Mirusysis, kuris pasakė kur padėjo testamentą

Yra nemažai pasakojimų, kuriuose mirusieji padaro gerų paslaugų gyviesiems: įspėja juos apie gresiantį pavojų, nurodo, kur yra paslėptos vertybės ir netgi padeda išaiškinti piktadarius, žudikus. Antai yra labai vaizdingas pasakojimas, prieš porą metų išspausdintas Prancūzijos provincijos laikraštyje „France-Libre“, prieš tai pateikusiame savo skaitytojams seriją straipsnių apie parapsichologijos tyrimus, atliekamus Tulūzos universiteto laboratorijoje. Tai pasakojimas Paryžiaus architekto Fransua V. Apie įvykius, kuriuose jam atsitiktinai teko dalyvauti prieš 25 metus ir apie kuriuos jis iki šiol tylėjo.

 

Į jį pagalbos kreipėsi jaunystėje mylėta moteris, kurios vyras mirė, nepranešęs, kur padėjo testamentą. Tad toji moteris nutarė kreiptis į vieną buvusį kunigą italą, besiverčiantį magija, kad šis iškviestų pokalbiui vyro sielą. Jaunoji našlė prašė palydėti pas tą magą. Tad paskaitykime šio architekto pasakojimą: „Jau neabejojau, kad šiapus slenksčio patirsiu keistą nuotykį ir kad iš šio buto išeisiu sukrėstas. Ūmai nežinia iš kur pasirodė žmogus. Jo laikysena ir judesiai dvelkė savotiška elegancija, jis pakvietė mus į savo kabinetą.

 

– Ar atnešėt ceremonijai tai, ko prašiau ? – paklausė jis mano draugės.

 

– Taip – atsakė ji, ištiesdama voką.

 

Italas iš to voko ištraukė storą pluoštą banknotų, dokumentinę mirusiojo nuotrauką, plaukų sruogą ir dingo kitame kambaryje tardamas:

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

– Teikitės manęs valandėlę palaukti.

 

Jis iš tiesų greitai grįžo. Išdėstė ant nuostabaus Liudviko XIII stiliaus rašomojo stalo mirusiojo nuotrauką ir tarė Laurai:

 

– Manau, galime pradėti, ponia. Bet prieš tai privalau šį tą pasakyti apie ceremoniją, nurodyti, kaip mums elgtis. Jei, kaip tikiuosi, mano veiksmai bus sėkmingi, jūsų vyro fantomas pasirodys čia,- pirštu jis bakstelėjo į erdvę kairėje stalo pusėje. – galėsiu sulaikyti jį tik keletą akimirkų. Jis turės greitai išnykti. Tik mano užkeikimai sulaikys jį tam laikui, kol jūs jį klausinėsit. Betgi, ponia, jei jis jums ištiestų ranką, saugokitės, neikite artyn ir neprisilieskite prie jo. Galite iškart mirti, nes jo vibracijos nesuderinamos su gyvųjų vibracijomis. Kai tik sužinosite tai, ką norite, praneškite. Ceremonija turi būti labai trumpa. Ji pavojinga ir man, nes tai aš jį priversiu atvykti ir kalbėti girdimu ir vidiniu balsu.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Okulistas pasisuko į mane:

 

– O jūsų prašau sėdėti labai tyliai, kas beįvyktų. Jei jūsų draugė pabandytų žengti prie savo vyro, sulaikykite ją nors ir jėga.

 

Tai taręs, jis vėl išėjo į gretimą kambarį. Po poros minučių grįžo. Ant griežtų, pilkų pastoriaus rūbų vilkėjo per juosmenį platų juodą diržą. Iš lentynos išėmė seną knygą, užtraukė užuolaidas ir į židinį įmetė kelias pliauskas, kurios pažėrė stulpus kibirkščių. Jis, įsakmiai pasakęs Laurai susikaupti, atvertė knyga ir ėmė skaityti užkeikimus kažkokia svetima kalba. Man pasirodė, kad hebrajų…

 

Kiek truko ši litanija? Ji buvo keistai svaiginanti. Išplėšė mus iš šio pasaulio. Nežinomos kalbos magija tarytum perkėlė mane į kitą erdvę. Tebekalbėdamas užkeikimus, okulistas pasiėmė špagą ir grindyse nubrėžė apskritimą. Jaučiau, kaip į savo keistą užkeikimą sutelkė visą sąmonės jėgą. Ūmai iš židinio pasigirdo tartum traškesiai, bet ne ugnies. Liepsnos kilo vingiais, piešdamos neregėtas, panašias į žmogaus kūno formas. Nors rydamos sausą medį jos alsavo karščiu, į mus padvelkė ledinis šaltis. Laura sudrebėjo. Tą akimirką supratau – nežinia dėl ko, – kad tuoj pamatysiu kažką neįtikėtina, kad dalyvausiu scenoje, kuri įsirėš į atmintį visam gyvenimui. Viskas įvyko nepaprastai greitai !

 

Paskutinį užkeikimą raganius sukriokė galingu balsu ir trenkė su špaga į grindis pačiame apskritimo viduryje. Toje vietoje parketas pabalo kaip pienas, nuo jo aukštyn pakilo baltas perregimas it migla debesėlis ir pasiekė lubas. Apskritime iš lėto susiformavo žmogaus siluetas. Iš pradžių lakus, vos įžiūrimas, bet vėliau vis ryškesnis. Ypač išryškėjo veidas. Atrodė, kad vėlė plaukia ore. Ten, kur turėjo būti pėdos, matėsi parketas.

 

Instinktyviu judesiu Laura sukrutėjo, lyg norėdama eiti prie vyro. Raganius sulaikė ją valdingu mostu. Aš sugriebiau jos riešą ir išgirdau ją klausiant:

 

– Kur tavo testamentas?

 

Fantomo lūpos sukrutėjo atsakydamos. Bet jo balsas nepasiekė mano ausų. Tačiau jis veikiausiai atsakė jai, nes Laura padėkojo ir vėl paklausė:

 

– Ar tu laimingas ten, kur esi?

 

Fantomas šyptelėjo kiek liūdnai. Vėl sukrutėjo jo lūpos. Mano draugė vėliau prisipažino nesupratusi atsakymo.

 

Siluetas vėl tapo it migla ir, atrodė, išnyko lubose. Ši neįtikėtina, nepamirštama scena tetruko gal porą minučių. Židinio liepsnos baigė savo keistą, raganišką šokį. Buvęs kunigas atsisėdo prie stalo, prieš tai špaga simboliškai ištrynęs magiškąjį apskritimą. Parėmęs galvą išpuoselėtomis dailiomis rankomis, jis stengėsi atsipalaiduoti, ilgai tylėjo. Pagaliau grįžęs į šį pasaulį, paklausė Lauros:

 

– Na, ponia, ar jūs patenkinta? Ar sužinojote tai, ko norėjote? Nepamirškite dalį pinigų skirti labdarai…

 

Palydėjau savo draugę namo. Buvome pernelyg sujaudinti, pernelyg sukrėsti, kad tartume bent žodį. Laura paprašė užeiti pas ją. Kai tik įėjome į butą, jos elgesys pasikeitė. Ji atsigavo, susivaldė, o aš tebebuvau toks pat sukrėstas. Užsidariusi savo kambaryje – naiviai pamaniau, kad ji nori persirengti – ėmė traukyti stalčius. Po to grįžo į svetainę, rankose laikydama didelį voką. Pergalingai šypsodamasi, parodė jį man ir tarė:

 

– Štai jis, Fransua! Vyro testamentas. Pagaliau! Filipas testamentą buvo paslėpęs batų dėžėje po laikraščiu. Dabar man ramu. Galėsiu apginti savo teises. Filipas surašė jį prieš pat mirtį. Nespėjo atiduoti notarui“.

 

Visą tą pasakojimą autorius parašė sulaukęs 70 metų ir jausdamas artėjančią mirtį. Kodėl nepapasakojo anksčiau? Kaip pats aiškina, bijojo pagarsėti bepročiu. Be to, šią istoriją autorius siejo su jam brangiu dalyku – meile, kokią žmogus išgyvena tik vieną kartą per savo amžių. Ir nors toji meilė jam buvo nelaiminga, jis ją brangino ir saugojo nuo pašalinių įkyraus žvilgsnio.

 

Panaši istorija aprašyta Vilhelmo Horkelio knygoje „Pasiuntiniai iš anapus“ (JAV). Joje pasakojama, kaip miręs tėvas pats per sūnaus sapną padeda jam surasti testamentą.

 

„Gyveno JAV keturi broliai: Džonis, Džeimsas, Maršalis ir Abneris. Tėvas labiausiai mylėjo Maršalį. Tad iš anksto dar visą turtą buvo užrašęs jam dar 1905 m. Tėvas staiga mirė 1921 m. rugsėjo 7 d., ir Maršalis paveldėjo visą turtą.

 

Praslinko ketveri metai, 1925 metų birželio mėnesį antrasis sūnus Džeimsas, kuriam nebuvo tekę nieko iš tėvo turto, susapnavo keistą sapną:

 

– Sapne man pasirodė tėvas, stovintis prie mano lovos. Aiškiai jį mačiau, bet jis, nieko nesakęs, dingo…

 

To paties mėnesio pabaigoj Džeimsas tėvą susapnavo dar kartą. Šįkart jis praskleidė savo apsiaustą , kuriuo būdamas dažnai vilkėjo ir pasakė: „Mano apsiausto vidinėje kišenėje rasi mano testamentą…“ tai taręs tėvas išnyko. Atsibudęs Džeimsas buvo visiškai tikras, kad tėvas jam pasirodė, norėdamas įspėti dėl kažkokios klaidos, liečiančios testamentą. Jis tuoj kreipėsi į motiną, teiraudamasis to apsiausto. Bet, pasirodo, motina tą apsiaustą jau buvo atidavusi broliui Džoniui, gyvenančiam už trisdešimties kilometrų.

 

– Pirmadienį, liepos 1 dieną, – pasakojo Džeimsas, – aplankiau brolį jo namuose ir suradau seną tėvo apsiaustą, kurio Džonis nė karto nebuvo užsivilkęs. Pamušalo kišenė buvo užsiūta. Išardęs susiuvimą, radau mažą popieriaus lapelį. Jame tėvo ranka buvo parašyta: „Skaityk mano tėvo šv. Raštą , Pradžios knygos27 skyrių“. Pasiėmiau keletą liudininkų, kad drauge su jais pažiūrėtume šv. Raštą. Jį aptikome komodos pirmajame stalčiuje. Knyga buvo tiek sudėvėta, kad suiro į tris dalis, kai ėmėme sklaidyti. Vienas iš liudytojų – M. Blachvelderis sutvarkė dalį, kurią sudarė Mozės knyga. Persklaidėme, ieškodami 27 skyriaus. Čia ir aptikome du lapus, sulenktus taip, kad jie sudarė savotišką voką. Jame buvo įdėtas testamentas. Jis buvo nuo pradžios iki pabaigos surašytas tėvo ranka. Testamentu turtas buvo paskirstytas į keturias dalis visiems sūnums, ir motiną išlaikyti buvo įpareigoti visi sūnūs. Testamentas buvo užbaigtas žodžiais: „Jis mano paties sustatytas ir savo ranka surašytas. James Chappin 1919 m. sausio 16 d.“. Tad atsiradus naujesnės datos testamentui, senasis nustojo galios.

 

Paprastai tokiais atvejais įtariama, kad suklastotas braižas. Bet šiuo atveju to nebuvo. Dešimt prisiekusių liudytojų patvirtino testamento autentiškumą.


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
laima

Okulistas? :D

as

mano mociute pamete aa senelio dovanota zieda.Ilgai ji jo ieskojo, bet negalejo surast.Labai pergyveno. Viena nakti prisissapnavo jai mires mylimas vyras ir pasake kur ziedas yra. Toj vietoj ir rado.

Algimantas

Teko pačiam susidurti… Aa. uošvis buvo išardęs nemėgstamą šiltnamį. Po jo mirties uošvė užsimanė šiltnamio, bet niekaip negalėjau rasti pagr. dalies – aliumininės arkos su durimis. Naktį uošvei prisisapnavo jos vyras, kurio paklausė kur dingusios dalys. Ryte radome trūkstamas dalis jo nurodytoje vietoje.