Vaiduoklių buvimo vietos – Anomalija.lt

Vaiduoklių buvimo vietos

Gerosios Vilties pilyje Keiptaune, pačiame seniausiame Pietų Afrikos pastate, antgamtiniai reiškiniai vyko nuo 1653 metų, kada, kaip užrašyta kronikoje, buvo pastebėtas paslaptingas Biblijos knygos vietos pasikeitimas.

 

Istorijos apie vaiduoklius, gyvenančius pilyje nepaprastai dramatiškos. Vienas tų vaiduoklių – moteris su pilku kapišonu. Susitikimas su ja įvyko 1860 metais. Jauna moteris Emilė Deniel pamatė savo miegamojo duryse moters figūrą. Iš pradžių nusprendė, kad tai jos motina, tačiau paskui suprato, kad suklydo. “Ko jums reikia?” – pusiau pakilusi iš lovos paklausė vaiduokliškos viešnios su ilgu pilku apsiaustu. Moteris stovėjo rankomis užsidengusi veidą. Nepažįstamoji priartėjo prie lovos kojūgalio ir ištirpo. Po kelių metų panašų vaiduoklį matė ir Emilės sesuo.

 

Moteris su pilku kapišonu pasirodydavo ir gubernatoriaus namuose, maždaug už kilometro nuo pilies. Buvo 1880 metai. Sero Bartlo Fryro, tuo metu buvusio provincijos gubernatoriumi, žmona sėdėjo savo buduare, kai su kažkokiu pranešimu atėjo jos vyro adjutantas. Jis atidarė duris, tačiau, pamatęs, kad ledi Fryr ne viena, išėjo. Vėliau sugrįžo ir ėmė atsiprašinėti už tai, kad sutrukdė damą, kai ji turėjo svečių, į ką ledi Fryr, jo dideliai nuostabai, atsakė, kad buvo viena. “Bet madam. – paprieštaravo jis. – aš juk mačiau pilkai apsirengusią moterį, ji stovėjo šalia jūsų, atsirėmusi į jūsų tualetinį stalelį”.

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Jeigu tikėti legenda, tarp Gerosios Vilties pilies ir gubernatoriaus rezidencijos yra užmūrytas požeminis tunelis. Tačiau vaiduokliui tai ne kliūtis.

 

Kitas Keiptauno pilies vaiduoklis – tai velionis gubernatorius van Nortas, XIX amžiaus politinis veikėjas, prisimenamas dėl savo griežtumo, kuris ribojosi su žiaurumu. Jau XX amžiuje kareiviai tvirtino, kad matė jį. Kartą, vieną 1947 metų liepos vakarą ant pilies sienos buvo pastebėta figūra, kurios neryškūs kontūrai priminė žmogų, kurio ūgis kiek didesnis nei du metrai.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Velnio apsėsti

 

Įsivaizdavimas, kad piktoji dvasia gali apsėsti žmogų ir valdyto jo mintis bei poelgius, nėra naujas. Manoma, kad nemažai tokių atvejų galima rasti Biblijoje.

 

II amžiuje senovės graikų rašytojas satyrikas Lukianas aprašė šarlataną, kuris praturtėjo, neva išvydamas demonus iš žmonių, lygiai taip pat, kaip daro šiuolaikiniai egzorcistai.

 

XVI-XVII amžiais bažnyčia manė, kad šėtonas ir jo parankiniai nepaliaujamai medžioja žmonių sielas ir dažnai skelbė velnio apsėstais tuos, kurių elgesys bažnyčiai buvo nepriimtinas ar nesuprantamas. Ypač dažnai šio būdo buvo imamasi kovojant su raganomis ir eretikais. Formaliai raganos ir žiniuonys buvo laikomi eretikais, o kadangi ereziją reikėjo naikinti, tai bet kas, ką susiedavo su burtais, bausdavo mirtimi. Dešimtys tūkstančių nekaltųjų buvo kankinami ir žudomi.

 

Masinės isterijos pliūpsniai paprastai nutikdavo uždaruose kolektyvuose – atkampiuose kaimuose, našlaičių prieglaudose ir ypač vienuolynuose. XVI amžiuje vokiečių gydytojas Johanesas Vajeris ištyrė kelis isterijos atvejus moterų vienuolynuose ir padarė išvadą, kad tie pliūpsniai buvo sukelti natūralių priežasčių.

 

Anglų šventikas Frensis Hatčinsonas XVII amžiuje vienas pirmųjų suprato, kad panašiais atvejais “daktaras nuo beprotybės” yra kur kas naudingesnis už laužą ar kartuves. Dėka tokių blaivių balsų tikėjimas velnio apsėdimu palaipsniui silpo.

 

Demonai vienuolyne

 

1632 metais Prancūzijos pietvakariuose pasklido grėsmingi gandai – uršuliečių vienuolyne Ludene 7 vienuolės yra apsėstos velnio. Į abatę Žaną Desanž įsismelkė net 7 demonai. Aukomis tapo kilmingų šeimų moterys.

 

Iš pradžių kelios vienuolės, tame tarpe sesuo Žana, kalbėjo, kad joms pasirodė neseniai mirusio vienuolyno nuodėmklausio vaiduoklis. Paskui, kitame regėjime, jos atpažino vietinį šventiką Urbeną Grandje. Gražus, nesibodinti žemiškų džiaugsmų, puikus pašnekovas, Grandjė kėlė pavydą kitiems kunigams ir susižavėjimą – vienuolėms.

 

Grandjė pasirodymas vienuolėms sukėlė nesulaikomą isteriją: nežabotas nepadorus moterų elgesys netrukus suardė ramią vienuolyno gyvenimo tėkmę. Šventikai padarė prielaidą, kad Grandjė, svajodamas apie nuodėmklausio vietą, pasišaukė į pagalbą šėtoną.

 

Pats Grandjė iš pradžių neigė kaltinimus, kad vienuolės kamuojasiu dėl jo kaltės. Jis tikėjosi, kad kvaili gandai greitai nuslops. Taip ir būtų atsitikę, jei nebūtų įsikišęs kardinolas Rišeljė. Pirma, į šį įvykį buvo įvelta jo giminaitė Kler de Sazilji, o antra – Rišeljė laikė Grandjė anoniminės satyros, smerkiančios kardinolo despotizmą, autoriumi. Kai tik kardinolo agentas Žanas de Lobardemonas atvyko į Ludeną, bylos nagrinėjimas pavirto ponui Grandjė tikru košmaru. Šventiką apkaltino suokalbiu su šėtonu. Jį įkalino, ne kartą kankino ir pripažino kaltu, remiantis vien vienuolių parodymais. 1634 metų rugpjūtį, po siaubingų kankinimų Grandjė buvo sudegintas ant laužo.

 

Sesers Žanos autobiografija byloja apie emocinės pusiausvyros nebuvimą, aktorinį talentą ir pomėgį gudrioms intrigoms. Ji prisipažino, kad tyčia apkaltino Grandjė, tačiau buvo jau per vėlu ką nors pakeisti.

 

Зодиак 43,2004


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
chuj parisi

krc pagiezos kazkokia prisigerus chorone laksto po sena del hutelio ;DD