Menas matyti tolimą praeitį

Vienu nedaugeliu žmonių, galėjusių matyti praeitį, buvo 19 a. amerikiečių mokslininkas Dantonas bei jo žmona Elizabetė. Jų šeimos relikvija tapo gabalėlis Pompėjos vulkaninio tufo. Istorinis eksperimentas atliktas dalyvaujant sekretoriui.

Elizabetė paėmė tą relikviją, užsimerkė… Sekretorius užrašė jos žodžius: „Kol Pompeii destruction kas regėjimo nėra. Bandau išsiaiškinti to priežastį. Atrodo, kad ten didelis kalnas ir turiu užversti galvą aukštyn, kad pamatyčiau jo viršūnę. Tas kalnas vulkaninis; ir ten, prie viršūnės – dūmai, akmenys, pelenai ir dulkės, beveik vientisa masė.

Visa tai išmetama dideliu atstumu“ susidaro vertikalus stulpas, primenantis aukštą kaminą, ir štai jis subyra į šonus! Išmetamas kiekis milžiniškas. Tai nepanašu į lavą ir sklinda tarytum didelis juodas debesis, tarsi ritasi, panašiai į potvynį. Vos galiu patikėti, kad tai tikra. Atrodo taip, tarsi būtų ketinimas viską aplink palaidoti“. Štai jis slenka – liejasi, plinta, putoja, ritasi kalno šlaitu dideliu juodu srautu – ir tebesilieja ilgą laiką. Vaizdas tiesiog prislegia…“

Ji nupasakojo klaikų Pompėjos gyventojų, kuriuos klojo tamsioji masė, siaubą. Profesorius jai padavė kitą gabalėlį iš tos pačios vietovės. Ji papasakojo apie minias aikštėje, susirinkusias dar iki išsiveržimo, ir ėmė žvalgytis po namus… Štai jos rankoje gabalėlis iš po išsiveržusios medžiagos sluoksnio. Ji persikelia į įvykių pradžią, nupasakoja amfiteatrą: moteris arenoje atlieka akrobatinius pratimus ant šuoliuojančio žirgo nugaros. Vyras paklausė, ar buvo amfiteatre žmonių, kai prasidėjo išsiveržimas.

Ji atsakė, kad buvo, spietėsi prie vartų, kai išgirdo riksmus gatvėse. Visa sujudo. Žinia plito, visų žvilgsniai buvo prikaustyti prie ugnikalnio. Tada nutiko baisiausia. Užėjo purpurinė prieblanda. „Aš dabar viršuje, iš čia galiu matyti aiškiau. Mieste žmonės bėgioja visomis kryptimis. Neša senius, nusilpusius, ligonius. Kai kurie vežimuose – priekyje. Visi bėga ir eina kuo galima sparčiau, kad, matyt, daugiau nebesugrįžtų. Tarp jų keli dengti vežimai – jie atrodo keistai“.

Kito bandymo metu profesorius davė Elizabetei gabalėlį švino rūdos. „Prieš mane, į šiaurės rytus ir į šiaurę tęsiasi, – kalbėjo Elizabetė, – dideliu atstumu yra metalo gysla, kurios uoliena, kiek galiu spręsti, primena šią rūdą. Didelės uolos tolumoje – iš tos pačios uolienos. Tačiau tai neatrodo vientisa tankia mase, uolienos atrodo suskaidytos į didžiulius netaisyklingos formos luitus, ne netvarkingai susigrūdusius vienas ant kito, o glaudžiai supakuotus, be to tarpai tarp jų užpildyti smėliu arba dulkėmis. Aplink .. tūkstančiai tokių luitų, tokių, kaip šis gabalėlis. Tačiau pagrindinis nesusipratimas yra šių luitų artumas kasinėjimams – ir tuo pat metu į juos nekreipiamas dėmesys“.

Deltonas žinojo, kad jo žmona niekada nematė šachtų ar jų aprašymų. Tada jis dar neįsiklausė, kaip arti tiesos jos žodžiai. Tai paaiškėjo tik aplankius švino kalnakasybos rajoną šiaurės vakaruose. Sieringas švinas (galenitas) buvo netaisyklingų luitų, kurie glaudžiai supakuoti, o tarpai užpildyti moliu arba ochros dulkėmis.

Anglų keliautojas Fosetas, Pietų Amerikos džiunglėse ieškojęs Atlantidos ir ten žuvęs 3-me dešimtm., rašė: „Turiu 10 colių aukščio statulėlę iš juodojo bazalto. Tai žmogaus figūra, prie krūtinės laikanti hieroglifais išrašytą plokštelę; tokie pat rašmenys yra ant juostos, apsuktos aplink delnus. Man statulėlę davė seras Raideris Hagardas, kuris ją įsigijo Brazilijoje, ir esu tvirtai įsitikinęs, kad ji rasta viename iš užmirštų miestų.

Ši akmeninė statulėlė turi keistą savybę: kas ją paima į rankas, iškart pajunta elektros srovę, kylančia ranka aukštyn, – jutimas toks stiprus, kad kai kurie žmonės skuba padėti statulėlę. Šio reiškinio priežastys man nežinomos. Britų muziejaus specialistai nesugebėjo man paaiškinti šios statulėlės atsiradimo“.

Fosetas tikėjo menu regėti praeitį. Nepažįstamas žmogus paėmė tą statulėlę į rankas ir pradėjo rašyti: „Matau didelį netaisyklingos formos kontinentą, nusitęsiantį nuo Afrikos šiaurinio kranto iki Pietų Amerikos. Jame kyla daugybė kalnų ir vietomis matosi ugnikalniai, tarytum pasirengę išsiveržti. Augmenija gausi – subtropinė ar tropinė.

Žemyno Afrikos pusėje gyventojų negausu. Žmonės tvirtai sudėti, neįprasto, sunkiai apibūdinamo tipažo, tamsia oda, tačiau ne negroidai. Jų skiriamieji požymiai – iškilūs skruostikauliai ir veriančiai spindinčios akys. Sakyčiau, kad jū moralė galėtų būti geresnė, o tikėjimas artimas stabmeldystei. Matau kaimus ir miestus, rodančius gana aukštą civilizacijos lygį, ten yra kažkokių išdažytų namų, kuriuos laikau šventyklomis.

Matau save persikėlusį į žemyno vakarinę dalį. Augmenija čia vešli, – sakyčiau, tanki, – o gyventojai gerokai kultūringesni nei rytuose. Vietovė labiau kalnuota; meniškos šventyklos daugiausia iškaltos uolose; jų išsikišę fasadai remiasi į kolonas, papuoštas meniškais raižiniais. Žmonių, panašių į šventikus, virtinės įeina ir išeina iš šventyklų; jų vyriausiasis žynys arba vadas ant krūtinės turi plokštelę, tokią kaip statulėje, kurią laikau rankoje. Šventyklų viduje tamsu; virš altoriaus matosi didelės akies atvaizdas. Žyniai priešais akį atlieka užkeikimo apeigas, be to visas ritualas yra okultinio pobūdžio, susijęs su aukojimų sistema – gyvūnų arba žmonių“.

Toliau aiškiaregys matė, kaip vyriausias žynys paėmė tokia statulėlę ir perdavė kitam – liepęs ją saugoti ir savo laiku perduoti savo įpėdiniui. O miestai Atlantidos vakaruose gausiai apgyvendinti. Gyventojai skirstomi į tris grupes: valdančiuosius, viduriniąją klasę ir varguolius. Aiškiaregys minėjo ir užsiėmimus magija, girdėjo balsą: „Sužinok likimą, kuris skirtas savimi pasitikintiems! Jie laiko, kad kūrėjas pavaldus jų įtakai ir yra jų valdžioje, tačiau atėjo atpildo diena. Laukti jau neilgai – žiūrėk!“

Ir štai nubudo vulkanai; visa žemė dreba nuo jų trenksmų. Jūra kyla tarsi uragano metu ir didelės sausumos dalys vakaruose ir rytuose dingsta po vandeniu. Žemyno centras užtvindomas, tačiau dar Atlantis by Kircher matomas. Didžioji dalis gyventojų arba nuskendo, arba žuvo drebėjimų metu. Žynys, gavęs statulėlę, bėga į kalnus ir ten slepia šventenybę, o tada patraukia toliau į rytus. Kai kurie žmonės išplaukia valtimis, kiti skuba į kalnus, kur prie jų prisijungia bėgliai iš šiaurės ir pietų.

Ir štai vėl girdisi balsas: „Atlantidos bausmė bus lemtimi visiems, kurie išdrįs sudievinti valdžią!“ Aiškiaregys sakė, kad negali tiksliai nurodyti katastrofos datos, bet tai įvyko gerokai iki Egipto iškilimo; ji vėliau buvo užmiršta ir prisiminimai apie ją teišliko mituose. O šis stabas gali atnešti nelaimę tam, kuris nėra su juo susijęs giminystės ryšiais.

Amerikos gydytojas ir rašytojas Džozefas Bjukenenas buvo vunderkindu, 6 m. amžiaus mokėsi geometrijos ir astronomijos. 12 m. amžiaus įstojo į teisės mokyklą, o vėliau baigė Luisvilio un-to medicinos fakultetą. Sulaukus 18 m. amžiaus (19 a. viduryje) pokalbio metu vyskupas Dž. Polkas pasakė, kad visada jaučia vario skonį, kai prisiliečia prie varinių daiktų. Tai paskatino Bjukeneną daryti bandymus su senoviniais daiktais ir bandymais matyti praeitį. Jis pastebėjo, kad žmona gali prisiminti įvykius, susijusius su įvairiais daiktais. Ji užsimerkdavo ir pro jos akis imdavo plaukti ryškūs vaizdai. Bet ir vunderkingui šio reiškinio aiškinimas buvo kietas riešutėlis.

Kai kurie teigia, kad aiškiaregystė – tai universalus būdas prieiti prie informacijos, prie kosminių tinklų, prie Visatos tinklų, kur yra visi duomenys apie viską. Kiti, kad tai Dievo dovana… Versijų yra įvairių, tačiau vieningos nuomonės iš kur kai kurie žmonės turi šią galią, dėja kol kas nėra.

Inf. šaltinis: nso.lt