Ateivia moka keisti realybę?

Dvidešimt vienerių metų Deividas Stivensas (David Stephens) ir jo aštuoniolikmetis draugas po naktinės pamainos vietinėje gamykloje važiavo treileriu namo į Norvegijos miestelį Meino valstijoje. Tad nieko keisto, kad 1975 metų spalio 27-ąją 3 valandą nakties klausėsi muzikos. Tačiau netrukus jie pasielgė ne taip kaip visada, ir tai visam gyvenimui jiems paliko didžiulį įspūdį.

Pirmiausia jie išgirdo sprogimą primenantį garsą ir išlipę iš mašinos nuėjo į mišką pasižiūrėti, kas įvyko, bet nieko nepamatė. Netrukus vėl sėdo į kabiną, ketindami važiuoti aplink ežerą, telkšantį netoli nuo Oksfordo. Tačiau vairuotojas pajuto „impulsą” važiuoti nuošaliu keliu ir nieko pats sau negalėjo padaryti.

Maždaug už mylios į pietus nuo Oksfordo jie išvydo dvi baltas šviesas. Pirmiausia pagalvojo, kad priekyje stovi sunkvežimis, todėl sumažino greitį. Šviesos pakilo aukštyn. Pamanę, kad tai sraigtasparnis, nuleido langų stiklus ir išjungė variklį norėdami geriau matyti ir girdėti. Tuo metu daugybė įvairiaspalvių šviesų apjuosė tylų objektą ir šis ėmė persekioti mašiną!

Įjungę variklį jaunuoliai leidosi tolyn, bet staiga per vieną mirksnį realybė pakito. Toliau jie prisimena tik tai, kad buvojau maždaug už mylios nuo tos vietos. Mašina stovėjo priešingoje kelio pusėje atidarytomis durimis. Jaunuoliai suglumę žvelgė vienas į kitą.

Jie vėl ėmė važiuoti, bet „impulsas” vertė sukti į Trip Pondą (Tripp Pond), prie kurio priartėjus išsijungė variklis ir užgeso radijas. Šiame nuošaliame kelyje jie prastovėjo pusantros valandos, o virš jų zujo keistos šviesos. Paskui automobilį apgaubė kažkoks nepaprastas rūkas. Pagaliau jis išnyko, ir 6 vai. 30 min. jie vėl galėjo įjungti variklį ir važiuoti namo. Apie šį įvykį nusprendė niekam nepasakoti.

Grįžę namo abu draugai pajuto, kad svaigsta galva, skauda akis ir sutrikusi orientacija. Rankų judesiai pasidarė nekoordinuoti, jaunuoliai vos galėjo stovėti, o nuosekliai kalbėti buvo vienas vargas. Tiek per patį susitikimą, tiek po jo realybė smarkiai pakito — jie regėjo neįprastų proporcijų daiktus. Matė „krintančias snaiges”, nors iš tikrųjų nesnigo ir sniego apskritai nebuvo, svetainėje plaukiojo juodi kubai, nors visi jiems sakė, jog iš tikrųjų to nėra. Dėl kai kurių priežasčių netgi galima manyti, jog „pagrindinis laivas”, kuris, pasak jų, buvo atskridęs per šį susitikimą — tai tik labai iškreiptas mėnulis.

Po susitikimo praėjus maždaug keturiasdešimčiai valandų pas jaunuolius atvyko tyrinėtojas. Abu draugai elgėsi dar taip pat — paprasčiausias žvaigždes laikė keistais NSO. Šie orientacijos sutrikimai pamažu praėjo.

Per artimą susitikimą liudininkai atsidūrė keistoje realybėje, po to jų sąmonė labai sunkiai grįžo į „realų pasaulį”. Nors tai, atrodytų, gerokai sumenkina šios istorijos reikšmę, bet iš tikrųjų yra įprasta tokių įvykių pasekmė. Apgavikai nelinkę taip lengvai sukelti nepasitikėjimą kalbėdami apie tokius dalykus.

Nuo 1975 metų gruodžio iki 1976 metų kovo daktaras Herbertas Hopkinsas (Herbert Hopkins) atliko keletą hipnozės seansų. Užhipnotizuoti pavyko tik Deividą, nes jo draugas buvo labai prislėgtas ir netrukus išvyko už 2000 mylių norėdamas „visa tai pamiršti”.

Per hipnozės seansą Deividas smulkiai papasakojo apie tai, kad draugas buvo paliktas automobilyje, o jis pats nusileido j keistą kambarį, kuriame susitiko su būtybėmis. Jos buvo 4,5 pėdų aukščio, lempos formos galvomis ir didelėmis įkypomis akimis, vilkėjo laisvais rūbais, atrodančiais „kaip paklodės”, o su juo bendravo mintimis. Jos parodė į kambaryje stovintį stalą, ant kurio buvo sudėti prietaisai. Deividas suprato, jog būtybės nori, kad jis atsigultų, bet gultis griežtai atsisakė. Staiga po akimirkos be jokių kalbų ėmė pats ir atsigulė. Iki šiol nežino kodėl.

Tada buvo atlikti įprasti medicininiai tyrimai. Deividą nurengė, nukirpo kuokštelį plaukų ir paėmė kraujo mėginių. Skausmo nejautė. Po to buvo pasakyta, kad ateityje jis vėl susitiks su būtybėmis, o dabar į jo atmintį įvesta informacija. Jeigu stengsis tai prisiminti, jausis labai prislėgtas. Deividas paaiškino „pažadėjęs” to nedaryti, o „tie duomenys bus paslėpti tam tikrą laiką jo pasąmonėje”.

Šio įvykio nežinojo net kai kurie NSO specialistai, bet štai po penkerių metų iš policijos automobilio buvo pagrobtas policininkas Alanas Godfris (Alan Godfrey). Tai įvyko už dviejų mylių nuo tos vietos, kur 1978 metais Dženė išvydo erdvėlaivį. Apie tai buvo kalbėta ankstesniame skyriuje. Kai kurios detalės, kurias Godfris atskleidė per hipnozės seansą, buvo labai panašios į tas, apie kurias pasakojo Deividas Stivensas. Abejotina, ar britų policininkas galėjo žinoti apie įvykį, nutikusį už 3000 mylių.

1980 metais Todmordene policininką pagrobė būtybės, kurių ūgis buvo kaip penkerių metų vaiko, o galvos — „lempos formos”. Joms vadovavo aukštesnė, panaši į žmogų būtybė, apsivilkusi „baltą paklodę primenančiu” rūbu. Policininkas buvo nuvestas prie stalo. Taip atsitiko ir Deividui Stivensui. Policininkas pasakojo, kas įvyko po to: „Būtybės norėjo, kad aš atsigulčiau (ant stalo)”. O psichiatro paklaustas, ar ketino tai padaryti, jis atsakė: „Nė velnio!” Tačiau po to sakosi taip pasielgęs.

Štai dar keletas panašių dalykų — medicininiai tyrimai, pažadas, kad būtybės grįš, į atmintį įvesta informacija, kurią mėginant prisiminti apima skausmas. Sutapimai stulbinantys.

Ši gija driekiasi per daugelį įvykių, nutikusių visame pasaulyje. Tai skatina vertinti šiuos dalykus labai rimtai. Nesvarbu kieno sukeliami, jie vyksta stulbinančiai nuosekliai.

Iš užsienio kalbos vertė exlab.lt komanda.