Gyvenimas karščiausioje vietoje planetoje: Džibutyje

Rytų Afrikoje esantis Džibutis – viena iš pačių karščiausių vietų Žemėje. Daugelis atvykėlių čia jaučiasi nepatogiai, tačiau visą savo gyvenimą šioje šalyje praleidę žmonės prie karščio pripratę, nors jų išgyvenimui dažnai grėsmę kelia vandens trūkumas.

Vieną akimirką nešikas buvo čia, kitą jo jau nebemačiau. Vienintelis ženklas, kad jis čia išties stovėjo, tai netoliese, oro uosto automobilių stovėjimo aikštelėje, palikti smėlėti jo sandalai. Nešikas sugriebė mūsų daiktus staigiai, norėdamas aplenkti kolegas. Tikriausiai vildamasis pirmyn nubėgi greičiau, jis nusiovė batus.

Kai galiausiai jį pasivijau, jis jau krovė mūsų lagaminus į tikrinimo skenerį ir aš staiga prisiminiau, kad nebeturiu grynųjų. Susigėdęs nedrąsiai pasiūliau jam tris vieno litro buteliukus vandens. Mano nuostabai, vyras dėkingas pasakė „Merci“, o nueidamas dar sykį atsisuko ir pridūrė: „C’est bien gentil“ – tarsi ką tik būtų gavęs labai brangią dovaną.

Per beveik dešimties metų darbą BBC, kurio metu reportažus rengiau iš viso pasaulio, daugiausia iš Afrikos, dar niekuomet anksčiau nemokėjau niekam vandeniu. Nei karo nuniokotame Konge, kur upės ir ežerai užkrėsti parazitine infekcija bilharcioze, nei sausoje Mauritanijos dykumoje. Tačiau Džibutis, viena iš karščiausių vietų planetoje, yra ir viena skurdžiausių šalių pasaulyje, kalbant apie šviežią vandenį.

Prie šalies viduryje esančio Asalio ežero vasarą temperatūra pakyla iki 55 laipsnių Celsijaus. Šiuo metu Džibutyje žiema, tačiau oro temperatūra čia siekia 34 laipsnius Celsijaus.

Prie šalies viduryje esančio Asalio ežero vasarą temperatūra pakyla iki 55 laipsnių Celsijaus. Šiuo metu Džibutyje žiema, tačiau oro temperatūra čia siekia 34 laipsnius Celsijaus. Galbūt tai ir neskamba kaip tragiškai aukšta oro temperatūra, tačiau šioje šalyje karštis yra kitoks nei įprasta.

Įsivaizdavimui galima palyginti su nuolat į tave pučiančiu įkaitusios orkaitės oru. Jis toks stiprus, kad tiesiog ištraukia iš burnos žodžius taip, kad negali girdėti, ką sako šalia tavęs stovintis žmogus, tačiau visi pokalbio žodžiai, jei kalbi pavėjui, nuskraidinami apie 50 metrų.

Atostogų metu, kai turi skėtį nuo saulės, stiklinę vandens su ledukais ir esi šalia vėsios jūros, 34 laipsniai gali būti palaima. Tačiau čia nėra nei pavėsio, nei geriamojo vandens.

Jokių maudynių

Asalio ežero vanduo šiltas, tarsi ką tik prileistas į vonią. Tačiau jis daug sūresnis nei jūros vanduo. Truputį įbrendu į ežerą ir mano batų guminiai padai staiga tampa per karšti, kad ant jų išstovėčiau. Vanduo išdžiūsta per kelias sekundes ir aš netrukus pastebiu, kad mano tamsiai mėlynų kelnių kraštas tapo kietas it lenta ir visiškai padengtas balta druska.

Prie Asalio ežero gyvenantys žmonės jame niekada nesimaudo. Ali Hamidas, rankomis nuo ežero kranto surenkantis čia susiformuojančią druską, pasakojo, kad žmonės ežere maudytis norėtų. Žalio vandens teškenimo garsas yra tikra palaima ausims, o druskos kristalai, atrodantys tarsi šaltas ledas, – akims. Tačiau ant kūno sudžiuvusi druska kaitrioje saulėje iki skausmo suerzina odą. Be to, šviežias vanduo yra per brangus, kad jį būtų galima naudoti tokiems poreikiams.

Visi dešimt Ali šeimos narių priklauso nuo valdžios, sykį per savaitę dalijančios vandenį. Turtingi Džibučio žmonės gali nusipirkti šešėlį ir vandens, taigi karštis jiems yra tik nepatogumas. Tačiau prie Asalio ežero gyvenantys žmonės taip skursta, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik leisti ekstremaliai oro temperatūrai valdyti absoliučiai visą gyvenimą. Prie oro sąlygų neprisitaikęs žmogus čia paprasčiausiai pražūtų.

Ali namas pastatytas iš gofruotos geležies ir kitų medžiagų, nesulaikančių nei karščio, nei vėjo.

Vienas vietos gyventojas čia pasistatė pavėsinę – keturias kolonas su stogu virš jų. Tai gan vertingas turtas Asalio ežero apylinkėse. Sumokame jam vien už tai, kad jis mums šiame pavėsyje leistų suvalgyti savo sumuštinius.

Karštis diktuoja visas sąlygas: kada žmonės dirba, kada miega, kaip greitai gali judėti ir kaip lėtai turi kalbėti.

„Norint čia gyventi, reikia turėti kantrybės“, – kalbėjo Ali.

Pasiteirauju jo, ką reiškia nuolat justi troškulį. „Matote, kaip lėtai aš kalbu? Ir kaip švelniai?“ – tarė jis man. Tiesa, visi, su kuriais mes bendravome Džibutyje, kalbėjo užkimusiais balsais.

Prognozuojama, kad per artimiausius 15 metų Džibučio gyventojų skaičius padvigubės, taigi šalies valdžiai bus vis sunkiau tiekti vandenį tokioms kaip Ali šeimoms. Tuo tarpu iš privačių įmonių įsigyti vandens Ali negalėtų – druskos, kurią jis surenka, kaina krinta.

Viltis deda į turizmą

Vieną ankstų rytą sutikome pakelėje iš vulkaninės uolienos pagamintais žaisliniais automobiliais prekiaujantį vyrą. Kaip ir Ali, Mohamedas pasakojo visas savo viltis dedąs į ateities perspektyvas ir kad Asalio ežeras taps patraukliu turistų centru.

Džibutyje atidarytas pirmasis prabangus viešbutis. Jame yra du baseinai ir karštas bei šaltas bėgantis vanduo. Tačiau vanduo vis dar smirda nuo nudruskinimui naudojamų chemikalų ir jame vis dar gan stipriai justi druska. Šio viešbučio svečiai – daugiausia užsienio kariai, vizituojantys diplomatai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Pasiteirauju Ali, kodėl jis ir kitos šeimos nepalieka šių apylinkių ir nevyksta ieškoti darbo mieste.

Jis man atsakė: „Mes čia gimėme. Mes mėgstame Asalio ežerą. Mums patinka karštis, tik mes tiesiog norime daugiau vandens.“