tu – rusas, žydas, lenkas, lietuvis ar dar kas nors. Kai žmogus yra Dievo palaimoje, tai kaip iš gero tėvo gauna viską kas jam priklauso, o kai yra įsuktas į tamsaus pasaulio verpetą tai šis daro viską kad galėtų nusiurbti kuo daugiau jo ir jį supančių žmonių gyvybės syvų.

Kai per nuodėmes tamsusis pasaulis įgauna galimybę valdyti žmogų, tada jo smegenų vienų sričių kontrolė ir veikla susilpninama, o kitų – sustiprinama. Dėl šios priežasties blogio planai žmogaus sąmonėje gali įgauti neregėtą mastą. Šiuos žmones aš pavadinčiau tamsaus pasaulio “agentais”. Tamsusis pasaulis iš žmogaus negali padaryti bet kokio agento, o tik tokį, kurį gali veikti per atitinkamas nuodėmes ir suteikti jam tam tikras galimybes. Dėl šios priežasties vieni tampa vagimis, kiti – žudikais, treti – religinės, tautinės ar dar kitokios nesantaikos kurstytojais, dar kiti – ekonominiais nusikaltėliais ar pan.

Patys mažiausi, bet labai svarbūs “agentai” yra, pavyzdžiui, daugiaaukščių namų laiptinių darkytojai. Išvydę suteptas sienas, apdegintus, išdraskytus lifto mygtukus, gyventojai keikia “agentus-darkytojus” ir šitaip įpuola į keiksnotojo nuodėmę. Tada tamsusis pasaulis įgauna galimybę nusiurbti ir jų gyvybės syvus. Sugrįžęs į butą žmogus dar ilgai jaučia blogą nuotaiką – nusiurbimo rezultatą. O reikėtų elgtis priešingai – ne keikti ir koneveikti darkytojus, o pasimelsti už jų, jų tėvų ir protėvių padarytas nuodėmes, nes per jas tamsusis pasaulis vykdo savo veiklą. Reikėtų prašyti atleidimo visiems – ir kaltininkams, ir nukentėjusiems, nes, keiksnodami kaltininkus, ir nukentėjusieji daro nuodėmes. Beje, žmogus, paprašęs nuodėmių atleidimo kaltininkams, pajunta ramybę ir palengvėjimą (pabandykite…). Priešingu atveju pyktis ir susierzinimas tik padi­dėja.

Prieš kelis metus Lietuvoje “Holdingo kompanijos”, LAIB, “Sekundės”, “Tauro” ir kitų bankų ekonominės pakraipos tamsaus pasaulio agentai dideles žmonių mases įvėlė į prakeiksmų nuodėmes, pasisavindami arba iššvaistydami indėlininkų lėšas. Žmonės ir dabar keikia tuos “agentus” dėl ekonominio nuosmukio.

Reketininkai, mafioziai ir kiti tamsaus pasaulio prievartos agentai taip pat atlieka ypatingą blogio misiją. Įdomiausia tai, kad šie žmonės dažnai turi nepaprastai gerus fizinius duomenis ir unikalią mąstyseną kitaip sakant, genialumą. Jie sugeba padaryti tokias išvadas ir priimti tokius sprendimus, kurie galimi tik aukštų protinių sugebėjimų žmonėms. Jie pasiekia aukštų rezultatų, įvykdo užsibrėžtus tikslus. Tik bėda ta, kad tamsusis pasaulis per turimus atvirus kanalus visus sugebėjimus nukreipia savo naudai. Jis net suteikia papildomą energetinį maitinimą atskiroms galvos smegenų sritims ir kai kurioms kūno dalims, tuo padidindamas jų funkcionavimo aktyvumą blogiui įgyvendinti. Dėl to net geri siekiai virsta blogiu.

Tamsusis pasaulis nuolat ruošia ir augina būsimus pasaulinio masto valstybinius nusikaltėlius. Tokiais atvejais, formuojant sielą yra sujungiamos visų protėvių (irgi tamsaus pasaulio suformuotos) negatyvios sielos struktūros, ir šitaip gimsta būsimi “vadai”, tokie kaip Hitleris, Stalinas ir kiti. Per tam tikras žmonių grupes jiems sudaromos sąlygos užimti valstybės vadovo postą ir vykdyti tamsiąją programą. Demokratinis valdymas užkerta kelius tokiems žmonėms ateiti į valdžią.

Visi tamsaus pasaulio agentai mano esą protingesni už kitus, o juk iš tikrųjų jie yra tik sraigteliai, tamsaus pasaulio valdomi per savo ir savo protėvių nuodėmes. Svarbiausia, jog jie, to nežinodami, naikina ne tik savo, bet ir savo palikuonių dvašios bei sielos struktūras, pasmerkdami juos kančioms ir juodųjų agentų egzistencijai. Jų laukia nepavydėtinas gyvenimas net ir netolimoje ateityje. Ne tik jie patys, bet ir jų vaikai, vaikaičiai ir tolimesnių kartų palikuonys neturės nei sveikatos, nei laimės, nei sėkmės ar vidinės palaimos, patys galbūt nežinodami, kodėl.

Turiu pabrėžti, kad žmonių, galinčių likviduoti protėvių nuodėmes ir išvengti jų pasekmių, yra mažai, nors jie ir sugeba visa tai suvokti bei įvertinti. Dažniausiai tai būna paveldėtas kryžius, kurį nešti ne visi pajėgia.

Po paskaitos diagnozuoju moters sveikatos būklę. Rezultatai blogi. Nuolatinė didžiulė nervinė įtampa, peraugusi į baimę. Nervinis jautrumas – paranojiškame lygyje. “Jums sunku gyventi tarp žmonių, žmonėms taip pat sunku su jumis”, – sakau jai. Baimingu žvilgsniu ji tai patvirtina. Pasitikslinu, dėl kokio potencialinio dydžio nuodėmės tokios pasekmės atsirado. Matavimai rodo, jcg nuodėmė viršija 36 m. Prašau nuodėmių atleidimo ir Aukščiausiojo malonės suteikimo. Matau, kaip ant gražaus piestu atsistojusio juodbėrio žirgo, iškėlęs rankoje apvalų dygliuotą vėzdą, metaliniais šarvais apsirengęs riteris kovoja kare. O juk riteriai nebeegzistuoja jau apie 300 metų! Bet dėl io padarytu nuodėmių daug metu karta iš kartos kentėjo to riterio palikuonys. Kol nuodėmė be atgailos, ii tebeegzistuoja ir tampa palikuoniu sielų bei kūno būklės raktu. Perjuos tamsusis pasaulis turi galimybę skleisti nesantarvę ir blogį. Kai paprašiau Dievo nuodėmių atleidimo ir Sv. Sakramento suteikimo, įvyko apsivalymas. Pasikeitė ne tik tos moters, bet ir jos sesers (nors jos ir nediagnozavau) charakteristikos. Vadinasi, kinta ir kitu žmonių, susijusiu su minėtais protėviais, likimai. Jie irgi ilgą laiką kentėjo dėl šios nuodėmės.

Po paskaitos diagnozuoju vyriškį. Jo klausiu: “Tai nervai neleidžia gyventi?” Jis pritariamai linkteli. Analizuodamas matau žmogų karininko uniforma su prie šono makštyje kabančiu kardu. Uniforma man nežinoma, o kardas kabo kitoje pusėje, negu turėtų būti. Pasakoju, ką matau. Žmogus iš karto atsako, kad aš matau jo senelį – Rusijos caro armijos gydytoją. Susirėmimuose su kazokais buvo sužeistas jo dešinysis petys, todėl kardą išmoko valdyti kairiąja ranka. Atlikau savo misiją, ir vyriškio charakteristikos tuoj pasikeitė. Po 3-jų mėnesių jis surinko savo gimines bei pažįstamus ir pakvietė mane paskaityti paskaitą. Po jos patikrinau visą jo šeimą. įdomiausia buvo tai, jog dingo jo dukros ir anūko, kurių aš visai netikrinau ir netgi nebuvau apie juos girdėjęs, nervingumas. Aš nieko nesakiau moteriai, kai jinai nustebusi aiškino nežinanti, kodėl po Šv. Kalėdų taip pasikeitė jos trimetis sūnus: anksčiau jį kelis kartus per dieną kankindavę isterijos priepuoliai. Dabar jie dingo.

Širdies ir kraujagyslių ligos, vėžys, psichiniai susirgimai ir kitos, taip pat ir paveldimos, ligos žmones persekioja dėl tėvų ir protėvių neatgailautų ar neatskleistų nuodėmių. Ne visi tas ligas paveldi, tačiau jos lyg Damoklo kardas kabo virš visų galvų.

Apžvelgus bendrą negalios sistemą, ji atrodo kaip erdvinis voratinklis, kuriame glaudžiai persipina praeitų kartų ir konkretaus žmogaus padarytos nuodėmės. Geri darbai susilpnina atskiras voratinklio gijas, o blogieji supina naujas ir tamsiajam pasauliui atveria galimybę stiprinti savo įtaką.

Nereikia pamiršti, jog tamsusis pasaulis moka suvesti žmones, kad jie “padėtų” vienas kitam klimpti į nuodėmes.

Kartą, nuvykęs į svečius, pamačiau gerokai išgėrusį šeimininkės sūnų. Žinojau, jog jis turi savo šeimą, todėl paklausiau: “Tai svečiuojiesi pas motiną?” Motina už jį atsakė, jog “svečiuojasi” jau antrą savaitę. Išėjęs iš namų ir nebenorįs grįžti, nes bijąs pylos. Abu su žmona dirbo savo parduotuvėje, o dabar, kai išėjo iš namų, su draugais uždarbiauja pas ūkininką – rauna linus. Kadangi ūkininkas už darbą sumoka kasdien, tai jis su draugais turi už ką gerti. Taip ir gyvena.

Sūnus ir sako man: “Dėde, padėk man, nes mane valdo velnias”. Visi pradėjo juoktis, o aš sakau, jog tai visai nejuokinga ir klausiu, kaip tai vyksta. Jis paaiškino, kad, susibarus su šeima, velnias jį labai užjaučia ir tuojau pat pataria, kur jam nueiti, kad galėtų nusiraminti. Vieną kartą nukreipia pas Joną, kitą – pas Petrą, sakydamas, jog ten vyrai linksminasi, geria, kad ten visai kitoks gyvenimas negu namuose. Jis to balso paklauso, nueina, ir iš tiesų -randa geriančius. Aš jam sakau: “Tai tu tą velnią peržegnok ir neprasidėk su juo”. Jis man atsakė, jog jam taip pasielgti esą nepatogu, nes jaučiasi įsigijęs tikrą draugą, paslaugų ir labai malonų.

Pasirodo, jog apvaisinimo metu jo tėvas buvo išgėręs, be to, šis nėštumas buvo nepageidaujamas. Taip pat ir jo šeimoje buvo vienas abortas, po kurio tamsusis pasaulis įgavo valdžią ir pradėjo žmogų dar stipriau valdyti.

Yra žmonių, kurie patys nežino, kodėl “pačios kojos” nuveda į užeigą, nors prieš tai jie buvo nutarę eiti į parduotuvę už paskutinius pinigus pirkti vaikui pieno. Tai labai paprasta suvokti: tamsusis pasaulis per šį žmogų įtraukia į vargą, skurdą bei kančias ir kitus žmones, kurie keikia ir koneveikia nusidėjėlį ir taip per jį patenka ant tamsaus pasaulio “kabliuko”: šis turi kuo maitintis.

Tokius dalykus reikia stengtis suprasti ir bandyti patiems išsikapanoti iš nuodėmių liūno. Kartais tam reikalinga senelių ir tėvų pagalba, nes pagrindinės nuodėmių šaknys išsikerojusios jų praeityje, o kartais tenka pasitelkti ir visą šeimą arba net kai kuriuos draugus bei pažįstamus.

Panevėžyje mano giminaičiai susiginčijo dėl jų kaimynės gyvenimo trukmės. Moteris buvo mirusi prieš 22-ejus metus. Tėvas tvirtino, kad moteris mirė 50 metų amžiaus, o sūnus -kad 40. įsiterpiau į jų ginčą ir nustačiau, jog ji išgyveno 39,5 metų. Kitą dieną nusprendėme užsukti į Taujėnų kapines, kur moteris palaidota. Antkapyje buvo užrašas su gimimo ir mirties metais. Moteris buvo išgyvenusi 39 metus. Jeigu surastume archyve jos dokumentus, matyt, atsirastų ir tie 6 mėnesiai, įdomiausia tai, kad yra išlikusi visa informacija apie jos kūno organų sveikatą.

Taigi, kūnui mirus, visa informacija lieka su žmogaus siela. Kai kas galvoja, jog štai jis padarė blogą darbą, bet, jeigu to niekas nematė, tai jis – be kaltės. Tačiau viskas užregistruota…

Sakoma, jog bus Dievo teismas. Žmonėms sunku įsivaizduoti, kaip Dievas suskaičiuos padarytas nuodėmes. Tačiau dabar tai paaiškinti lengva, remiantis kad ir šiuolaikinės technikos pavyzdžiu. Visi – geri ir blogi – darbai ir mintys kaupiasi ir glūdi žmogaus informaciniame centre panašiai kaip kompiuteryje, kurio galimybės neprilygsta nė vienam iš mūsų praktikoje naudojamų kompiuterių. Šis “kompiuteris” dirba pagal Dievo sukurtą programą, ir kiekvieną akimirką pateikiama galutinė išvada, ko žmogus vertas.

Taigi, manyčiau, kad “Dievo teismas” vyksta kiekvieną akimirką, tik jo esmė kitokia. Per nuodėmes naikinamos dvasios bei sielos struktūros, todėl prarandama kūno apsauga bei sudaromos sąlygos gyvybės syvams nusiurbti. Šią apsaugą stiprina geros mintys ir darbai. Ypatingą reikšmę čia turi atgaila už nuodėmes. Žinant tai, aiškėja gili, prasminga išmintis – visą gyvenimą reikia pragyventi taip, lyg gyventum paskutinę gyvenimo valandą, nes tikrai nežinai, kada ištiks fizinio kūno mirtis.