Anos Kempbel ir jos šeimos istorija (I)

Edgaras Keisis

Ištrauka iš: Edgaras Keisis AKAŠOS KRONIKOS

 

Saugant šio pasakojimo veikėjų konfidencialumą, jų vardai pakeisti

 

1938 metais į Edgarą Keisį kreipėsi fiziškai ir dvasiškai išsekusi, nevilties apimta dvidešimt devynerių metų amžiaus moteris. Ji norėjo, kad jai būtų atlikti aiškiaregiškieji skaitymai (1523 atvejis). Jos santuoka, jau antroji, buvo nepavykusi, ir ji dabar karštligiškai ieškojo išeities iš šios situacijos. Buvo du galimi problemos sprendimai: skirtis su antruoju vyru ar likti su juo. Nors dabar ji kankinosi, vis dėlto dar vylėsi, kad santuokinis 11 imas susitvarkys ir išsipildys jos svajonė turėti normalią šeimą.

 

Tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios Ana Kempbel (Anna Campbell) kreipėsi į E. Keisį, buvo jos fizinė būklė. Ji baiminosi kad jai reikės gydytis chirurgiškai ir kad po operacijos ji taps nevaisinga. Per itin nevykusią pirmąją santuoką ji buvo pastojusi tačiau nėštumas tada buvo negimdinis, ją operavo ir pašalino vieną kiaušintakį. Dabar Ana pajuto panašius simptomus ir išsigando, kad, jei vėl reikės operuotis, ji praras galimybę turėti kūdikį. O tapti motina ji norėjo labiau už viską pasaulyje. Kiti šeimos nariai siekė karjeros bei mokslinių laipsnių, pavyzdžiui, jos sesuo mokėsi koledže ir rengėsi gintis magistro diplomą, bet Ana buvo kitokia. Kiek tik siekė jos atmintis, motinystė buvo didžiausias jos troškimas. Ana prisipažino, kad jos svajone yra „turėti šešis vaikus ir pasenti jų apsuptyje”. Taigi dabar ji vylėsi, kad Keisio skaitymai jai kažin kokiu būdu padės iš­vengti chirurginės operacijos.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Skaitydamas įrašus, Anos Kempbel biografijos detalių E. Keisis nežinojo. Tačiau mes, pažvelgę į Anos gyvenimo kelią, geriau suprasime jos situaciją ir tos situacijos sąsajas su praeitimi.

 

Ana Kempbel gimė mažame miestelyje XX amžiaus pradžioje. Miesteliūkštis buvo toks menkas, kad maždaug po pusės amžiaus jis susiliejo su gretimomis bendruomenėmis ir jose tiesiog ištirpo. Anos tėvai vertėsi žemės ūkiu. Beje, jos motina, kilimo iš Kentukio, buvo rafinuotų manierų moteris ir atrodė kur kas oriau už savo vyrą. Šis faktas Anos tėvą kankino visą gyvenimą. Jis buvo vienas iš paskutiniųjų gyvų kolonistų, kitados atkeliavusių į Vakarus, jo šaknys buvo žemėje, ir jis žinojo, kaip ją dirbti, kad išlaikytų savo šeimą.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Ana Kempbel buvo viena iš šešių pilnametystę pasiekusių vaikų. Beveik visą laiką ji leisdavo su savo broliais ir seserimis, šalia nebūdavo tik vyriausios sesers Veros, nes Ana, kiek tik galėjo prisiminti, su ja labai nesutardavo. Tarp jų viešpatavo pyktis, pavydas ir nepasitikėjimas. Motina iš pradžių dar bandydavo jas taikyti, tačiau laikui bėgant taip nusivylė dukrų elgesiu, kad daugiau į jų santykius nesikišo. Joms būdavo leidžiama vaidytis iki galo, ir jos vaidydavosi.

 

Nors šeimyniniai kivirčai dėl menkniekių yra visiškai įprastas dalykas, dviejų seserų priešiškumas buvo itin aštrus. Beje, įdomu, kad, kaip pastebėjo Ana, šeimoje buvo ir kita nesutariančiųjų pora: tai jos tėvas ir Vorenas (Warren), trečiasis brolis, vaikas, gimęs iškart po jos. Anai atrodydavo, kad tėvas kimba prie Voreno už tuos smulkius nusižengimus, kurie kitiems vaikams yra leidžiami. Žodžiu, tėvas, kaip dažnai sakoma, „neturėjo ant jo akies”. Ir dėl tos priežasties Ana jautė pareigą (beje, tą patį jautė ir motina) padėti Vorenui tomis akimirkomis, kai tėvas imdavosi šiam rodyti, „iš kur kojos dygsta”.

 

Motina su visais sutardavo geruoju. Ją netgi vadino angelu. Nors jos ir Anos požiūris į daugelį dalykų skyrėsi, jųdviejų santykiai buvo labai artimi. Tiesa, motina turėjo vieną bruožą, kuris niekaip nederėjo su jos maloniu būdu, švelnumu ir gebėjimu atjausti: ji visa širdimi nekentė katalikų. Žmonės girdėjo ją kalbant, esą ji mieliau matytų savo vaikus negyvus negu susijuokusius su katalikais. Gerokai vėliau, kaip pamatysime iš šio pasakojimo, vienas iš sūnų padėjo jai tokią nuostatą pakeisti.

 

Kai Ana gyveno savo gimtajame miestelyje, jai visada atsirišdavo koks nors užsiėmimas: ji ravėdavo daržus, valydavo namus, skalbdavo ir lygindavo skalbinius, sodindavo, siuvinėdavo, mokydavosi, todėl laisvo laiko turėdavo labai mažai ir Riekaip negalėdavo užsiimti ta veikla, kuri jai būtų buvusi maloni, – bent jai taip rodėsi. O visa jos šeima plušėjo, kad galėtų prasimaitinti iš žemės. Tėvas, tiesa, dar priešokiais uždarbiaudavo statybose ir turėjo kelis nuomojamus pastatus, taigi galą su galu jie sudurdavo nesunkiai.

 

Gyvenimą Anai temdė tai, kad ji niekaip negalėdavo išvengti sesers Veros draugijos. Jos netgi gyveno viename kambaryje. Kai nereikėdavo užsiimti namų ruoša, atsirasdavo galimybė į svečius pasikviesti draugių ir pusseserių, tačiau Vera tada vesdavosi svečius į kitą kambarį, kur jos žaisdavo įvairiausius žaidimus, bet be Anos. Laikas bėgo, mergaitės augo, Verą ėmė lankyti vaikinai. Ir ją tada apimdavo tikra paranoja, kad tik kuris nors nežvilgtelėtų į Aną. Ji net pavydėjo sesei jos išvaizdos, nors pati Ana visada manė, kad Vera yra gražesnė. Be to, Vera buvo įsitikinusi, kad sesuo tik ir žiūri, kaip čia nuvilioti kokį jos gerbėją, nors pati Ana buvo įsitikinusi, kad šioje srityje Vera yra kur kas pranašesnė.

 

Vis dėlto paauglė Ana gyvendama tėvų namuose buvo laiminga. Ji turėjo keturis brolius – du vyresnius, Mičelą (Mitchell) ir Karlą (Carl), ir du jaunesnius, Voreną ir Everetą (Everett) -su kuriais būdavo kartu, kai nereikėdavo tvarkyti namų ar plauti indų. Jiems iš paskos nuolatos sekiodavo tėvas ir vis rasdavo kokį namų ruošos darbelį, nors Anos galva jau buvo pilna svajonių apie suaugusios moters gyvenimą, apie motinystę.

 

Pradėjusi lankyti mokyklą, Ana greitai pajuto, kad kitos mergaitės jos nemėgsta. Ją laikė kokete ir nutrūktgalve, nors nei viena, nei kita nebuvo tiesa. Toks bendraklasių požiūris ją žeidė, ji taip pat ėmė jų nemėgti. Jai buvo maloniau bendrauti su berniukais, kad ir su savo broliais, tačiau tais laikais mergaitei žaisti su berniukais nepritiko, kai kuriose mokyklose net mergaičių pokalbiai su jais buvo laikomi nederamu dalyku. Taigi Ana užsisklendė ir tapo vieniše.

 

Nors 1910 metais tas atrodė keista, tačiau ji susidomėjo muzika ir krepšiniu ir šiose veiklos srityse savo jėgomis pasiekė gerų rezultatų. Laikas bėgo, Ana buvo atsiskyrėlė, jos mintys vis sukosi apie būsimąjį vyrą ir šeimą. Ji pradėjo lankyti aštuntą klasę, ir tuo metu jos gyvenimas pasikeitė visiems laikams. Vis dar linkusi į vienatvę, ji ėmė žaisti mergaičių krepšinio komandoje, vis dėlto didžiąją laiko dalį Ana ilgesingai svajojo apie tą, kaip vėliau paaiškėjo, neegzistuojantį idealų vyrą, su kuriuo būtų galėjusi praleisti visą likusį gyvenimą.

 

Vieną dieną Anai pasirodė, kad ji jį išvydo. Jis (beje, nieko nenutuokdamas apie jos egzistavimą) išdygo tarsi iš niekur, ir Anąjį atpažino. Jo vardas buvo Robertas. Nors keleriais metais vyresnis, tačiau tai buvo tikrai JIS – tada ji nė kiek neabejojo. Ana net gerai nesuprato, kokiu būdu jį atpažino, bet tada ji buvo įsitikinusi, kad šis žmogus taps jos laukiamu ir išsvajotu vyru.

 

Tas „žinojimas” buvo vienas iš kelių keistų Anos potyrių, kurie formavo jos gyvenimą. Ji jau buvo išgyvenusi vieną neįprastą jausmą tetos namuose mieste. Toje vietoje ji lankydavosi dažnai. Pro kambario langą tolumoje matėsi pelkė, medžiai, pievos. Tada tas reginys, šiaip visada buvęs labai ramus, staiga jai pasirodė kažin kuo grėsmingas, rodės, jis ėmė pranašauti nelaimę ir pažadino giliai jos viduje iki šiol snaudusią baimę. Aną nukrėtė šiurpas, ji išsigando, pasijuto kaip niekad vieniša ir staiga išgirdo save tariančią: „Turiu dingti iš šios vietos… turiu dingti iš šios vietos…” Tačiau baimė atlėgo taip pat greitai, kaip ir buvo kilusi. Priešais Aną už lango vėl plytėjo ramus kraštovaizdis, ji buvo saugi ir sveika tetos namuose, tačiau ką tik išgyventas keistas įvykis liko su ja ir buvo pažadintas jos atmintyje daugiau nei po dvidešimties metų Edgaro Keisio kambaryje, kai šią sceną Keisis išvydo užfiksuotą akašos įrašuose.

 

Roberto sukeltas potyris buvo panašus. Ana tuomet kažin ko laukė mokyklos kieme, šalia jos žaidė, juokėsi ir ginčijosi kelios dešimtys vaikų. Staiga ji žvilgtelėjo netoliese stoviniuojančio būrelio vaikinų pusėn, ir štai tarp viso to triukšmo, tarp žaidimo jaudulio ir šokinėjančio kamuolio garsų Ana išvydo jį. Tas reginys stebins ją visą likusį gyvenimą:

 

Beveik staiga viskas aplinkui nurimo. Visi vaikai, ką tik buvę mokyklos kieme, kažin kur dingo išjos akiračio, ir dabar ji buvo tik su tuo visai nepažįstamu vaikinu. Nesigirdėjo jokio garso, nesimatė jokio kito žmogaus. Visa, kas egzistavo, buvo jie: ji ir jis. Iš nuostabos Ana sulaikė kvėpavimą… o kitą akimirką aplink ją vėl buvo mokyklos kiemas ir jame žaidžiantys vaikai.

 

Nuo tos dienos jos svajonės apie vyrą įgavo Roberto veidą, nors jis, Robertas, apie Aną sužinojo kur kas vėliau.

 

Mokykloje ji tuo metu suėjo į draugiškesnius santykius su vienu kitu berniuku, tačiau mergaitės Anos vengė ir skleidė apie ją priešiškas kalbas. Anos reputacija buvo prasta, o kai ji mokėsi aštuntoje klasėje ir mokslo metai jau ėjo į pabaigą, vienas įvykis jos gerą vardą sugadino visiškai.

 

Vieną vakarą, kai tėvai manė, kad ji yra išėjusi į vakarėlį pas kaimynų vaikus, Ana leidosi į nekaltą kelionę automobiliu, kurioje dalyvavo jos pažįstami berniukai su savo draugužėmis. Ana sudarė jiems kompaniją, nors visą laiką galvojo apie Robertą. Išvyka prasidėjo sėkmingai, tačiau jiems grįžtant automobilis sugedo, o iki namų buvo likę dar gana nemažas kelio galas. Mergaitėms ir jų palydovams greitai pavyko pasigauti pakeleivingą mašiną ir grįžti į miestelį, tik Ana ir du berniukai, jos kaimynai, kadangi pristigo vietos, pralaukė kelyje kelias valandas, kol juos paėmė kitas pravažiuojantis automobilis.

 

Tuo metu Anos tėvas pasigedęs dukters patraukė jos ieškoti pas minėtus kaimynų vaikus. Ir ten jis išgirdo baisią naujieną, kad ši išvažiavo pasivažinėti „su visu pulku bernų”. Kitas kelias valandas Anos tėvas įtemptai galvojo apie šį įvykį ir piešė mintyse vis baisesnius vaizdus. Ir kai automobilis su trijule įsuko į miestelio žvyrkelį, jis jau laukė visų jų su šautuvu rankose.

 

Nenorėdamas girdėti jokių pasiteisinimų, jis pagrasino, jog nudės abu berniūkščius, jei tik šie dar nors kartą išdrįs „prikišti pirštus prie jo dukters”. Ana beviltiškai bandė aiškinti, kas gi iš tikro įvyko, tačiau tėvas buvo įsiutęs ir negirdėjo nė vieno jos žodžio. Ne juokais išsigandę, abu berniūkščiai spruko į savo namus, o Aną tėvas su riksmais nuvijo į lovą. Mergaitės nelaimei, kitą rytą ši istorija pasklido po miestelį žaibo greitumu. Suprantama, žmonės kalbėjo ne apie nekaltą išvyką automobi­liu, ne apie gedimą kelyje, ne apie Anos tėvą su šautuvu rankose – nuvilnijo kalbos apie tai, ką viena mergaitė ir du berniukai neva veikė kelyje tą vėlų vakarą.

 

Visą kitą savaitę Ana savo miestelyje negalėjo žengti nė žingsnio – visi ją badė pirštais ir šnabždėjosi apie ano vakaro incidentą. Jos reputacija ir taip buvo nei šiokia, nei tokia, o dabar visai žlugo: jai priklijavo „laisvo elgesio merginos” etiketę. Ana po šio nemalonaus įvykio dar labiau užsisklendė savyje, jos fantazijos apie Robertą tapo dar spalvingesnės. Ji visai užleido mokslus, ją ėmė kamuoti depresija, tėvų akyse ji dabar buvo visiškai kitokia, nei šie pažinojo ją iki to nelemto vakaro.

 

Anos tėvai ėmė nerimauti. Jie puikiai žinojo, ką apie jų dukterį kalba miestelio bendruomenė. Juos taip pat prislėgė neslepiama ,dukters aistra Robertui, nes vaikinas miestelyje garsėjo kaip nepataisomas širdžių ėdikas, – žodžiu, vis gražėjančiai ir moteriškėj ančiai Anai, tėvų supratimu, jis buvo tikrai ne pora. (Be to, Anos tėvams nepatiko jo šeima. Jie manė, kad tie žmonės yra tiesiog niekam tikę.) Jie visai pagrįstai baiminosi, kad visa tai baigsis’liūdnai, jei tik Robertas vieną dieną ims ir pastebės jų dukrą. Nematydami jokios kitos išeities, tėvai nusprendė metams išsiųsti Aną mokytis į Kentukį. Ten ji išvyko su vyresniuoju broliu Mičelu, kuris naujoje vietoje gavo mokytojo darbą.

 

Visiškai prislėgta Ana nuolankiai susitaikė su tėvų valia. Tačiau Kentukyje jai sekėsi neką geriau negu gimtajame miestelyje. Mergaitės greitai jos ėmė nemėgti, o berniukai – ja nepasitikėti. Padėtis dar labiau pablogėjo tada, kai Aną, „tą nepaklusnų vaiką”, ėmėsi asmeniškai prižiūrėti viena jos mokytojų. Netrukus Kentukyje Anai tapo taip pat blogai, kaip kad buvo namie, be to, naujoje vietoje nebuvo Roberto. Anos psichika visai pašlijo, o ją prižiūrinti mokytoja palaikė tą būseną paauglišku maištu ir dar labiau ėmė spausti mergaitę. Tačiau toks elgesys nedavė jokių rezultatų, tad įpusėjus žiemai tos mokytojos pastangomis Aną iš mokyklos pašalino.

 

Grįžti namo išvarytai iš mokyklos Anai būtų buvę išties pražūtinga. Tokiu būdu ji tik būtų patvirtinusi bendruomenės akyse savo niekam tikusią reputaciją. Tėvų širdgėla buvo begalinė. Jie niekaip neįstengė suprasti, kaip jų šeimoje išaugo štai toks vaikas. Nematydami jokios kitos išeities, jie pasirūpino, kad Ana liktų Kentukyje pas gimines, kol baigsis mokslo metai’ o tada lyg niekur nieko grįžtų namo. Taip jie norėjo nuslėpti tą baisią gėdą, kurią jų duktė užsitraukė naujojoje mokykloje.

 

Laikas Anai slinko lėtai, bet pagaliau ji vėl atsidūrė tėvų namuose. Tačiau gyvenimas normalesnis netapo, ir namus Ana paliko: kai jai suėjo septyniolika, ji pabėgo su Robertu ir be tėvų žinios su juo susituokė. Tėvams tai buvo dar vienas žiaurus smūgis.

 

Nuo pirmųjų bendro gyvenimo dienų Ana Roberto šeimoje jautėsi svetima. Jos tėvai, pasirodo, buvo teisūs: Ana pakliuvo į visai kitokį pasaulį. Vis dėlto ji šioje sudėtingoje situacijoje iš paskutiniųjų stengėsi prisitaikyti. Labiau už viską pasaulyje ji troško kūdikio ir tvirtai nusprendė jį pagimdyti.

 

O Robertas po vestuvių pasikeitė. Jis ėmė regėti save kaip visatos centrą. Tačiau blogiausia buvo tai, kad daugelis jo draugų apie jį turėjo tokia pat gerą nuomonę kaip ir jis pats apie save. Žodžiu, Anos vyrą supo gausi palyda, kurios kiekvienas narys buvo pasirengęs pildyti visus jo norus. Robertas norėjo turėti viską mainais neduodamas nieko. Jis elgėsi taip, tarsi pasaulis būtų privalėjęs jam dėkoti vien už tai, kad jis jame gyvena. Ana, regėdama vis didėjantį savo vyro draugų būrį, šalia jo dažnai pasijusdavo kaip visai pašalinis žmogus, vis dėlto tomis akimirkomis, kai depresija tapdavo nepakeliama, Robertas telkdavosi atkreipti į ją dėmesį ir ji nurimdavo.

 

Tačiau laikas bėgo, o nelemta padėtis tik blogėjo. Ana pastojo, tačiau jos nėštumas buvo negimdinis, todėl gemalą teko šalinti chirurgiškai. Jos sveikata po šio įvykio sušlubavo. Kiek vėliau ji sužinojo, kad Robertas turi kitą moterį (beje, jis to net nebandė slėpti). Anai iš po kojų ėmė slysti žemė, ją prislėgė sunki gėdos našta.

 

Padėtis atrodė be išeities. Visą sąmoningą gyvenimą Ana svajojo apie šeimą ir motinystę, dabar ji buvo besąlygiškai atsidavusi Robertui, o šis negalėjo ir nenorėjo keisti savo gyvenimo būdo. Jų santuoka baigėsi skyrybomis. Anai tai buvo pasaulio pabaiga.

 

Ana grįžo pas tėvus, tačiau greitai suprato, jog jai geriausia būtų iš gimtojo miestelio iškeliauti. Ji, visai nepaisydama patirtų skriaudų, vis dar beatodairiškai mylėjo Robertą ir niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Jos psichika dar labiau pašlijo, tad vienintelė išeitis jai buvo vykti į Niujorką ir apsigyventi ten pas seserį Verą, su kuria vaikystėje ji taip vaidydavosi. Kai ji ten nuvažiavo, seserys sudarė sutartį: Ana turės apmokėti visas sąskaitas, taip pat ir buto nuomą, o Verą mokysis, tačiau baigusi mokslus ji kaip galėdama greičiau grąžins seseriai pusę visų jos per tą laiką išleistų pinigų. Kad išlaidos būtų mažesnės, jos priėmė gyventi dar vieną merginą.

 

Iš pradžių Ana pabandė kur nors įsitaisyti dainuoti (ji turėjo gražų balsą) ir tokiu būdu pelnyti sau duoną, tačiau šis sumanymas nepavyko, taigi jai reikėjo tenkintis padavėjos vieta. Vakarais grįžusi iš darbo ji į dėžutę susidėdavo per dieną surinktus arbatpinigius. Tačiau greitai Ana pastebėjo, kad dalis pinigų iš jos taupyklėlės paslaptingai dingsta. Norėdama išsiaiškinti, kas gi čia vyksta, ji tapo labai budri ir neilgai trukus nutvėrė vagį. Didžiai jos nuostabai, tai buvo ne ta trečioji mergina, jų kambario draugė, o jos sesuo Vera!

 

Šis incidentas, kad ir nemalonus, greitai buvo pamirštas. Vėliau seserys liko gyventi dviese, Vera taip pat įsitaisė padavėja viename restorane, ir jos nutarė savo pajamas dėti į bendrą kasą. Ilgą laiką Vera uždirbdavo tik po penkis dolerius per dieną. Ji tvirtino, kad ta suma – tai daugiausia, kiek ji galinti tikėtis net „gerą vakarą”. Paskui ji susirgo, ją ėmėsi pavaduoti ‘Ana. Ir jaunesnioji sesuo labai nustebo, nes per dieną, net visai nenusisekusią, ji susirinkdavo bent aštuoniolika dolerių arbatpinigių. Tokiu būdu paaiškėjo, kad Vera visą tą laiką slėpė tam tikrą dalį savo uždarbio. Vyresnioji sesuo buvo įsitikinusi, kad ji pasiima tai, kas jai teisėtai priklauso. Jos sąžinė buvo rami.

 

Vieną dieną Ana sutiko vyrą ir vėliau nutarė už jo ištekėti. Ana jo nemylėjo, jos širdis ir toliau priklausė Robertui, tačiau ji troško turėti šeimą ir puikiai suprato, kad laikas nelaukia, be to, naujasis draugas jos visai rimtai siekė.

 

Vera negalėjo drauge gyventi su Ana ir jos sužadėtiniu. Tiesa, tuo metu jų santykiai iš pažiūros atrodė normalūs, seserys neblogai tarp savęs sutarė, tačiau būti trečiąja Vera atsisakė. Padėtis nepasitaisė ir tada, kai Ana su Alanu susituokė. Vienintelis pokytis buvo tas, kad Vera ėmė kiekviename žingsnyje palaikyti savo sesers vyrą, o pačią Aną smerkti už kiekvieną smulkmeną.

 

Niujorke Alanas darbo nerado, todėl Ana parsivežė vyrą namo į gimtąsias vietas, kur juo pasirūpino jos tėvas. Anos potraukis prie Roberto neatlėgo, todėl ji dėkojo likimui, kad pirmasis vyras dabar buvo nuo čia toli ir kad jųdviejų keliai jau nebegalėjo susikirsti. Kurį laiką Ana tikėjosi, kad jos gyvenimas susitvarkys, tačiau greitai paaiškėjo, kad ji, deja, klydo.

 

Santuokinė būtis jai tapo nepakenčiama. Ji nemylėjo antrojo vyro, netgi jo nekentė. Visai juodomis akimirkomis ji svajodavo, kad štai staiga pasirodys Robertas ir ją iš čia išsiveš. Kad ir kaip jai buvo nemiela gyventi su pirmuoju vyru, iš galvos ji jo išmesti neįstengė. O su Alanu ji gyveno tik todėl, kad troško vaikų – juk jai jau buvo trisdešimt, o gyvenimas taip negailestingai bėgo pro šalį…

 

Tamsiausios jos gyvenimo dienos prasidėjo tada, kai ji pajuto simptomus, panašius į negimdinio nėštumo. Ji jautėsi visiškai žlugusi. Su Alanu ji buvo nelaiminga, o su Robertu ją siejo neviltis. Ir tada keli artimi žmonės patarė jai kreiptis į E. Keisį. Kelios dienos prieš šį įvykį ją buvo apėmęs tikras nevilties priepuolis – ji tada griuvo ant grindų ir apsipylė ašaromis. Ėjo į pabaigą 1938 metų sausis. Anai atrodė, kad jos gyvenimas baigtas, tačiau netrukus įvykiai pasisuko visai kita linkme.

 

Norėdama įsitikinti aiškiaregiškomis E. Keisio galiomis, Ana jam nieko nesakė apie savo didžiąją problemą – įtariamą negim-dinį nėštumą, taip pat ji nepaminėjo, kad sykį jau buvo nesėkmingai pastojusi. Ji tiesiog paprašė, kad Keisis perskaitytų jai įrašus. Kad ir kaip jai reikėjo pagalbos, aiškiaregiais ji nepasitikėjo ir į E. Keisį kreipėsi tik paraginta, kaip minėjome, artimų žmonių.

 

Tačiau jos abejonės išsisklaidė, kai E. Keisis, „užmigęs” ant kušetės, tarė tokį sakinio fragmentą: „…dubens srities organų sutrikimas, požymiai panašūs į netikro nėštumo, vienas likęs kiaušintakis…” Aną įtikino E. Keisio žodžių skambesys ir neabejotinas pasakojimo tikslumas. Ji ėmėsi vykdyti visus gautus nurodymus (jai liepė vartoti tam tikrus vaistus, laikytis dietos ir masažuotis). Po dviejų savaičių jos būklė pastebimai pagerėjo, o po dviejų mėnesių ji visai pasveiko. Operacijos neprireikė.

 

II dalis.

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite