Loch Neso pabaisa, mitas ar tikrovė?

Ko gero pats žinomiausias kirptidas, t.y. oficialiajam mokslui nežinomas, numanomas gyvūnas, pasaulyje yra Nesė, Loch Neso pabaisa (angl. Loch Ness Monster, arba trumpai Nessie; lot. Nessitera rhombopteryx).

 

Apie Nesę girdėjęs yra ko gero kiekvienas, dažnas net matęs nuotraukų su šia pabaisa. Daug būta pasvarstymų apie šio kriptido egzistavimą, tad pabandykime ir mes kartu pamąstyti kiek realus tokios pabaisos egzistavimas.

 

Škoto pokštas

 

1934 metais laikraštis „Daily Mail“ pasamdė stambių gyvūnų medžiotoją ir Karališkojo geografijos, bei zoologijos bendrijos narį, misterį Vaterolą, idant jis galėtų susekti paslaptingąją Nesę. Vaterlas turėjo dirbti kartu su fotografu Gustavu Pauli ir žurnalistais iš „Daily Mail“. Greitu laiku misteris Vaterolas netoli Dores miestelio rado paslaptingus pėdsakus. „Daily Mail“ iškart paskelbė sensaciją: Loch Neso pabaisa – ne legenda, o faktas!. Pėdsakai buvo 20 cm pločio, tad medžiotojas straipsnyje teigė, jog gyvūnas ne mažesnis nei 6 metrai.

 

Tačiau „Daily Mail“ džiaugsmas netruko ilgai. 1935 metų sausį, Britanijos muziejaus specialistai ėmė teigti jog pėdsakai priklauso hipopotamui (jie tai nustatė iš gibsinio pėdsako antspaudo). Pėdsakus veikiausiai paliko koks nors vietinis gyventojas pasinaudojęs kokiu nors egzotišku stovu skėčiams, kurie buvo populiarūs tuo metu.

 

„Daily Mail“ buvo pastatyta į nepatogią padėtį, todėl po kurio laiko, laikraštyje, pasirodė žinutė apie tai, jog mistreis Vaterlo savo akimis regėjo padarą nuo laivo denio. Reikėjoe juk kažkaip taisyti padėtį. Buvo teigiama, jog tai galėjo būti didelis ruonis.

 

1969 metais, „Daily Mail“ išspausdino pranešimą apie tai, jog rasta pabaisos skeleto dalis. Tačiau tai irgi pasirodė apgaulė. Pasirodo jog tai buvo tiesiog mėlynojo banginio kaulas.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Gyvūnas ar senas kelmas?

 

Kai tokios apgaulės kartojosi, dauguma mokslininkų ėmė teigti, jog Loch Neso pabaisa tėra ketvirtajame dešimtmetyje sugalvotas mitas, tam kad privilioti daugiau turistų. Tačiau istorikai tam bandė paprieštarauti, remdamiesi legendomis. Legendos pasakoja, jog 565 metais Nesę matė šventasis Kolombas ir tai buvo užfiksuota raštiškai, biografo Adamano, VII a. Biografas teigė jog šventasis išvijo pabaisą iš ežero. Tai gi anot istorikų, apie pabaisą žinoma jau nuo senų laikų.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kaip ten bebūtų, atsiranda daug žmonių teigiančių jog matė Nesę. Žinoma, dažniausiai, tai būna kokie nors turistai. Kas įdomiausia, tyrėjai, paprastai neužfiksuoja nieko, bet štai turistai, kitas reikalas, jie Nesę mato dažnai. Paprastai ji matoma netoli Urguarto pilies.

 

Apart spekuliacijų Nesės tema, rimti pranešimai visuomenę pasiekia itin retai. Tai gi natūralu, jog tarp mokslininkų šis fenomenas vertinamas gana skeptiškai. Ir kaip čia nebūsi skeptikas, kai visi liudijimai, tarsi perša išvadą jog Nesė iš tiesų neegzistuoja.

 

Būta bandymų tirti ežerą hidrolokatoriais, ne kartą jį tyrinėjo narai, taip pat ne kartą buvo siūloma ežerą nusausinti ir taip surasti pabaisą. Tačiau nei karto tyrimai nedavė teigiamų rezultatų. Juk Loch Neso ežeras yra didžiausias gėlavandenis ežeras Didžiojoje Britanijoje. Jo ilgis 36 kilometrai, plotis 1,5 kilometro, vidutinis gylis 200 metrų, tūris – 7 milijardai kubinių metrų, tad nenuostabu, jog paieškos nedavė jokių rimtų rezultatų.

 

Tyrimams buvo naudojama įvairi aparatūra: hidrolokatoriai, fotoaparatai, echolotai ir t.t. Tai paskatino kai kuriuos mokslininkus neatmesti fakto, jog Nesė gali būti realiai egzistuojantis fenomenas. Tačiau dauguma mokslininkų vistiek šį reiškinį vertina skeptiškai. Štai kai kuriuose vaizdo įrašuose manoma, jog yra nufilmuotas ar nufotografuotas tiesiog paprastas rąstas, nešamas povandeninių srovių.

 

Tai gi, kokio pobūdžio įrodymais mes operuojame? Visų pirma tai keturios nuotraukos, kuriose matosi keistas padaras, kurias padarė Robertas Kennetas Vilsonas, karo medicinos papulkininkis. Nuotraukos padarytos 1934 metais, vieno balandžio ryto septintą valandą. Jis naudojo foto kamerą kurią buvo pasiskolinęs paukščių stebėjimui. Jo teigimu, Nesė išnėrė iš vandens maždaug 200 metrų nuo kranto, tad dėl skubėjimo ir to dėl to, kad kamera buvo svetima, nuotraukos gavosi neraiškios.

 

Kaip ten bebūtų, viena nuotrauka, tapo pripažįstama plačiojoje visuomenėje, kaip aiškiausias įrodymas jog Nesė egzistuoja. Žinoma atsirado zoologų tvirtinančių jog, tai tiesiog nufotografuotas paukštis, kuris neria po vandeniu, tačiau detalesnė nuotraukos ekspertizė parodė, jog ji yra nepadirbta. Tačiau pats Vilsonas 1994 metais prisipažino, jog nuotrauka buvo padirbta, bet net tai nenumaldė kriptozoologų tikėjimo.

 

Šios nuotraukos atsiradimas spaudoje, paskatino ne vienos ekspedicijos atsiradimą. Viena žymesnių yra, po trijų mėnesių, Edvardo Maunteno surengta ekspedicija, kuriai vadovavo kapitonas Džeimsas Freizeris. Kapitonui pavyko nufilmuoti dviejų minučių vaizdo įrašą, kuriame maždaug už pusantro kilometro matosi maždaug penkių metrų objektas. Objektas buvo juodos spalvos, greit plaukė ir dingo po vandeniu. Žinoma zoologai iškart pareiškė, jog vaizdo įraše matomas ne kas kitas, kaip ruonis. Tačiau Loch Neso ežere ruoniai niekada nebuvo pastebėti, o ir objekto dydis gerokai viršija šių gyvūnų dydį.

 

1936 metais Malkolmas Irvainas taip pat nufilmavo mitinę Nesę. Juostoje buvo užfiksuotas padaras ilgu kaklu, kuris plaukė ežero paviršiumi. Pagal apskaičiavimus padaras turėjo būti apie devynių metrų ilgį. Dauguma skeptikų atsisakė savo skeptiškumo, nors Londono zoologinio akvariumo direktorius E. Bulendžeris, vistiek pasisakė, jog tai ne daugiau nei triukas, kuriuo norima apmauti lengvatikius.

 

1955 metų birželio 29 d. abejotiną nuotrauką (abejotina nes jos negatyvas prapuolęs) padarė škotas Maknabas. Nuotraukoje matosi dvi kupros styrančios iš vandens. Autorius bijojo jas paviešinti, todėl niekam jų nerodė iki 1958 metų.

 

1972 metais Masačiusetso (JAV) akademijos profesorius Edžertonas, dalyvavęs Žako Kusto komandoje, ėmėsi tirti ežerą filmuodamas povandeninį pasaulį. Jo tyrimai apsiribojo tuo, jog kamera užfiksavo kažkokį didelį objektą praplaukiantį netoli kameros pastatymo vietos. Deja tebuvo užfiksuotas kažkoks neaiškus siluetas, kuris iš esmės gali būti bet kas, nes dėl nuo dugno pakelto dumblo nesimatė praktiškai jokių ryškesnių kontūrų.

 

Ką kalba istorija?

 

Teigiama, jog Loch Neso ežeras ir jo pabaisa buvo žinoma ne tik XX amžiuje. Jau ir senais laikais ežeras buvo apipintas savotiška mitologija, pasakojančia apie jame gyvenantį padarą. Jau neolito raižiniuose, rastuose netoliese esančiame Balmakane, randamas kažkokios pabaisos atvaizdas.

 

Romėnų istorikas Dio Kasijus, minėjo jog pas kaledoniečius, gentis gyvenusi aplink Loch Neso ežerą, buvo draudimas valgyti žuvį iš Loch Neso ežero.

 

Pats ankstyviausias rašytinis šaltinis minintis pabaisą, buvo užrašytas 565 metais, tai knyga „Šventojo Kolombo gyvenimas“, autorius Adamanas. Šiame šaltinyje pasakojama jog šv. Kolombas atėjo ant kapo žmogaus, kurį buvo užpuolusi pabaisa iš ežero. Šv. Kolombas įsakė vienam iš savo žmonių plaukti valtimi per ežerą. Ne už ilgo pasirodė pabaisa. Tada šv. Kolombas įsakė pabaisai pasitraukti. Pabaisa dideliu greičiu nuplaukė šalin.

 

Vienoje škotiškoje kronikoje, minimą jog „paskutinį kartą“ pabaisą buvo matyta 1520 metais. Hektoro Boecijaus „Škotijos istorijoje“, parašytoje XVI amžiuje, yra istorija apie tai, kaip siaubinga pabaisa išėjo iš ežero vandenų, išlaužė medžius ir užmušė tris žmones. Ričardo Franko „Šiauriniuose atsiminimuose“ (1694 m.) minima plaukiojanti sala, kuri primena pabaisos kuprą. Danielis Defo knygoje „Kelionės per visą Didžiosios Britanijos salą“ pasakojama apie leviatanus kuriuos 1726 metais matė generolo Weido kariai. Patrikas Rouzas mini jog 1771 metais žmonės kalbėjo apie kažkokią pabaisą primenančią arklio ir kupranugario mišrūną.

 

1885 metais, sklandė gandai apie keistą pabaisą, kuri buvo regėta netoli Loch Neso ežero. Apie šį įvykį net buvo rašoma „Glasgo evening news“ laikraštyje. Tačiau istorija rėmėsi niekuo nepatvirtintasi gandais.

 

Pasakojimai užrašyti 1520, 1771 ir 1885 metais, tapo žinomi kai 1933 metais lapkričio 20 d. „Skotsman“ laikraštyje buvo išspausdaintas D. Miurėjus Rozo laiškas. Vėlesni tyrėjai labai rėmėsi šiuo laišku. Tačiau buvo neatkreiptas dėmesys į tai jog Rozas nenurėodė net adreso kuriuo galima su juo susisekti, taip pat nenurodė ir šaltinių kuriais rėmėsi savo laiške. Rouzas iškėlė hipotezę, jog regėtos pabaisos tebuvo dideli rykliai, tačiau, kaip rykliai galėjo išgyventi gėlame vandenyje, Rouzas nesugebėjo paaiškinti.

 

Kas liečia neolito laikotarpio atvaizdus, tai jie pirmą kartą buvo paminėti F. V. Holidėjaus knygoje išleistoje 1968 metais. Knygoje yra akmens su pabaisos atvaizdu nuotrauka. Tačiau Holidėjaus knyga buvo sukritikuota archeologų. Jo aprašytas atvaizdas ant akmens ilgai buvo saugomas Nacionaliniame senovės muziejuje Edinburge. Tas akmuo buvo atkastas 1864 metais. Tai buvo tik vienas akmuo iš dvylikos akmenų atkastų tuo kartu, ant visų buvo kas nors pavaizduota. Deja tai buvo simboliai paplitę visoje Škotijos teritorijoje, tai gi Holidėjaus pamąstymai, jog tai Loch Neso pabaisos atvaizdas, tėra spekuliaciniai pasvarstymai.

 

Istorija apie egzistavusį kaledoniečių „tabu“ nevalgyti Loch Neso ežero žuvies, taip pat neturi realaus pagrindo. Dio Kasijus iš tiesų buvo graikų istorikas, maždaug 201 – 222 metais, parašęs Romos imperijos istoriją. Didžioji jo istorijos dalis buvo žinoma tik pagal Jono Ksifilino, gyvenusio XI a. perpasakojimą. Istorija buvo prarasta ir išliko tik fragmentai. „Tabu“ istorija buvo perimta iš sekančios ištraukos: „egzistuoja dvi pagrindinės britų rasės: kaledonai ir metė. Visos kitos buvo prarytos šių dviejų. Metė gyvena prie šalį kertančios sienos, kaledonai už jų. Abi gentys gyvena kalnuose, bei pelkėtose vietovėse, tačiau maitinasi gyvūnais iš savo bandų, kai kuriais vaisiais, nes žuvies, gausiai esančios tame krašte jie neliečia“. Tai gi ištraukoje nėra nei vieno Loch Neso ežero paminėjimo, o juo labiau nekalbama apie pabaisą.

 

Tai gi svarbiausia istorija čia lieka istorija apie šventąjį Kolombą. Tačiau kiekvienas kuris turės galimybę susipažinti su Adamano veikalu „Vita Sancti Columbae“, netruks pastebėti jog toje istorijoje niekur nėra minimas Loch Neso ežeras, tačiau minima Neso upė. Tai gi kalbama apie du skirtingus vandens šaltinius. Kaip ir bet kurio viduramžių šventojo gyvenimo aprašymas, Kolombo gyvenimas nusėtas įvairiausiais stebuklais.

 

Tokio pobūdžio biografijos dažnai turėjo tikslą parodyti asmens šventumą, tad gana dažnai autoriai linkdavo į įvairius pagražinimus, visiškai nepaisant chronologijos. Ko gero tik labai dievotas žmogus gali patikėti visomis tomis istorijomis, kurios kartais priskiriamos šventiesiems. Adamanas, savo knygą parašė prabėgus beveik šimtmečiui po šventojo Kolombo mirties, tad savaime suprantama šventojo gyvenimo pasakojimai papuolę į autoriaus rankas, jau buvo pagražinti įvairiausiais mitais.

 

Tai gi mums lieka vienintelis šaltinis, kalbantis apie Nesę, t.y. Ričardo Franko minėtoji plaukiojanti sala, primenanti gyvūno kuprą. Ištraukus iš konteksto į Franko paminėjimą, jis skamba iš ties mistiškai, tačiau skaitant tekstą mistiškumas visiškai dingsta, nes ten kalbama apie Loch Lomondo ežerą ir plaukiajančios salos paminėjimas niekaip nesusijęs su Nese. Be to tai sutampa su kitų autorių aprašymais, kurie mini Loch Lomondo ežere esančią plaukiojančią salą. Be to Frankas griežtai laikėsi nuomonės jog tai yra sala, o ne koks nors gyvūnas. Tokios plaukiojančios salos yra gana dažnas reiškinys Škotijos ežeruose.

 

Tai gi, galima drąsiai teigti jog Loch Neso pabaisos istorija yra XX a. fenomenas, nes ankstyvesni šaltiniai to nepatvirtina, kaip to benorėtų įvairūs spekuliuotojai. Panašu jog Nesė apskirtai nebuvo žinoma iki maždaug 1930 metų. Tai gi, Nesės egzistavimas priskiriamas Miesto legendų žanrui.

 

Teorijos apie Loch Neso pabaisą?

 

Didžioji dalis asmenų vis tik tikinčių Loch Neso pabaisos realumu, mano jog tai gali būti iki mūsų laikų išlikusi pleziozaurų populiacija. Tačiau per beveik 80 tyrimų metų, nebuvo rasta jokių šių gyvūnų paliktų pėdsakų: įspaudų žemėje, maitinimosi atliekų, pabaisų palaikų ir panašiai. Pleziozaurų teorija verčia abejoti ir tai, jog šie dinozaurai buvo tropinio klimato jūrų gyvūnai. Tačiau šio mito šalininkai sako, jog pleziozaurai per tą laiką galėjo evoliucionuoti ir prisitaikyti prie šaltesnio klimato.

 

2005 metais, Neilas Klarkas, paleontologijos muziejaus kuratorius (Gasgo), sulygino Nesės pasirodymo grafikus su klajojančių cirkų judėjimo trajektorijomis ir priėjo išvados jog vietiniai gyventojai matė ne ką kitą, o besimaudančius dramblius. Klarkas mano, jog padarytos nuotraukos tai tik patvirtina. Kai plaukia dramblys, jis virš vandens iškiša straublį, tad jis atrodo kaip kaklas. Taip pat virš vandens matosi dvi „kupros“ – dramblio pakaušis ir jo nugara. Sutikime, vaizdelis tikrai primena Nesės aprašymus.

 

Anot italų mokslininko seismologo Luidži Pikardi, ežero dugne randasi milžiniškas tektoninis skilimas, kuriam duotas pavadinimas Great Glen. Keisti bangavimai, bei burbulai kylantys iš po vandens, jo nuomone yra ne kas kita, kaip tektoninis dugno poveikis vandeniui. Iš čia taip pat gali kilti keisti garsai, kuriuos ne kartą girdėjo liudininkai. Garsas tada primena tam tikrą prislopintą riaumojimą.

 

Inžinierius elektrikas Robertas Kreigas, mitinės Nesės pasirodymais, laiko tai jog liudininkai matydavo, nuo dugno atitrūkusius ir į paviršių išplaukiančius senus rąstus. Tai greičiausiai gali būti gausios škotiškos pušies (Pinus silvestris) sąngulos. Jos gausiai auga aplink Loch Neso ežerą. Rąstai įkritę į vandenį ilgainiui sugeria daug vandens, vėliau jie pask3sta nusėsdami ant dugno. Ilgainiui vykstant puvimo procesui, šie rąstai gali išplaukti į paviršių.

 

Vienas iš alternatyvių Nesės fenomeno aiškinimų yra tai jog viešbučių ir panašių vietinių įstaigų savininkai, panaudojo senovinę legendą savo reikmėm, o tiksliau turistų priviliojimui. Ne va tuo tikslu buvo išspausdinta dauguma spaudos pranešimų apie Nesę. Taip pat ši teorija teigia, jog turėjo reikšmės ir Nesės muliažai bei padirbtos nuotraukos. Žinoma šie pasvarstymai neturi jokio realaus pagrindo.

 

Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka, paragraf 78

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.

Rekomenduojami video:


2500
5 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
4 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
inkognito

garantuotai loch Neso pabaisą gali pamatyti ant ežero kranto įsikūrusiame viešbutyje,kai po sočių pietų restorane patogiai įsitaisai jo terasoje į ežero pusę ir barmenui užsakai atnešti vieną po kitos 6 stiklines viskio,kai kada pamatai ir po 5 stiklinių…

Drovi

Loshneso pabaisa tikra!!!!!!!.

Damn

Kodėl gi ne. Juk žemėje vandens yra ištirta tik 5 procentai. Pačiame vandenyno dugne, kur negali kvėpuot joks žmogus, jokia žuvis negali net ten kvėpuoti,tas, kas ten gyvena mums turbūt atrodytų kaip monstras… Nesė ne išimtis. Niekas nežino, ar ji tikra, bet kad yra kažkas panašaus- tai čia faktas…

aa

gal pries kokius 6m per telika dokumentini fima rode ,tai kaip ta pabaisos nuotrauka ir panasios i ja buvo padirbamos , o cia dr vis nagrineja klausyma egzistuoja ji ar ne… atsiliekat nuo gyvenimo zmones :|

inkognito

Juokingas anekdotas apie loch Neso pabaisą:

Amerikietis turistas po sočių pietų patogiai įsitaiso viešbučio terasoje priešai vaizdą į Loch neso ežerą,užsisako stiklinę Škotiško Viskio ir svajingai klausia oficianto:
-Na ir kada gi paprastai pasirodo ta jūsų pabaisa ežere?
-Paprastai po šeštos stiklinės viskio,ser-mandagiai atsako oficiantas….

Taip pat skaitykite