Pirmapradis alcheminis elementas

Alchemija kaip ir didžioji dalis ezoterikos, buvo pastatyta ant monistinio suvokimo, kad visas Kosmosas yra vienis. Toks tikėjimas rėmėsi manymu, kad viskas prasidėjo nuo kažkokio pirmapradžio elemento, kurio iš esmės ir ieškojo alchemikai. Šis pirmapradis elementas visų alcheminių procedūrų metu turėjo išlikti nepakitęs. Taip pat jis egzistavo visuose pasaulyje egzistuojančiuose dalykuose.

Pirminis elementas iš esmės nėra materialaus pasaulio dalis ir gali būti aprašytas tik priešingybėmis. Šis pirmapradis elementas yra tai, kas lieka iš daikto, kai atimi iš jo visas savybes. Iki XVIII a. alchemikai manė kad iš daikto gali būti atimtos visos jo savybės, kol liks šis pirmapradis elementas, prie kurio vėliau galima pridėti kitas savybes, paprastai taip patobulinant naujai gautą darinį.

Ši teorija rėmėsi Platono ir Aristotelio suformuota ir vėlesnių filosofų išvystyta idėja, kad pasaulis susideda iš keturių elementų: žemės, oro, vandens ir ugnies. Šia teorija net ir gamtamokslis neabejojo iki XVII a., nors ezoterikoje toks tikėjimas, kiek pakitusia forma egzistuoja ir iki šiol.

Dievo sukurta Visata buvo sukurta iš pirmapradžio elemento. Tada jam buvo suteikta forma ir dvasia. Pradžioje iš pirmapradžio elemento buvo sukurtai keturi elementai, o vėliau iš šių keturių buvo formuojama visa Visata. Šie keturi elementai yra visa ko statomoji medžiaga, o pirmapradis elementas – pamatas. Kiekvienas iš šių elementų turi turi dvi iš keturių esminių savybių: karštį, šaltį, drėgnumą ir sausumą.

Pavyzdžiui: ugnis – karšta ir sausa, oras – karštas ir drėgnas, vanduo – šaltas ir drėgnas, žemė – šalta ir sausa. Alcheminėje tradicijoje viskas sudaryta iš keturių elementų ir skirtumas tarp Kosmose egzistuojančių daiktų ir gyvių tėra šių elementų proporcijų skirtumas. Jei bent vieną elemento kiekį pakeistum, sugadintum proporcijų lygį ir gautum naują daiktą arba net naują elementą. Pavyzdžiui, jei ugnyje karštį pakeisime šalčiu, gausime žemę (t.y. pelenus); kai užvedame vandenį, jis netenka šalčio ir todėl virsta oru (t.y. garais). Visi daiktai yra yra tų pačių elementų susijungimas, tik su skirtingomis proporcijomis ir vadinasi su skirtingomis savybėmis.

Taigi, keičiant proporcijas (šildant ar šaldant, sausinant ar suteikinat drėgmę) galima keisti metalų savybes, tad atsiveria kelias transmutacijai, ir paprastas metalas taip gali virsti tauriuoju, pvz. taip alchemikų siektu auksu.

Alchemikai stengėsi visus metalus išskaidyti tiek, kad gautų pirminį elementą. Tai buvo vadinama išorinės formos nužudymu. Tokiu būdu būdavo išlaisvinama gyvybė tūnojusi metale, kaip ir žmogaus siela išsilaisvina iš kūno po jo mirties. Kai gyvybė iš metalo jau būdavo išlaisvinta, šią gyvybės kibirkštį reikėjo sujungti su pirmapradžiu elementu, kaip kad žmogaus siela po mirties susijungia su Dievu.

Alchemikai tikėjo, kad dirbdami su metalais iš tiesų jie dirba su gyvybe. Čia apskritai svarbu suvokti, kad to laikmečio mokslas manė, jog metalai, kristalai ir kitos medžiagos yra gyvybės forma. Visatai tobulėjant, šie geologiniai objektai, gali pavirsti į gyvus padarus. Matomai todėl ir atsirado tikėjimas tokiomis būtybėmis kaip kobaldai, undinėlės, slamandros, nykštukai ir kiti į juos panašūs, kurie pagal legendas atsirado arba globoja pirmapradžius elementus.

Nors alchemikai ir daro griežtą atskyrimą tarp gyvo ir negyvo, tačiau viskas kas yra Visatoje, įskaitant ir gyvūnus ir žmones ir akmenis, yra sudaryta iš tų pačių keturių elementų ir todėl jie vienaip ar kitaip yra gyvi padarai (dabartinėje ezoterikoje ši teorija pavirto į tikėjimą, kad viskas turi savo energiją).

Žinoma, mūsų laikmečio žmogui labai sunku suvokti kodėl metalai buvo laikomi gyvais. Alchemikai gyvybę metaluose matė todėl kad tikėjo jog šie auga. Auga kaip kūdikis motinos įsčiose. Žemė juos augina ir vėliau pagimdo, todėl kai kurie melai randami žemės paviršiuje, o kai kuriems reikia padėti gimti ir čia kalnakasys atstoja patyrusio akušerio vaidmenį.

Metalų ir žmogaus gyvybės sulyginimus gana dažnai galima aptikti alchemikų raštuose. Ši paralelė remiasi tikėjimu, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, o visa kūrinija kurta pagal žmogaus paveikslą. Būtent todėl visi gyvūnai turi tokias pat kūno dalis ir vidaus organus, kaip ir žmogus.

O prie ko čia metalai? Metalai kažkada irgi taps panašūs į žmogaus paveikslą, tik jiems reikia pakankamai ištobulėti. Tikėta kad taip bus tolimoje ateityje, nes visa Visata yra pašaukta į materialų ir dvasinį tobulumą. Bet kuris metalas yra pašauktas tapti auksu, nes gamta siekia tobulumo visame kame. Tai jos dieviškasis pašaukimas.

Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka (Kviečiame aplankyti asmeninį G. E. Klimenkos blogą: Paranormaleco.blogspot.com)

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.