Alvydas Aukštuolis. Laiko ir erdvės anomalijos. Kur dingsta laivai, žmonės ir lėktuvai?

Alvydas Aukštuolis
 
Mano straipsniuose apie laiko anomalijas visada gausu neįtikėtinų, nepaaiškinamų įvykių, kurie neparemti jokia mums įprasta logika ar fizikos dėsniais.
 
Pradėsiu nuo įvykio, kuris labiau panašus į siaubo filmo scenarijų. Taigi – 1939 metais dingo paprastas keleivinis lėktuvas, skridęs iš Rio de Žaneiro Brazilijoje į Havaną Kuboje. Nukritusio jo niekas nerado, bet nieko nuostabaus tame nebuvo – juk visur džiunglės… Žuvusiaisiais buvo paskelbti 32 keleiviai ir 4 ekipažo nariai.
 
Byla, kaip sakoma, buvo baigta, bent iki 1994-ųjų, kol viename Kolumbijos Bogotos miesto aerodrome nusileido nežinomas keleivinis lėktuvas. Akivaizdžiai ikikarinės gamybos mašina nusileido sėkmingai ir pagal visas galiojančias taisykles, tačiau kai iš jos niekas neišlipo, aerodromo darbuotojams teko atverti lėktuvo liuką iš išorės ir… štai čia ir prasideda siaubo filmo scenarijus.

Tai, ką pamatė specialistai, buvo visiškai nesuprantama ir nepavaldu jokiems žinomiems Žemės dėsniams… lėktuvo salone, keleivių krėsluose, sėdėjo skeletai. Prieš kai kuriuos jų stovėjo puodeliai karštos, dar garuojančios kavos ir peleninėse smilko cigaretės. Jie atrodė kaip kokie nelaimėliai, kurie nugyveno gyvenimą, mirė ir sudūlėjo per kelias minutes, kol lėktuvas riedėjo nusileidimo taku.

Ar gali būti dar klaikiau? Laikas mums atrodo tarsi tiesi linija – vakar, šiandien, rytoj. Iš taško „a“ esančio laike – vakar, patekti į tašką „b“ esantį laike – rytoj reikės laiko tėkmės. Tačiau jei technologijų dėka, laiką susuksi į žiedą, tai iš taško „a“ į tašką „b“ bus galima patekti be laiko tėkmės. Tikriausiai kažkas panašaus atsitiko ir lėktuvo keleiviams.

Manau, kad tokią laiko anomaliją patvirtina ir įvykis su karo lakūnu, kuris „atskrido iš karo ir nusileido“ tik po 52 metų. Visa faktais patvirtinta istorija skamba taip.

Buvo 1944 m. balandžio 9 d. Antrojo pasaulinio karo pabaiga, kai karo baigtis jau ėmė aiškėti – sąjungininkai spaudė vokiečius visomis kryptimis. Tačiau pastarieji įnirtingai kovėsi dėl kiekvieno žemės lopinėlio ir visiškai nesiruošė pasiduoti. Štai JAV KOP leitenanto Džono Vokerio akys toli, prie pat horizonto linijos, pastebėjo daug mažyčių kryželių. Jis suprato, kad vokiečiai į orą pakėlė savo naikintuvus, laukia karštas mūšis…

Vokeris giliai įkvėpė ir savo P-40 „Tomahauką“ pervertė per sparną, atlikdamas pusę statinės. Paskui jį tą patį manevrą pakartojo jį lydintis lėktuvas, jie abu ėmė pikiruoti link įkyriai lendančių vokiečių naikintuvų BF-109 „Meseršmitų“. Džonas įjungė lėktuvo variklius pilna galia ir ėmė artėti prie priešo. Visų karo detalių aš neaprašinėsiu, nes jo baisumų nemačiau. Iš perskaitytos istorijos žinau, kad Vokerio lėktuvas buvo pašautas, o jis pats ruošėsi šokti iš lėktuvo, tačiau kaip jis pasakoja – dangus plyšo ir jis neteko sąmonės.

Tačiau ši istorija arba karo pabaiga lakūnui baigėsi tik po 52 metų, kai jo lėktuvas nusileido Anglijoje, netoli fermerės Martos Krouford sodo. Moteris net pagalvojo, kad lakūnas girtas, nes lėktuvas nerangiai nusileido, o lakūnas vos laikėsi ant kojų.

Įtarimą dar labiau sutvirtino lakūno žodžiai: „Ponia, dėl Dievo meilės, pasakykite kur patekau? Nieko neatsimenu…“ Greitai išaiškėjo, kad lėktuvas, turintis borto Nr. H-0327, iš tikrųjų įėjo į 123-iąją priedangos eskadrilę ir 1944 m. balandžio 9 d. dingo be žinios, prasidėjus oro mūšiui. Jį pilotavo leitenantas Džonas Vokeris, kurio fotografiją pavyko aptikti archyve. 1996 metais nusileidęs naikintuvo pilotas tarsi du vandens lašai buvo panašus į dingusį Džoną Vokerį.

Tačiau, kadangi niekas dorai nežino erdvės ir laiko santykio, tai tokių laiko anomalijos istorijų su netikėtais išnykimais ir vėl atsiradimais gana gausu. Plačiausiai nuskambėjo istorija su indų laivu „Jūrų žvaigždė“, kuris plaukė iš Bombėjaus į Malaiziją. Tai nutiko 1992 metais. Iš laivo netikėtai buvo pasiustas nelaimės signalas „SOS uraganas, skęstame“.

Atvykę gelbėtojai nerado nei laivo, nei uragano pėdsakų. Praėjo trys metai. Staiga prieš nustebusius kinų žvejus išniro nematytas laivas. Dar didesnė nuostaba kilo kai žvejai atpažino, kad tai dingęs indų laivas „Jūrų žvaigždė“. Tačiau vos ne panika kilo laive, kai jiems buvo pasakyta, kad praėjo net trys metai. Iš pradžių jie tai palaikė nevykusiu pokštu, nes visi kalbėjo kaip jie didvyriškai kovojo su uragano bangomis, tačiau uraganas staiga liovėsi. Visi tvirtino, kad praėjo ne daugiau kaip trys valandos. Sunku aprašyti tą siaubą, kai jie suvokė, kad kažkur praleido net tris metus.

Tikriausiai jau atsibodo tokios istorijos? Tad paminėsiu tik dar vieną trumpą istoriją. Kaip praneša žurnalas „Skeptikal inkvairer“, 1995 metais nepaaiškinamomis aplinkybėmis pradingo prancūzė Luiza Diupen, gyvenusi nedideliame provincijos miestelyje. Surasti jos nepavyko ir giminaičiai jau ėmė galvoti apie blogiausią. Tačiau po metų, lygiai tą pačią dieną, Luiza netikėtai sugrįžo. Prireikė nemažai laiko, kad galima būtų įtikinti nerūpestingą „keliautoją“ tuo, kad jos pasivaikščiojimas truko ištisus metus.

Yra kelios hipotezės apie šiuos keistus reiškinius. Pasak vienos, žmones pagrobia ateiviai, kurie paskui ilgai juos tiria. Tačiau ši versija neįtikinama. Pirmiausiai, patys „keliautojai“ nieko nepamena apie tokius bandymus, o antra – panašių atvejų panašumas verčia šia versija abejoti.

Įdomesnis, nors ir ginčytinas, yra kitas požiūris. Galbūt kai kuriose mūsų planetos vietose susikaupia galinga kosminė energija, kartais pažeidžianti laiko-erdvės santykį. Žmogus, atsitiktinai ten pakliuvęs kaip tik tuo momentu, patenka tarsi į spąstus, kuriuose neegzistuoja laikas. O štai kaip jam pasiseka grįžti atgalios, iki šiol dar neaišku. Galbūt atsakymo vertėtų ieškoti teleportacijos reiškinyje. Pagal kai kuriuos požymius šiedu fenomenai identiški.

Kadangi mokslui vis dar šie reiškiniai nesuprantami, bet tikiuosi, kad greitu laiku mūsų žinios išsiplės iki tokio lygio, kai bus jau galima suprasti šių paslaptingų reiškinių prigimtį.

Alvydas Aukštuolis, brontis15.wix.com