Niekada nepasiduok

Visi nori, kad būtų gerai. Tačiau gerai kažkodėl ne visiems. Ir žmogus visai neblogas, ir kitiems nekiaulina, o gyvenimas be prošvaisčių. Gal dar ne visai katastrofa, bet viskas juda link to.

O pasitaiko, kad žmogus vidutinis, pilkas, menkiau apdovanotas protu ir išvaizda, talento nė su žiburiu nerasi ir tai labai gerai matosi, žvelgiant iš šalies. Tačiau jam gaunasi visa tai, apie ką tu tik pasvajoti gali.

Pavyzdžiui, iš kažkur išlenda į televizorių dainininkė, kuri dainuoja šiaip sau, apie ką visi puikiausiai žino, o ir dainas ji atlieka su fonograma. Tačiau pastoviai puikuojasi visų topų viršūnėse.

O štai žmogus, kuris daug metų paaukojo muzikai, ir balsą turi nepalyginamai geresnį, ir dainuoja gyvai, ir netgi puikiomis žmogiškomis savybėmis gali pasigirti. Tačiau į jokius topus jis nepatenka, jo rezultatai apgailėtini.

Kodėl? Todėl, kad tai dainininkei paprasčiausiai pasisekė? Todėl, kad sėkmingai su kažkuo susipažino? Turi daug pinigų? Gali, žinoma, būti įvairių situacijų.

Tačiau labai dažnai pilki žmogeliai gauna žymiai daugiau tiesiog dėl to, kad sugeba žengti į priekį ir nesustoti. Nei tada, kai iškart nesigauna, nei tada, kai iš jų visi juokiasi. Nei tada, kai susiduria su agresija. Tiesiog metodiškai žengia pirmyn, žingsnis po žingsnio link savo svajonės.

O geri ir talentingi žmonės nuleidžia rankas, labai ilgai ir giliai pergyvena dėl nesėkmių, baiminasi pasirodyti kitų akyse blogais ir juokingais. Štai ir visas skirtumas.

Tai štai – kad būtų gerai, kad pasiektume, ko norime, reikia sugebėti eiti į priekį nežiūrint į nieką. Nesidairyti į šalis, nelyginti. Nebijoti. Nepergyventi dėl nesėkmių, kurių dar nepatyrėte.

Ir kulniuoti žingsnis po žingsnio. Į priekį. Ir netgi kai koja paslysta, kai tenka žengti žingsnį atgal – nepasiduoti. Du žingsniai į priekį – vienas atgal. Nieko nepadarysi, toks gyvenimas.

Žinote, jau šešis metus tai šen, tai ten pasitaiko išgirsti apie save daug “malonių” dalykų – ir apie išvaizdą, ir apie intelektą, ir apie tai, kad esu sektantė ar apskritai – akiplėša melagė. Nors niekur niekada nevadinau savęs moters idealu, pačia gražiausia, protingiausia ir apskritai – super mama. Kartais būna nemalonu, skaudu, turint galvoje, kokias nesąmones rašo įvairaus plauko komentatoriai.

Buvo laikai, kai skaičiau visa tai ir verkiau, nesuprasdama, kaip galima šitaip elgtis su žmogumi ir už ką jie su manimi šitaip. Ir prasidėjo visa tai staiga, prieš šešis metus. Vos startavau, mane iškart užsipuolė autoritetingi psichologai, tarsi nuo grandinės nutrūkę. Ko tik nebuvo tais laikais.

Galima buvo pasiduoti ir sprukti iš baimės. Tačiau vyras padėjo visa tai įveikti, pažvelgti į tai kitaip. Taip, tai nemalonus šalutinis mano veiklos produktas. Tūkstančiai moterų tampa laimingesnėmis, o kelis šimtai sulig kiekviena diena vis labiau manęs nekenčia. Jeigu sutelksiu dėmesį į jas ir pasislėpsiu, tūkstančiai moterų negaus joms svarbių žinių. O tūkstančiai – tai žymiai daugiau nei šimtai. Dėl to galima pereiti kiaurai tą neapykantos sieną ir nesiterlioti įniršusių moterų taškomomis srutomis. Ir jei būčiau išsigandusi, pasidavusi, mano gyvenimas nebūtų toks, koks dabar yra.

Štai kodėl apie tai kalbu. Kad taptume laimingi, reikia:

Surasti savo kelią;
Žengti juo bent po vieną žingsnį per dieną;
Nepasiduoti, kai sunku.
Jei skleidžiate šviesą ir vadovaujatės širdimi, jei trokštate suteikti kitiems laimę, pats Dievas palaikys jus ir padės eiti šiuo keliu.

O kiti paskui kalbės, kad jums tiesiog pasisekė. Kad sėkmę lėmė paprasčiausia genetika, palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Viskas dėl to, kad turėjote įžūlumo kiekvieną dieną žengti į priekį. Link savo svajonių. Mažais žingsneliais. Ir nepasidavėte.

Nepasiduok!

Šaltinis: http://seimairnamai.eu