Juodosios ledi prakeikimas

Larkhalo miestelis išsidėstęs ant Mačan Muiro aukštumos, Lankašyro viduryje, šiaurės Škotijoje. Netoliese XVIII amžiuje stovėjo Milhju kaimelis, šalia kurio ant upės kranto driekėsi Hamiltonų šeimos dvaro žemės – Brumhil Hauzas. Netolimos praeities įvykiai ilgam užtikrino prastą šlovę šiai “prakeiktai vietai”.

Henris Montgomeris Hamiltonas gimė 1872 metais,. Pasirinkęs karinę karjerą, jis ištarnavo iki kapitono laipsnio. Anglų – būrų karas buvo paskutinė karinė kampanija, kurioje jis dalyvavo. Atsistatydinęs, Henris gyveno kaip atsiskyrėlis savo giminės dvare iki savo mirties 1924 metais. Tai viskas, kas tikrai žinoma. Tačiau nuo trečiojo dešimtmečio vidurio iki dešimtojo dešimtmečio pradžios mažai kas iš kaimynystėje gyvenusių žmonių galėjo ryžtis naktį artintis prie apleisto dvaro. Jį gaubė niūri gandų apie Juodosios Ledi vaiduoklį aureolė. Tačiau 1987 metais istorija apie vaiduoklį gavo naują impulsą.

Helena Saiks – paskutinės dvaro valdytojos anūkė – pradėjo regėti pasikartojančius sapnus… “Aš stoviu šalia židinio grotelių, laikydama ranoje ryšulėlį raktų. Tarytum aš gerokai vyresnė. Man iš dešinės, palei rojalį stovi aukštas aristokratiškos išvaizdos žmogus ir žvelgia į mane. Jo akys – skvarbios, kiaurai veriančios”.

Po kelių mėnesių sapnas pasikeitė. Dabar Helena tarsi iš šalies mato tamsiaodę moterį, palinkusią maldos poza priešais bronzinę kažkokios Rytų dievybės statulėlę. Paskui prieš Heleną atsirado vyriška ranka, laikanti sunkų bronzinį kandeliabrą. Jis nusileido ant besimeldžiančios moters galvos. O paskui toji pati ranka ilgai tempė gyvybės ženklų nerodantį kūną tamsiais seno pastato koridoriais į virtuvę, kur netikėtai atsiveria slaptos durys, vedančios į rūsius po pastatu.

Helenos sapnai buvo įkyrūs ir kamuojantys. Tada jis kreipėsi į Škotijos draugiją paranormaliems reiškiniams tirti. Atvažiavę specialistai rado žmogų, prisimenantį apie Juodają Ledi, bet ne apie vaiduoklį, o realiai egzistavusią moterį. Helenos motina ją irgi prisiminė. Vaikystėje jai pasakojo, kad Juodoji Ledi buvo kilusi iš Indijos. Jaunas dvaro šeimininkas Henris Hamiltonas atsivežė ją su savimi į Angliją, tačiau vos po kelių dienų ji išnyko.

Vėliau britų kariniuose archyvuose Helena išsiaiškino, kad taip vadinama Juodoji Ledi gimė Ceilone. Indė pagal tautybę, ji priklausė slaptai deivės Kali pasekėjų sektai. Dėl kažkokios priežasties moteris buvo nuteista dirbti deimantų kasyklose ir pasiųsta į Pietų Afriką. Iškart po to kai konvojus su kaliniais atvyko į vietą, jos grožį “įvertino” trys anglų prižiūrėtojai. Keistai susiklosčius aplinkybėms, “vertintojai” išgyveno labai neilgai. Greitai gražuolę pastebėjo kapitonas Henris Hamiltonas, kuris nusivežė ją su savimi į Angliją kaip būsimą savo vaikų guvernantę. Tuo duomenys apie apslaptingą viešnią iš Indijos baigiasi, o Hamiltono mirties liudijime parašyta, kad jis mirė nuo sifilio.

Helena Saiks ne kartą savęs klausė, kodėl būtent ji pradėjo sapnuoti keistus sapnus apie Brumhil Hauzo praeitį? Gal tai genetinė atmintis? Akivaizdu buvo tik tai, kad Helenos sapnai nebuvo tuščia fantazija. Kartą, žiūrinėdama vietiniame muziejuje senas nuotraukas, ji pastebėjo vieną fotografiją. Ten buvo užfiksuota Larkhalio geležinkelio stoties atidarymo ceremonija. Tarp garbingų svečių Helena pamatė žmogų su skvarbiomis akimis – žmogų iš savo sapno. Tai buvo ne kas kitas kaip kapitonas Henris Hamiltonas. Sprendžiant pagal senų žmonių prisiminimus, tai buvo ūmaus ir nežaboto charakterio žmogus. Gyvenimo pabaigoje jo būdas tapo dar labiau nepakenčiamas. Matyt, būtent todėl jis mirė vienišas ir visų užmirštas.

Šiuolaikinis Brumhil Hauzo savininkas, nusipirkęs namus ir aplinkines žemes 1972 metais, neigė, kad jo valdose vyksta kažkokie antgamtiniai reiškiniai iki pat to momento, kai laikraščiuose ėmė rodytis straipsniai apei juodają Ledi. Tada prasidėjo ir filmavimai pusiau sugriautame pastate. Greitai po to miesto taryba, norėdama baigti su prietarais, pasiuntė ten buldozerius. Jie sulygino su žeme Brumhilo liekanas, iki pagrindų sugriovę paskutines sienas.

Dabar neiašku, kuo būtų pasibaigę tolimesni Helenos Saiks tyrimai. Ji žuvo netoli nuo dvaro kelyje į Larkhalą. Rūkas, tvyrojęs tą dieną, neleido vairuotojui laiku pamatyti per kelią ėjusios moters. Policija įverino įvykį kaip nelaimingą atsitikimą. Juolab, kad aplinkinių gyventojų liudijimu, jie dažnai girdėjo šalia Helenos žūties vietos stabdžių cypimą. Ar verta bepridurti, kad jokių automobilių ten tais momentais nebūta.