Sužinojus, daugelį nustebins – tikroji priežastis, kodėl senovės Egipto skulptūros neteko nosių


Klausimas, kodėl senovės Egipto skulptūros – benosės, ilgus metus kankino mokslininkus kaip niekaip neįmenama mįslė, pateikta vienos seniausių ir ilgiausiai tvėrusių pasaulio civilizacijų. Net jeigu niekada nesidomėjote senovės Egipto skulptūromis, visi esate matę, jog daugelio nosys – nudaužtos.

 

Atrodytų, pats faktas, kad nuo ypač senų skulptūrų galėjo nuskilti nosys, pernelyg stebinti neturėtų: juk tūkstančius metų trunkantis irimo procesas, esą, neišvengiamai palieka savo pėdsaką. Tik ar ne keista, kad tarp mūsų dienas pasiekusių skulptūrų – nemažai kuo puikiausiai išsilaikiusių egzempliorių, kurie neturi būtent nosių?

 

Galima daryti prielaidą, kad nosis – ypatinga detalė. Ji yra išsikišusi, todėl labiausiai pažeidžiama. Kas, jei ne nosis, galėtų nuskilti pirmiausia?

 

Net jeigu tokia prielaida teisinga, kaipgi paaiškinti, kad ir tokie senovės Egipto meno pavyzdžiai kaip bareljefai bei paveikslai turi barbariško elgesio su būtent šia kūno dalimi požymių?

 

Atsakant į šį klausimą, buvo pateikta begalė hipotezių. Vieną iš jų, nors ir be galo abejotiną, kai kas lig šiol traktuoja kaip visai tikėtiną. Remiantis pateikta teorija, skulptūrų ir atvaizdų nosių nudaužymas ir subjaurojimas buvo gudrus iš Europos atvykusių kolonistų bandymas sunaikinti afrikietiškas senovės egiptiečių šakinis.

 

Ekspertai mano, kad tokie samprotavimai niekuo nepagrįsti bent jau todėl, jog nosis tikrai nėra vienintelis apie minėtas šaknis liudijantis įrodymas. Taigi, mokslininkai mano, kad imperializmas, nepaisant visų jo baisumų, nėra atsakingas už numuštas nosis.

 

Tad kas gi su jomis nutiko?

 

Kaip atimti dieviškąją visagalybę
Mėginant vienu žodžiu racionaliai atsakyti į nosių nebuvimo klausimą, reikėtų užsiminti apie ikonoklazmą (gr. eikon – atvaizdas + klasis – laužymas) – šventų atvaizdų darkymą.

 

Visgi kalbėti reikia ne apie krikščionišką religinį fenomeną, žinomą kaip Bizantijos arba protestantiškos Reformacijos laikų įvykį, nukreiptą prieš šventų atvaizdų kultą ir besireiškusį ikonų naikinimu bei tų, kurie jas garbino ir joms meldėsi, persekiojimu.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Senovės Egipto atveju apie ikonoklazmą reikia kalbėti platesne prasme – kaip apie meno dirbinių ir skulptūrų naikinimo sureikšminimą, kai vadovaujamasi net keliais motyvais – politiniu (tokios motyvacijos pavyzdys – 2003-iaisiais amerikiečių karių nugriauta Saddamo Husseino statula), religiniu (nesenas pavyzdys – talibų surengtas Bamijano Budų sunaikinimas), taip pat estetiniu (tarkim, ankstesnių laikotarpių kultūrinio paveldo atmetimas).

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Visa, kas pasakyta, įgauna dar didesnę prasmę, jei prisimintume, kad statulas senovės egiptiečiai laikė dievybių ir mirtingų žemės gyventojų sąlyčio taškais. Remiantis tuometiniu įsivaizdavimu, dievas įeidavo į jo garbei skirtą šventovę ir susiliedavo su skulptūriniu savo atvaizdu, todėl statulos garbinimas buvo prilyginamas į ją įsikūnijusio nematomo dievo šlovinimui.

 

Edwardas Bleibergas, Bruklino muziejuje (JAV) veikiančių egiptietiško, klasikinio ir senovinio Artimųjų Rytų meno ekspozicijų vyriausiasis kuratorius, klausimu, kodėl skulptūros be nosių, susidomėjo vien todėl, kad jį labai dažnai užduoda parodų lankytojai.

 

E. Bleibergo požiūriu, net patys žodžiai „skulptūra“ (tiesiogine prasme reiškiantis kažką, sukurtą, kad gyventų) ir „skulptorius“ (reiškiantis gyvybės įkvėpėją) pabrėžia tai, kad atvaizdai gyvi.

 

Žmogų vaizduojančiuose objektuose iš akmens, metalo, medžio, molio ir net vaško, esą, gali gyventi dievas arba miręs, o vėliau sudievintas žmogus. Štai šitoks persikėlimas – įsikūnijimas – ir suteikia jiems galių veikti materialiame pasaulyje.

 

Būtent taip rašoma apie senovės egiptiečių meilės, vaisingumo ir linksmybės deivę Hator ant grandiozinės Denderos mieste (Aukštutinis Egiptas) greičiausiai 2310–2260 m. pr. Kr. pastatytos šventyklos sienų. „Ji nusileidžia iš dangaus, kad įeitų į žemiškąją tavo (turima omeny šventykla) sielos buveinę. Ji skrieja link tavo kūno, ji jį užpildo.“

 

Šiuo atveju akivaizdu, kad deivė įsikūnija į statulą. Ant tos pačios šventyklos sienų pasakojama ir apie tai, kaip Ozyris (vienas reikšmingiausių dievų senovės Egipte; derlingumo, vaisingumo dievas, pomirtinio pasaulio valdovas) įeina į savo atvaizdą ant bareljefo.

 

Egiptiečiai tikėjo, kad atvaizdai, į kuriuos persikelia dievybės, įgyja galių, pažadinamų pasitelkus tam tikrus ritualus.

 

Dar buvo tikima, kad tas galias įmanoma atimti sąmoningai apgadinant dievybės atvaizdą, pavyzdžiui, numušant skulptūrai nosį.

 

Kokiu tikslu taip elgtis?

 

Priežasčių galėjo būti nemažai. Pavyzdžiui, kerštas tiems, kurie jau perėjo į pomirtinį pasaulį. Kapaviečių plėšikai galėjo baimintis tų, kurių kapus išplėšė, bausmės. Lemiamu veiksniu galėjo tapti ir noras perrašyti istoriją arba net iš esmės pakeisti kultūrą.

 

Kai Tutanchamono tėvas Echanotonas (valdė 1353–1336 m. pr. Kr.) panoro, kad egiptiečių religijos centre atsidurtų dievas Atonas (simbolizavęs Saulę), jis pasipriešino Amonui (Saulės, oro ir derliaus dievui). Echnatono pasirinktas kovos metodas – Amono atvaizdų naikinimas.

 

Kai Echnatonas mirė, viskas sugrįžo į senas vėžias: egiptiečiai vėl ėmė garbinti Amoną, o Atono ir ankstesnio faraono garbei skirtos šventyklos ir monumentai buvo nugriauti.

 

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad apsigyventi atvaizduose gali ne tik dievai. Tą neva sugebėjo ir kai kurie žmonės, būtent – mirusieji, o tada, po ilgos ir pavojingos kelionės, patekę į dvigubo teisingumo (arba Abiejų Maat) salę, kurioje Ozyris sverdavo jų širdies teisumą. Jeigu svarstyklių lėkštės išlaiko pusiausvyrą, mirusysis išteisinamas ir pakylėjamas iki dievybių.

 

Viena vertus, žinojimas, kad protėviai ir po mirties tebėra šalia, galėjo suteikti ramybę. Kita vertus, toks žinojimas galėjo tapti ir nerimo šaltiniu, ypač jei žmogus – įtakinga asmenybė, galinga figūra, visai nenorinti, kad praeity įvykdytos nedorybės temdytų dabartinę jo šlovę.

 

Tarkim, kova dėl valdžios neretai palieka savo pėdsakų. Kartais per ją nukenčia net ir skulptūrų nosys.

 

Kai Tutmozis III, XVIII dinastijos faraonas, valdęs Egiptą XV a. pr. Kr., panoro užsitikrinti, kad jo valdžia atitektų sūnui, jis pasistengė ištrinti iš istorijos ir savo pirmtaką, ir pamotę Hačepsutą (22 metus už jį faktiškai valdžiusią Egiptą). Kaipgi jis tai padarė? Ogi sunaikindamas daiktinius jų egzistavimo įrodymus – atvaizdus ir skulptūras. Reikia pasakyti, kad Tutmoziui III beveik pavyko pasiekti tikslą.

 

Toli gražu ne išskirtiniai atvejai

 

Iš paminėtų pavyzdžių gali susidaryti įspūdis, kad tokia kovos strategija buvo pritaikoma tik kraštutiniais atvejais. Tačiau, kaip teigia amerikiečių egiptologas Robertas K. Ritneris, senovės Egipte tokie dalykai nebuvo retenybė.

 

Įvairiuose tekstuose, kuriuose reiškiamas nerimas dėl galimo vandalizmo statulų ir atvaizdų atžvilgiu, galima rasti ir tokį faraono įsaką (datuojamą maždaug 2130–1980 m. pr. Kr.), kuriame grasinama baisiu susidorojimu su tais, kurie padarys žalos statuloms ir kitiems šventyklos objektams.

 

Įsiveržimas į kapavietę buvo laikytas labai didele nuodėme. Šito įrodymas – Mino šventykloje Kopte rasti įsakai. Štai kas juose rašoma:

 

„Bet kuris, pasikėsinęs į mano kūną nekropolyje ir išnešęs mano statulą iš mano kapo, užsitrauks [Saulės dievo] Ra neapykantą. Jisai negaus vandens iš Ozyrio altoriaus, o jo sūnūs niekada nepaveldės jo turto.“

 

Kodėl kentėdavo būtent nosys?

 

Kulto objekto sudarkymo tikslas buvo atimti ar bent sumažinti asmeniui, kurią vaizdavo skulptūra arba bareljefas, priskiriamas galias. Tai padaryti buvo galima įvairiai.

 

Norint, kad pavaizduotas žmogus nebegalėtų nešti aukų dievams, reikėjo nudaužti tą statulos ranką, kuria paprastai buvo įteikiama auka, t. y. kairiąją.

 

Norint, kad dievas ko nors neišgirstų, reikėjo nudaužti statulai ausis.

 

Siekiant sutraukyti visus statulos ryšius su dievais, reikėjo nuo kūno nudaužti galvą.

 

Visgi efektyviausiu, be to, pačiu greičiausiu turimų norų išpildymo būdu buvo laikytas nosies nudaužimas.

 

„Nosis – tai organas, pro kurį kvėpuojama, todėl gyvenama, taigi, paprasčiausias būdas susidoroti su statulos dvasia – ją uždusinti – buvo nudaužti nosį“, – aiškina E. Bleibergas.

 

Vadinasi, tereikia kelis kartus smogti plaktuku ir problemos kaip nebūta.

 

Paradoksalu nebent tai, kad nenumaldomas potraukis niokoti atvaizdus bei statulas tiktai įrodo, kokios reikšmingos tos statulos buvo galingai civilizacijai.

 

Šaltinis: http://technologijos.lt/


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Žalia

Egiptietis gidas mums pasakojo, kad nosys būdavo nudaužomos, jei valdovas buvo blogas, jog jo dvasia negrįžtų per statulą į žemę, ta prasme, kad tas valdovas vėl neatgimtų žmogui ir taip būtų išvengta jo valdymo. Per nosį įeina dvasia gimstant ir išeina per ją mirštant. Todėl ir būdavo nulaužomos nosys blogoms valdovų statuloms.

Taip pat skaitykite