Kontaktas su nežemišku protu. Kur? Kaip? Kada?

Trečiasis kelias – nežemiško proto ieškantis SETI. Turimos technologijos ir technologinis progresas sudarys sąlygas per artimiausius 20 metų ištyrinėti milijonų žvaigždžių sistemų duomenis, o milijonai – didžiulis skaičius. Manau, jis pakankamas, jog galėtume viltis šiokios tokios sėkmės.

 

Vertinant šias visas tris galimybes, man regis, jog per ateinančius 20 metų mes žinosime, ar gyvybė egzistuoja ne tik Žemėje. Jei nesužinosime, mes arba tam nebeleisime pinigų, arba mes esame vienišesni nei įsivaizdavome.

 

Jei kada nors mums pavyktų aptikti nežemiškų gyvūnų, kaip, jūsų nuomone, jie galėtų atrodyti?

 

Niekas nežino, tačiau faktas yra toks: apsilankę artimiausiame zoologijos sode, pamatytumėte, jog didžiulė įvairovė pavidalų ir formų sėkmingai egzistuoja net ir čia, Žemėje. Didžioji dalis zoologijos sodų gyventojų į mus visiškai nepanašūs. Mes esame tik vienas iš visos aibės sėkmingai egzistuojančių fizinių pavidalų. Mūsų bičiulės šimpanzės į mus kažkiek panašios – jos tarsi kita to paties dizaino interpretacija. O štai, pavyzdžiui, žuvys į mus absoliučiai nepanašios. Tačiau jos gyvuoja kuo puikiausiai.

 

Gyvybė prisitaiko prie aplinkos. Žemė yra planeta, kurioje vidutinė temperatūra yra aukštesnė už vandens užšalimo temperatūrą, tačiau žemesnė už vandens virimo temperatūrą. Be to, turime dar ir storą atmosferos sluoksnį, gravitaciją – visos gyvybės formos prisitaikė būtent prie tokių sąlygų. Jei egzistuotų kita Žemės tipo planeta – Žemės pusseserė, pasižyminti panašiomis sąlygomis, – tuomet, įsivaizduoju, daug fizinių pavidalų joje būtų panašūs į mums pažįstamus ir egzistuojančius Žemėje.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Žuvų kūnai yra gana aptakūs, ypač tų žuvų, kurios medžioja kitas žuvis – pavyzdžiui, barakudos ar net vandenynuose gyvenantys žinduoliai (pavyzdžiui, delfinai). Jie turi medžioti, tad jie visi panašūs į torpedas. Taip yra, nes evoliucija galiausiai susiprato: gyvūnus padaryti greitesnius vandenyje gali suteikdamas jiems aptakų pavidalą, panašų į torpedą, o ne į, pavyzdžiui, dviratį.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

O kokio dydžio tie nežemiški gyvūnai galėtų būti?

 

Praeityje gyvūnai buvo didesni nei dabar, tačiau ne gerokai didesni. Banginiai, ko gero, yra didžiausi gyviai, kokie tik kada nors egzistavo Žemėje. Gyvūnų dydis turi ribas – nes jų jėga didėja proporcingai jų kūno paviršiaus plotui, tačiau svoris didėja trečiuoju laipsniu (kubu). Vadinasi, jei sutversi per didelius egzempliorius, šie nesugebės būti judrūs ir turės mobilumo problemų. Jei pamėgintumei sutverti dešimties dramblių dydžio gyvį, tai būtų labai nevykęs kūrinys – jo kaulai būtų per menki, kad atlaikytų kūno masę. Be to, jis nesugebėtų judėti – tiesiog susmuktų. Tad faktas, jog gyvūnai niekada nebuvo gerokai didesni nei dabar, iliustruoja esminę bioinžinerijos problemą, su kuria tektų skaitytis bet kurioje planetoje.

 

O jei pažvelgtume į kitą to paties kontinuumo pusę? Ar galėtų nežemiškos bakterijos būti milijonus kartų mažesnės už žemiškąsias?

 

Ko gero, atsakymas taip pat būtų „ne“. Jei bakteriją sutversi žymiai mažesnę, jos tūris bus per menkas vykti cheminiams gyvybės procesams. Tiesiog stigtų molekulių. Manyčiau, ribos egzistuoja visur.

 

Kokios būtų bendros (panašios) charakteristikos, kurios būtų būdingos ir kitų planetų sausumos gyvūnams? Gal tai būtų galvos ar galūnės?

 

Galvos – neblogas variantas. Manau, jos būtų bendras bruožas. Sunku įsivaizduoti rūšį, kurios atstovai galėtų gyventi be galvos. Nors tokių yra. Galvą turėti yra gerai, nes joje yra jutimo organų (akys, ausys, ūsai, antenos ar pan.), taip pat smegenys.

 

Smegenys kaip galvos komponentas taip pat yra neblogas variantas, kadangi vargu, ar norėtumėte, jog informacija nuo akių iki smegenų sklistų ištisą amžinybę. Tuomet neturėtumėt galimybės pakankamai greitai sureaguoti, o judesiai, nelyginant gerokai įkaušusio piliečio, būtų gerokai lėtesni nei įprastai. Tad smegenų dislokacijos vietos pageidausite tokios, kad ji būtų kuo arčiau akių.

 

Akis turėti aukštai, ko gero, taip pat yra privalumas – iš aukščiau atsiveria geresnis vaizdas, turi galimybę geriau regėti plėšrūną ar grobį – priklausomai nuo to, kuris tave labiau domina. Visa tai leidžia manyti, jog nežemiški gyvūnai turėtų galvas su jutimų organais.

 

O štai galūnes turime todėl, jog gyvename planetoje, kuri nebuvo „įrengta“. Žemė gimė be jos paviršių vagojančių geležinkelių ir kelių. Ji gimė turėdama tik raižytą paviršių. Tad jei turėtumėte, pavyzdžiui, ratuotų gyvūnų, jiems būtų ne pyragai. Galūnės – kur kas geresnė alternatyva. Gali bėgioti, liuoksėti žemės paviršiumi, įsiropšti į augalus. Vėliau paaiškėja, jog galūnėmis visai įmanoma sukioti atsuktuvą, smūgiuoti plaktuką, laikyti lituoklį. Išeitų, jog galūnės taipogi yra efektyvi technologija.

 

Mes turime dvi rankas ir dvi kojas. Greičiausiai taip atsitiko todėl, jog esame kilę iš kadaise gyvavusių keturpelekių žuvų. O jei toji pramotė žuvis būtų turėjusi šešetą pelekų? Tuomet sugebėtumėte vienas pats fortepijonu sugroti duetams skirtus kūrinius, nes vietoj dviejų rankų turėtumėte keturias.

 

Didžioji dalis gyvūnų Žemėje turi šešias kojas, o ne keturias. Jie vadinami vabzdžiais. Šeši – funkcionalus skaičius. O štai jei galūnių turėtumėte šimtą šešias, būtų nebe taip gerai – jų koordinacijai reikėtų kur kas daug smegenų. Daug kas priklauso nuo evoliucijos atsitiktinumų.

 

O kaipgi augalai? Ar panašu, kad jie gali egzistuoti visur?

 

Žemės augalai įvaldė išties įstabų triuką: jie įgudo į maistą paversti ne ką kitą, o atmosferoje aptinkamas dujas, saulės šviesą ir kada ne kada ant jų iškrentančius lašus vandens. Triukas tiesiog fantastiškas – žinoma, mes jį vadiname fotosinteze. Fotosintezė yra puikus būdas aplinką paversti maistu. Galima manyti, jog kažkas panašaus galėtų vykti bet kurioje planetoje, kadangi tokia galimybė suteikia nepaprastai stiprių pranašumų.

 

Gerai. O kaip galėtų atrodyti protaujanti nežemiška gyvybė?

 

Jei nežemiškas protas sugebės susikonstruoti radijo siųstuvą, kurio skleidžiamas bangas mes pagausime – nejau bus taip svarbu, kaip mes įsivaizduosime to proto pavidalą?

 

Bėda yra ta, jog mes esame linkę nežemiško proto atstovus įsivaizduoti panašius į mus pačius. Nemaža dalimi už tai atsakingi fantastiniai kino filmai, kurie dažniausiai ateivius vaizduoja labai panašius į mus – dažniausiai kaip kažkokias mūsų variacijas, kurios būna labai jau antropomorfiškos (žmogiško pavidalo). Holivudas taip daro ne todėl, jog filmus kuria naivūs režisieriai – manau, taip yra daroma todėl, kad auditorijai turi sugebėti perprasti ateivių ketinimus, ir apie tai Holivudo kūrėjai gerai žino. „Oho, jis atrodo praalkęs.“ Arba „Ei, jis – visai draugiškas.“ Mes mokame skaityti žmogiškus veidus. Ketinimus nesunkiai perskaitytume šimpanzių snukiuose. Bet juk toli gražu ne taip gerai suprastume vabzdžių mimikas, ar ne? Galbūt todėl nežemiško proto savininkai filmuose vaizduojami į žmogų panašių pavidalų.

 

Pasaulyje yra mažiausiai vienas mokslininkas – Saimonas Konvėjus Morisas (Simon Conway Morris), – kuris galvoja, jog mes esame visai neprastas protaujančios būtybės išvaizdos modelis, tad jei Visatoje egzistuoja daugiau protaujančių būtybių, jų išvaizda būtų panaši į mūsų. Aš taip nemanyčiau. Aš nežinau, kodėl mes turėtume būti geriausias išvaizdos modelis. Tai skamba per daug egoistiškai.

 

Žvelgiant iš SETI pozicijų, vienas iš svarbiausių argumentų yra tai, jog prieš maždaug šimtą metų mes išradome radiją. Nepraėjo nė šimtas metų, ir mes išradome kompiuterius. O šiandien kompiuterių turime labai daug. Jie vis spartesni. Pagal Mūro dėsnį (angl. – Moore‘s Law), jų sparta padvigubinama maždaug kas 18 mėn. 2020-aisiais dauguma buitinių kompiuterių savo galia niekuo nesusileis žmogaus smegenims. Tai nereiškia, jog kompiuteris yra smegenys, tačiau tai reiškia, jog jų procesų sparta visiškai prilygs smegenų procesų spartai. Iškyla klausimas: ar toli tas laikas, kai sukursime mechanizmą, lenkiantį mūsų smegenis procesų sparta? Mechanizmą, kuris rašys naujienas mokslo bei technologijų portalams? Kalbame apie dirbtinį intelektą. Kad toks atsirastų, prireiks 10 metų, o galbūt 50, 100 ar 200. Kai kurie žmonės įsitikinę, jog mašinos niekada nepranoks žmonių. Jais aš netikiu. Nesvarbu, kiek metų bebūtų – 20 ar 200 – svarbu yra tai, jog išradome radiją, o po to, per keletą kitų šimtmečių – bus sukurtas ir dirbtinis intelektas.

 

Vadinasi, didžioji dalis Visatoje esančio intelekto turėtų būti dirbtinis. Mes ir toliau dairomės padarų, panašių į mus, gyvenančių planetoje, panašioje į mūsų, tačiau juk didžiąją dalimi nežemiškas protas jau nėra biologinis. Tokia mano nuomonė. Laikotarpis nuo to momento, kai turėdamas technologijų tikiesi atrasti proto brolius iki to momento, kai sukuri dirbtinį intelektą, yra be galo trumpas.

 

Kaip apibrėžtumėte tą dirbtinio intelekto tipą, apie kurį dabar kalbate?

 

Žvelgiant iš SETI perspektyvos, mes manome, jog jei egzistuoja kažkas, pasižymintis protu ir galintis siųsti signalus, mes tuos signalus sugebėtume priimti. Ar toks protas gali susikonstruoti radijo siųstuvą? Arba galingą lazerį? Jei taip, mes turėtume sugebėti tokius aptikti. Žinoma, tokiu atveju negalime būti tikri, ar jie turi meną ar muziką, taikiai jie nusiteikę ar karingai. Nieko negalime pasakyti ir apie jų išvaizdą – ar jie maži, minkštakūniai, pilkos spalvos skysto pavidalo piliečiai, kurių po gimtąją planetą laigo ir savo reikalais užsiima ištisi milijardai. O gal tai kur nors kosmose ar specialiose galaktikos vietose egzistuojančios protaujančios mašinos?

 

Tai kada gi, galų gale, jūsų nuomone, mes aptiksime tą nežemišką protą? O gal jis aptiks mus?

 

Aptikti mus būtų sunkiau. Kaip jie galėtų mus aptikti? Galbūt ir galima priimti mūsų televizijų, radarų, radijo bangų signalus, tačiau tam reikia būti labai arti Žemės – mažiausiai 70 šviesmečių spinduliu. Visatos mastu toks plotas – toli gražu ne toks jau ir didelis. Nesu tikras, jog mus kas nors išgirstų, jei eteryje būtume ir gerokai ilgesnį laiką. Tačiau mums aptikti juos galbūt nėra tokia didelė problema. Juk Visata egzistavo milijardus metų iki Žemės susiformavimo. O tai – marios laikos kitoms civilizacijoms pranokti žmoniją ištisais tūkstančiais šviesmečių. Tad gali būti, jog signalus tos civilizacijos yra siuntę prieš milijonus ar net milijardus metų. Gali būti ir taip, jog mūsų planetą nuolatos smelkia signalas, kurio mes dar neišmokome aptikti, nes nesame atlikę reikiamų eksperimentų.

 

Ar egzistuoja koks nors būdas įvertinti, kiek prireiks laiko, kol mes būsime išgirsti arba patys ką nors išgirsime?

 

Vienoje publikacijoje prieš keletą metų aš mėginau panagrinėti mūsų vykdomo SETI eksperimento spartos progresą. Tuomet paėmiau keletą reikšmingų (arba tuomet man atrodžiusių reikšmingais) kintamųjų, kuriuos panaudojus galima gauti atsakymą, kiek kosmose galėtų transliuoti sugebančių civilizacijų. Gautas skaičius buvo nuo 10 tūkst. iki milijono. 10 tūkst. tiktų SETI įkūrėjui Frenkui Dreikui (Frank Drake), o apie milijoną kalbėjo ir Karlas Segenas (Carl Sagan). Tačiau abu jie tik spėliojo.

 

Bet jei šie spėjimai aprėpia teisingą skaičių, tuomet juos galima įvertinti kartu su SETI tyrimų sparta ir jos didėjimu ateityje. Mano skaičiavimu, tam, kad priimtume kitos civilizacijos signalą, mus reikia poros tuzinų metų. Praėjus tiems dvidešimt ketveriems metams mes galėsime dairytis jau po milijonus žvaigždžių sistemų. O juk dabar radijo bangų diapazone jų nuodugniai išnaršę esame gal kokį tūkstantį, ne daugiau. Tačiau metų skaičiaus prasmė nebūtinai glūdi tuose dviejuose tuzinuose. Juk SETI tėra eksperimentas, kuris, jei SETI pasirodys esąs vertingas, bus vykdomas sąlyginai sparčiai – galbūt vienos kartos (generacijos) rėmuose, o gal tam prireiks ir viso tūkstantmečio.

 

Iki mūsų Žemėje gyveno 10 tūkst. žmonių generacijų – 10 tūkst. Homo sapiens kartų iki mūsų gimimo. Manau, kad esame pirmoji karta, kuri supras, jog tai, kas vyksta Žemėje, yra arba stebuklas, arba kažkas, kas kartojasi jau daugybę kartų.

 


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Riba

>> Pagal Mūro dėsnį (angl. – Moore‘s Law), jų sparta padvigubinama maždaug kas 18 mėn.

– taip buvo kažkur apie 2000 metus, dabar pasiekta CPU greičio barjeras, kuris yra kažkur apie 4GHz, jau net apie 10 metų ši riba neperžengta masinėje gamyboje.