XXI a. dirbtinė laimė, arba kodėl dvasios skurde sunkiai gyvenasi

dirbtine-laimeKartą milijardierius pramonininkas ir automobilių gamyklos savininkas Henris Fordas pasakė:

 

„Nematau prasmės apsigyventi brangiame viešbutyje, nes nematau prasmės permokėti už nereikalingus man dalykus. Kur beapsistočiau – esu Henris Fordas. Ir nematau didelio skirtumo viešbučiuose. Net ir pačiame pigiausiame galima pailsėti ne blogiau, nei pačiame brangiausiame.

 

O šitas paltas, taip jūs teisūs, jį nešiojo dar mano tėvas, bet tai neturi jokios reikšmės, juk ir su šituo paltu aš Henris Fordas. Mano sūnus dar jaunas ir nelabai patyręs, todėl jis bijo ką pagalvos žmonės, jei mes apsigyvensime pigiame viešbutyje. Aš nesijaudinu ką pagalvos aplinkiniai, nes žinau savo vertę. O milijardieriumi tapau todėl, kad moku skaičiuoti pinigus ir skirti tikras vertybės nuo netikrų.“

 

Tačiau dauguma žmonių galvoja atvirkščiai.

 

Kai turi brangią mašiną, gražių daiktų, brangų namą ir kitus statuso simbolius, pradedi jaustis lyg būtum brangesnis ir pakilęs į aukštesnį lygį, pagal tuos, kurie to neturi. Tu žiūri į kaimyną, kuris turi žymiai pigesnę mašiną ir sakai sau: „Tai todėl, kad aš toks geras ir uždirbu daugiau. Todėl jis skurdžius, o aš turtingas.“

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Tu manai: „Kaimynas tikriausiai galvoja, kad aš koks nors labai svarbus žmogus, nes turiu tokią mašiną.“

 

Ir tokia mintis sušildo tau širdį, padeda pakilti savo akyse. Tavo savivertė pakyla. Jautiesi reikšmingu ir svarbiu, kai eini pro kaimyno langus arba kai privažiuoji prie sankryžos, kurioje stovi pigesnės mašinos. Jei tavo kaimyno mašina „kietesnė“, nei tavo – smūgis savivertei, nes tavo manymu, kaimynas sėkmingesnis nei tu. Ir tuomet turi tik vieną tikslą – susigrąžinti savivertę.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Taip bus amžinai ir tavo savivertė visą laiką tai kris, tai kils. Kiekvieną kartą, kai tik tavo aplinkos žmonės įsigys ką nors brangesnio, nei tu turi, tavo savivertė kris. Užtat kiekvieną kartą, kai kas nors iš tavo aplinkos turės kažkokį daiktą prastesnį, nei tu – savivertė kils. Nuo to priklausys ar jausiesi laimingu.

 

Rašytojas ir filosofas Šarlis de Monteskje rašė: „Jeigu tiesiog norėtume būti laimingais – tai pasiekti būtų lengva, bet mes norime būti laimingesni, nei kiti, o tai beveik neįmanoma, nes mums visada atrodo, kad kiti laimingesni už mus.“

 

Vaikydamiesi dirbtinės laimės, žmonės tampa narkomanais, kurie bet kokia kaina stengiasi palaikyti savo vertingumą aplinkinių atžvilgiu. Jie perka naują telefoną, keičia mašiną, perka brangius džinsus ir brangius baldus namui, naudojasi brangiais kvepalais, kad pabrėžtų savo išskirtinį skonį. Kadangi tai labai brangu – dažnai tokie žmonės turi nemažas skolas.

 

Tokiu būdu, žmonės ieškodami laimės, sėda ant „kredito adatos“. Jiems baisu pagalvoti, kad gali būti žemiau už tuos, kuriuos jie mato žemiau esančius ir todėl yra pasirengę mokėti bet kokius pinigus, kad išlaikytų savo „lygį“. Bet šis įsivaizduojamas lygis, egzistuoja tik tų pačių žmonių galvose.

 

Kad palaikytų savo neegzistuojantį statusą jie išleidžia krūvas pinigų daiktams, kurie palaiko susikurtą iliuziją. O jeigu yra toks daiktas, kurio neįgali nupirkti, jie visais įmanomais būdais tai slepia. Ir priešingai, tai, kas pabrėžia statusą, visaip afišuoja. Pavyzdžiui, poilsis 5* viešbutyje bus būtinai paminėtas soc. tinkluose, o 3* – bus slepiamas.

 

Jei namas nelabai brangus – slėps tai. Tokių žmonių gyvenimas tampa apgavyste. Jie apgaudinėja ne tik kitus, bet labiausiai apgaudinėja save. Jie mano, kad išties priklauso tam statusui, kurį imituoja ir visiškai ignoruoja tą faktą, kad tas statusas – skolų rezultatas, už kurias jie mokės visą gyvenimą.

 

Kai bankai jau nebeduoda pinigų, džiaugsmo ir laimės šaltinis išsenka – jie krinta į gilią depresiją. Ir, aišku, kaltina bankus, valdžią, sunkų gyvenimą ir darbdavį, kuris mažai moka.

 

Vienintelis žmogus, kurio jie nekaltina – jie patys. Juk tai, ko jie norėjo, tik „būti kaip visi“ ir nepraleisti savo metų veltui, imti iš gyvenimo viską. Ar gi jie gali būti kalti dėl savo padėties?

 

Šaltinis: pure-t.ru, išvertė: O. Navickienė


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
spalvos

Zmogus nerami butybe, jei jam gerai tai jis padarys, kad butu blogai ir po to vel gerai…ir auklejam vieni kitus taip