Visata sutverta taip, kad gyvybė įmanoma tik Žemėje. Kas už tai atsakingas?

Žemė visame šiame scenarijuje atrodo tik kaip mikroskopinė smiltelė, visiškai nežymi ir nereikšminga, tačiau vis daugiau mokslininkų įsitikina, kad būtent Žemė yra išskirtinė ir idealioje vietoje. 9-me dešimtmetyje nustatyta stulbinantis dalykas – fundamentaliosios jėgos tik labai siaurame intervale gali užtikrinti gyvybės buvimą, rašo nso.lt.
 
Padėtis yra tokia. kad tarsi kažkoks Aukščiausiasis protas taip suderino fizikos dėsnius, kad Visatoje galėtų egzistuoti gyvybė.
 
Saulės sistemos savybės, palankios gyvybei atsirasti
 
Mūsų galaktika yra viena iš 1-2% masyviausių ir ryškiausių Visatos galaktikų. Tai užtikrina greitesnį ir gausesnį sunkesniųjų cheminių elementų (būtinų gyvybei) susidarymą.

Yra trijų tipų galaktikos: spiralinės, elipsinės ir netaisyklingos formos. Geriausios sąlygos gyvybei yra spiralinių galaktikų srityse, nutolusiose nuo aktyvių žvaigždžių formavimosi ir supernovų sričių. Elipsinėse ir netaisyklingose galaktikose pernelyg didelis žvaigždžių formavimosi aktyvumas ir dažni supernovų sprogimai. Saulės sistema yra spiralinės galaktikos pakraštyje tarp dviejų spiralių – tai saugu, o kartu iš čia patogu stebėti galaktiką.

Saulės masė optimali fotosintezei, nes skleidžiamas visas spalvų spektras. Kai masė mažesnė, žvaigždė lėtai dega rausva spalva skleisdama mažai melsvos spalvos; jei masė didesnė, žvaigždė sparčiai dega melsvai ir skleidžia daug pavojingų ultravioletinių spindulių.

Žemės atstumas nuo Saulės (147,5-152,5 mln. km): jei Žemė būtų arčiau, daugiau vandens išgaruotų sudarydami tankius debesis, trukdančius fotosintezei; jei Žemė būtų nutolusi labiau, vanduo užšaltų. Be to, Žemės orbita beveik apskrita (atstumas iki Saulės svyruoja mažiau nei 0,33%), o tai sumažina temperatūros svyravimus.

Kitos Saulės sistemos planetos irgi turi beveik apskritas orbitas, kurios yra “saugesnės”. Tai irgi svarbu, nes kitaip Žemės orbita būta destabilizuojama. Jupiteris (Saturnas ir Neptūnas) yra Žemės sargybiniai: jie užstoja kelią asteroidams ir kometoms patys “surinkdami” juos.

Mėnulio svarba

Mėnulio charakteristikos yra nepaprastai retos Visatoje. Nežinoma nė viena kita planeta, kuri turėtų tokį didelį palydovą lyginant su savo dydžiu. Mėnulio masė (7,35 * 1021 t) tik 81,5 k. mažesnė už Žemės, kai net didžiausias Saturno palydovas Titanas (kad ir kaip grėsmingai skambėtų) už Saturną lengvesnis beveik 4500 kartų.

Mėnulis stabilizuoja Žemės pakrypimo laipsnį. Tyrimai parodė, kad per 41 tūkst. m. Žemės pakrypimas svyravo 22-24.5o (Marso pakrypimas kito chaotiškai 10-50o ribose). Mažesnis pakrypimas ir mažesni jo svyravimai užtikrina geresnes sąlygas gyvybei.

Golfo srovė yra tarsi upė vandenyne. Ji – tinkamo klimato garantas. Mėnulio dydis užtikrina 40% Žemės potvynių-atoslūgių poveikio ir tuo pačiu, Golfo srovės susidarymą.

Žemė yra geriausia vieta, iš kurios galima stebėti Saulės užtemimą: Mėnulis yra 400 kartų mažesnis už Saulė ir 400 kartų arčiau Žemės. Saulės užtemimai leidžia patikrinti kai kuriuos fizikos dėsnius, pvz., Einšteino reliatyvumo teoriją, teigiančią, kad šviesą gali iškreipti gravitacinis laukas.

Mėnulio atsiradimo paslaptis

Dėl savo didumo ir beveik apskritos orbitos, beveik neįmanoma, kad Mėnulis būtų pasigautas Žemės. Tiksliausias paaiškinimas būtų:

– Kai formavosi Žemė, Marso dydžio objektas susidūrė su Žeme, dalis materijos buvo atskelta į kosmosą ir iš jos susiformavo Mėnulis.

Toks paaiškinimas vis tiek sukelia problemas:

– Tikslus dydis: objektas negalėjo būti nei didesnis, nei mažesnis (nepaprastas retas atvejis, kad Marso dydžio objektas laisvai skrajotų po Visatą);
– Tikėtinumas: tikimybė, kad tinkamo dydžio objektas gali trenkti Žemei yra nykstamai maža (kaip dažnai susiduria dvi planetos?);
– Tikslus kampas: objektas trenktis turi nepaprastai tiksliu kampu, kad galėtų atskelti Mėnulį.

Taigi, tokio nutikimo tikimybė praktiškai nulis. Nejaugi mums taip nepaprastai pasisekė? Juk be Mėnulio, Žemės klimatas nebūtų tinkamas gyvybei (na, nebent tik kai kurioms bakterijoms).

Apibendrinimas

Viskas lenkia į tai, kad Visata nepaprastai specialiai sureguliuota tam, kad joje galėtų atsirasti protingos būtybės. Taip yra, nes:

– Tai padarė visagalis Sutvėrėjas (dieviškoji Visatos kilmė);
– Tai nepaprastas atsitiktumas;
– Egzistuoja begalinis skaičius “kitų Visatų”, kuriose konstantos yra skirtingos (taigi, mums vėl pasisekė, kad gavome Visatą su “teisingomis” konstantomis).

Reikia pastebėti, kad visi šie pasirinkimai nėra moksliniai, nes mokslas imasi tik stebimų ir pasikartojančių reiškinių.

Be to, antrasis variantas mažiausiai logiškas – tai lyg kiekvieną kartą išlošti visose loterijose. Trečiasis variantas yra tapatybė – mes esame šioje Visatoje, todėl, kad ji mums tinkama. Ir mes negalime jo patikrinti, o tik tikėti, – taigi, tai tas pats, kaip tikėti Dievu.

Šaltinis: nso.lt