Keturi vyrai ir keturios moterys bandė dvejus metus gyventi biosferoje izoliuoti nuo išorinio pasaulio – viskas klojosi ne taip kaip planuota: problemos prasidėjo jau po 2 savaičių (Foto, Video)


Jei kada nors gyvensime kitose planetose, turėsime sugalvoti veiksmingų ir tvarių būdų, kaip išgyventi. Tai reiškia, kad reiks auginti maistą, turėti vandens ir deguonies bei visus kitus daiktus, kuriuos turime Žemėje.

 

Todėl reikia sukurti savo dirbtines biosferas, kuriose galėtų gyventi žmonės kosmose ar kitose planetose – uždaras ekosistemas su savo deguonimi, augalais ir viskuo, ko mums reikia gyvybei palaikyti.

 

Žemėje įvyko ambicingi to bandymai, įskaitant liūdnai pagarsėjusią „Biosferą 2“.

 

„Biosphere 2“ (biosfera 1 yra Žemė), kainavusi nuo 150 iki 200 mln. USD, yra dykumoje esanti tyrimų įstaiga Arizonoje, JAV, kuri tam tikrą laiką siekė būti uždara ekosistema, atkurianti daugybę Žemės aspektų.

 

1,27 hektarų ploto komplekse, pastatytame iš plieno ir stiklo, buvo uždaryta 3800 augalų ir gyvūnų rūšių su aštuoniais žmonėmis (keturiomis moterimis ir keturiais vyrais), kurie pasikliaudavo išaugintu maistu ir deguonimi, reikalingais išgyventi.

 

Planuota, kad projektas truks dvejus metus, tačiau nuo pat pradžių prasidėjo problemos.

 

Pirmoji uždara misija truko nuo 1991 m. rugsėjo 26 d. iki 1993 m. rugsėjo 26 d. Biosferos gyventojai buvo: gydytojas ir tyrėjas Roy Walford, Jane Poynter, Taber MacCallum, Mark Nelson, Sally Silverstone, Abigail Alling, Mark Van Thillo ir Linda Leigh.

 

Praėjus vos dviem savaitėms nuo misijos, viena iš gyventojos Jane Poynter ranka pakliuvo į ryžių kūlimo įrenginį, kuris nukirto vieno piršto galiuką. Biosferos gydytojas sugebėjo jį vėl prisiūti, tačiau netrukus nusprendė, kad jai reikia operacijos už kupolo ribų. Grįžusi vėliau tą dieną, pas ją buvo rasta atsargų, kurios pasirodė ne vienintelės slaptos atsargos, su kuriomis susidurs biosferos gyventojai.

 

Maistas sferoje augo nepakankamai greitai, kad išsimaitintų gyventojai, ir jie visi pradėjo netekti svorio. Pasėliai augo per lėtai ir buvo imlūs darbui. Pavyzdžiui, kavos krūmeliams prireikė kelių savaičių, kad užtektų vienam puodeliui kavos išvirti. Per kelis mėnesius jie buvo priversti įsiveržti į avarines maisto atsargas, apie kurias išorinis pasaulis nežinojo.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Apdulkintojai – kolibriai ir bitės – mirė, pridarydami dar didesnių ūkininkavimo problemų. Praėjus 10 mėnesių nuo projekto, patariamoji taryba paskelbė smerkiančią ataskaitą apie padėtį ir tai, kad dalyvaujantys nariai turėjo mažai mokslinės patirties. Tuomet patariamoji taryba pasitraukė.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

 

Dar blogiau buvo, tai, kad deguonies lygis biosferoje pradėjo kristi, ir niekas tuo metu negalėjo tiksliai suprasti, kodėl. 1993 m. sausio mėn., likus dar devyniems eksperimento mėnesiams, deguonies lygis sumažėjo iki maždaug 15 proc. – tai atitinka 3660 metrų aukštį virš jūros lygio.

 

„Jauteisi lyg kopdamas į kalnus. Kai kuriems gyventojams prasidėjo miego apnėja. Pastebėjau, kad negaliu užbaigti ilgo sakinio nesustodama ir neįkvėpusi oro. Dirbome savotiškame sulėtintame šokyje. Jei deguonies lygis būtų nukritęs žemiau, galėjo kilti rimtų sveikatos problemų“, – pasakojo viena dalyvė.

 

Be to, biosfera tapo turistų lankoma vieta, juos stebėjo kaip zoologijos sode, siekiant kompensuoti brangias išlaidas. Badaujant ir stengiantis kvėpuoti, tarakonai ėmė imti viršų, o erkutės puolė jų pasėlius.

 

Grupės vienybė subyrėjo, jie pradėjo vieni į kitus mėtyti puodukus ir spjaudytis vienas ant kito. Kadangi moralė buvo tokia maža, buvo nuspręsta, kad gyventojams turėtų būti duodama maisto, taip pat slaptų sėklų ir vitaminų, kurie kas dvi savaites buvo slapta pristatomi į kompleksą.

 

Pusė įgulos narių norėjo tęsti be išorinių atsargų, o kita pusė norėjo tokių dalykų kaip „maistas“ ir „galimybė kvėpuoti“. Buvo nuspręsta, kad deguonis ir maistas turėtų būti tiekiami grupei, kuri likusį laiką gyveno savo atribotoje tvarioje buveinėje gaudama tiekimą ir orą iš išorės.

 

Tačiau projektas dar nebuvo baigtas. Steve’as Bannonas (kuris ateityje tapo buvusio prezidento Donaldo Trumpo patarėju) 1993 m. perėmė projekto vykdymą.

 

Antroji misija prasidėjo 1994 m. kovo 6 d., suplanuota dešimčiai mėnesių. Grupę sudarė Norberto Alvarez-Romo, Johnas Druittas, Mattas Finnas, Pascale’as Maslinas, Charlotte Godfrey, Rodrigo Romo ir Tilakas Mahato. Antroji įgula pasiekė visišką maisto gamybos pakankamumą.

 

Kai apie antrąją misiją išgirdo pirmosios misijos nariai, jų susirūpinimas dėl viduje esančių žmonių saugumo išaugo. 1994 m. balandžio 4 d. du buvę pirmosios misijos nariai – Abigailas Allingas ir Markas Vanas ankstyvą rytą leidosi link kupolo, atidarydami duris ir daužydami stiklo plokštes, kad išorinis oras galėtų patekti į biosferą. Po šio įvykio antroji misija buvo nutraukta.

 

Nuo to laiko „Biosferoje 2“ niekas negyveno. Šiuo metu kompleksas priklauso Arizonos universitetui, kuris biosferoje vykdo įvairius tyrimus.

 

Nuoroda į youtubę

 

Šaltinis: http://technologijos.lt/

 


2500

Taip pat skaitykite