Kenksmingas įprotis – pernelyg rimtai žiūrėti į gyvenimą

Paskambins ar nepaskambins? Parašyti ar neparašyti? Pasakyti ar nepasakyti? Tokios mintys, spėlionės, dvejonės – kenksmingos. Jos kenksmingos, kadangi suryja jūsų gyvenimo laiką ir energiją. Kadangi tokie apmąstymai nukreipia jūsų dėmesį nuo išties svarbių dalykų: nuo santykių, jausmų, vaikų, jūsų veiklos. Be galo ir be krašto dvejoti – reiškia susikurti galvoje virtualų pasaulį ir užsiimti abstrakčiais proto žaidimais, užuot gyvenus realų gyvenimą.

 

Įvairių strategijų modeliavimas galvoje: “aš jam pasakysiu va taip, jis man atsakys šitaip, o paskui aš jam paaiškinsiu štai tą dalyką – ir tegu sprendžia” praktiškai garantuotai neduos to rezultato, kurio tikimės. Pirmas dalykas – mes negalime iki galo žinoti kito žmogaus ir jo reakcijų. Visa strategija gali subyrėti jau po pirmos jo frazės. Antra – mes kartais netgi nežinome, ko iš savęs galime laukti, ką jau kalbėti apie kitą žmogų, kuris galbūt dar ir streso būsenoje? Trečia – pernelyg detalus apgalvojimas neretai sukelia priešiškumą. Kitas žmogus pasąmoningai galvoja, kad norite iš jo kažką atimti ir visiškai logiškai įjungia visas įmanomas apsaugas, kad juo niekas nepasinaudotų. Tai ar vertėjo švaistyti laiką tokioms strategijoms?

 

Geriausią efektą duoda nuoširdumas ir emocingumas. Visada. Patys pagalvokite: kai susidūrėte akis į akį su svetimu skausmu, jūsų pirmoji pasąmoninga reakcija – padėti, jei tik esate normalus žmogus, turintis normalų empatijos ir užuojautos jausmą. Jeigu jūsų atvirumas ir nuoširdumas sukėlė priešingą efektą – žmogus užsisklendė ar dar blogiau – tapo agresyvus, irgi nieko baisaus. Gavote apie žmogų informacijos, dabar geriau jį pažįstate.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Manau, reikia paprasčiau žvelgti į gyvenimą. Jeigu norite kažką sužinoti – sužinokite. Jei norisi paklausti – paklauskite. Norisi pasisakyti – kalbėkite. Net jei susimausite. Bala nematė. Su šituo žmogumi susimausite, o kitas reaguos visiškai ramiai ir adekvačiai. Šito žmogaus akyse pasirodysite kaip kvailiukė, o kitam atrodysite miela, naivia, žavia mergaite. Gyvenime niekada nebūna nieko vienareikšmiško ir galutinio, išskyrus patį gyvenimą. Visada esama dar kažko. Po dabar ištartų jūsų žodžių seks kiti, po dabartinių poelgių – bus kitų, po šito žmogaus sutiksite kitą, jeigu tik patys sau leisite.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Tačiau yra trys niuansai, susiję su emocijų reiškimu, į kuriuos norėčiau atkreipti dėmesį.

 

Pirma. Kalbėti reikia apie savo jausmus ir apie tai, ko jums norisi (man blogai, man nejauku, jaučiuosi vieniša, man būtų labai malonu, jeigu…, man svarbu, kad tu… Ir t.t.), o ne apie tai, ką ir kaip kitas žmogus privalo padaryti ir koks jis bjaurybė, jei nepadarė.

 

Antra. Svarbu nepaversti savo dalinimosi jausmais ir pergyvenimais smegenų knisimu ir tarkavimu. Viena tema svarstoma tik vieną kartą.

 

Ir trečia. Tai labai subjektyvu, tačiau svarbu – reikia orientuotis į pasekmes ir savijautą po dialogo.

 

Kiekvienas žodis turi pasekmes ir sukelia kažkokius jausmus. Jei viskas padaryta teisingai, viduje kyla malonus, šiltas jausmas, kad viskas puiku. Kitas žmogus apsidžiaugė, jūs – patenkinti, viskas nuostabu.

 

Jei kažko daryti nevertėjo, viduje atsiranda bjaurus jausmelis, kad padariau negerai, reikėjo būti santūresniam, susitvardyti. Nors visa neblogas ir tasai bjaurus jausmelis. Ir neteisingi žodžiai – ne tragedija. Atleiskite sau ir nesigraužkite. Tai viso labo reiškia, kad tuo konkrečiu momentu, su tuo konkrečiu žmogumi, buvote tokie, kokiais ir turėjote būti, kad kitaip ir būti negalėjo.

 

Su priklausomybe šiek tiek sunkiau. Jeigu esate emociškai priklausomas nuo žmogaus, jūsų impulsyvus skambutis ar vizitas, išprovokuotas ilgesio ar kitų panašių jausmų, greičiausiai padarys ne patį geriausią įspūdį ir komplikuos situaciją. O jeigu esate atsipalaidavę ir ramūs, neprisirišę prie rezultato, tai netgi žinutė vidury nakties su pageidavimu aptarti kažką jums svarbaus, tiek jums, tiek kitam atrodys pakankamai leistina ir įdomi.

 

Trumpiau tariant, reikia įsiklausyti į save, jausti save, o taip pat skaitytis su kito žmogaus jausmais. Ir žvelgti į viską žymiai paprasčiau. Galų gale, kur ir kada mums susimauti, jei ne šiame, vieninteliame gyvenime?

 

Šaltinis: http://seimairnamai.eu


2500