Kas iš tiesų sukūrė vampyrus? Tai tikrai ne romanas „Dracula“ – štai ką apie juos kalbėjo dar senovės šumerai ir škotai

Bet iš kur atsirado vampyrų mitas, kuo jis buvo skirtingas ir panašus bent keliuose regionuose? Pažiūrėkime į tai moksliškai: kultūrologiškai, folkloriškai ir psichologiškai.

 

Šiuolaikinis etalonas

 

Daugybėje folklorinių pasakų, istorijų ir mitų prasideda nuo to, kad herojus sutinka gražuolę, o ši galiausiai paaiškėja esanti vampyrė. 1897-aisiais pasirodęs Bramo Stokerio romanas „Dracula“ šį stereotipą kiek apvertė, bet ypatingai netransformavo: gražuolė virto vyriškos lyties pabaisa, bet daugiau niekas pernelyg nepasikeitė.

 

Tačiau nutiko kitas įdomus dalykas – greitai įsisiūbavusi kinematografija staigiai ir beveik nepajudinamai įtvirtino naująjį archetipą, ir dabar vampyrai pirmiausia siejasi su Maxu Schrecku (1931 m. “Nosferatu, eine Symphonie des Grauens”), Bela Lugosi (1931 m. “Dracula”), Gary Oldmanu (1992 m. “Bram Stoker’s Dracula”) ar net paauglišku mirguliuojančiu Robertu Pattisonu (2008 m. “Twilight”). Čia, beje, galima vėl pastebėti folklorinį sugrįžimą prie fizinio grožio. Bet kas ir kokie vampyrai buvo iki tol? Tiek mituose – tiek žmonijos pasąmonėje?

 

Škotiškos vampyrės – banšės

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Škotijos aukštumose buvo pasakojama apie „babaoth sith“ (tarti baa’-van shee, taigi, paprastumo dėlei – banšės) – kraują čiulpiančias fėjas, kurios medžiodavo kalnų takuose ir žemiau besidriekiančiuose keliuose. Jos maitindavosi nieko neįtariančiais keliautojais, piligrimais ir medžiotojais.

 

Pasak Škotijos folkoristo Donaldo Alexanderio Mackenzie, kartais dar vadinamos „baltosiomis aukštumų moterimis“, banšės dažniausiai pasirodydavo kaip „gražios jaunos moterys, vilkinčios žaliomis suknelėmis, bet vietoje pėdų turinčios elnio kanopas“. Šias svetimo pasaulio gundytojas tariamai pritraukdavo gyvūnų kraujo ar medžiotojo (vyro) drabužių kvapas. Bet nors banšės ir turi nemažai panašumų su B.Stokerio įvestu vampyro standartu, vis dėlto jų elgesys su aukomis skiriasi.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Tiek banšės, tiek Dracula medžiodavo naktį, o dieną ilsėdavosi karstuose, bet jei Transilvanijos grafas turėjo maitintis kiekvieną parą, banšėms pakakdavo vos karto per metus. Dracula suviliodavo aukas ir suleisdavo iltis į kaklą, o banšės tol šokdavo su (dažniausiai) jaunuoliais, kol šiuos galutinai užkerėdavo – o tada pasirodydavo jų ilgi aštrūs nagai, kurie perverdavo auką, ir banšės gerdavo iš atvirų žaizdų varvantį kraują.

 

Jei Bramo Stokerio vampyrai sugeba transformuotis į šikšnosparnius, tai banšės gebėdavo virsti vilkais, varnomis ir krankliais. Buvo sakoma, kad būdamos žmogaus kūne, jos praranda didelę dalį savo galių – bet užtat suviliojimui naudoja grožį. Tiek B.Stokerio Dracula, tiek baobhan sith gebėjo naudotis telepatija, tad galėjo susikalbėti visomis kalbomis, ir abiejų mitinių būtybių nužudymo būdas taip pat buvo panašus – Draculos širdį reikėjo perverti mediniu kuolu, o banšę – geležimi arba palaidoti ją karste, virš jo supilant šūsnį akmenų.

 

Dauguma istorijų apie baobhan sith sukasi apie tai, kaip jos naktimis užpuola medžiotojus. Vienoje iš tokių istorijų, kurią užrašė D.A. Mackenzie, keturi medžiotojai nakčiai apsistojo lauko trobelėje ir pradėjo linksmintis – vienas pradėjo dainuoti, o kiti trys – šokti.

 

Tačiau visi užsinorėjo šokio partnerių, ir netrukus juos aplankė keturios moterys. Trys iš jų šoko, o viena sėdėjo šalia dainininko – ir būtent pastarasis pastebėjo, kad trys jo draugai kraujuoja, tad puolė ir su prasiveržęs pro lauke besiganančius arklius, pabėgo, taip išsigelbėdamas: ryte grįžęs rado savo draugus mirusius ir be lašelio kraujo. Kitoje šios pasakos versijoje vyras pastebi, kad moterys turi elnio kanopas, ir po pabėgimo sugrįžęs ryte randa savo draugus „su krūtinėm ir gerklėm plačiai atlapotom“.

 

Folkloristė Katharine Briggs aiškina, kad vyrui pavyko išsigelbėti dėl to, kad arkliai, pro kuriuos jis bėgo, buvo su geležinėmis pasagomis. Vienas iš pasikartojančių šių istorijų motyvų – kad banšės pasirodo po to, kai vyrai išreiškia pageidavimą moteriškai kompanijai, tada „nukrypsta nuo kelio“ ir galiausiai susilaukia baisaus galo.

 

Kraujo simbolika ir vampyrai psichologijoje

 

Kraujas yra archetipinis krikščioniškas sielos (t. y. gyvybinės energijos) simbolis, ir čiulpiantys kraują vampyrai tyrinėjami analitinėje psichologijoje bei laikomi mirtina simbioze, kai vienas maitinasi kito gyvastimi (du centriniai vampyrų legendų motyvai).

 

Kai kas taip pat sako, kad tai – neatsiejamas daugelio žmonių santykių komponentas. Kraujo siurbimas ir sąsajos su vampyrais yra tai, ką psichologija tyrinėja gana seniai ir giliai. Sigmundo Freudo darbuose vampyrai laikomi užslėptų seksualinių geidulių projekcijomis bei baimėmis.

 

Taip pat, šio mokslininko nuomone, vampyrai yra atsakas į kaltę dėl incestinių jausmų bei infantilinės oralinė fiksacijos (kūdikiško čiulpimo instinkto) atspindžiai. Tuo tarpu Carlo Jungo ir jo pasekėjų vystoma analitinės psichologijos šaka siūlo versiją, kad vampyrizmas ir kraujo gėrimas yra simbolinė mūsų pirminių instinktų išraiška. C.Jungas yra sakęs, kad „Šelmis“ (angl. trickser) yra šešėlinio archetipo forma, kurios atstovai žaismingai, bet dažniausiai itin skausmingai vykdo išdavystes.

 

Apibūdinamas kaip „labai seksualus archetipas“, Šelmis turi galią keisti savo lytį ir turi sugebėjimų visiškai supainioti tiek pavienes hiperracionalias asmenybes, tiek ištisą bendruomenę. Krikščionybėje šį archetipą atitinka Šėtonas, Šiaurės šalių mituose – dievas Lokis, o Šiaurės Amerikos indėnų mitologijoje – Wendigo.

 

Šumerų vampyrai

 

Iki šiol kalbėjome apie sąlyginai modernias vampyrų interpretacijas, atsiradusias maždaug tik prieš tūkstantmetį, bet iš tiesų vampyrai egzistavo ir ankstyviausiuose šumerų animistiniuose tikėjimuose – dar toli iki Velnio kanopų Biblijoje.

 

Pirmieji šumerai, gyvenę 4500 – 2000 prieš mūsų erą, tikėjo, kad dvasios gyvena visur kur, o ekimmu (ar kartais edimmu) buvo vaiduokliškos dvasios, kurios iš žmonių kūnų iščiulpdavo gyvybinę jėgą. Ekimmu buvo ištremtos mirusių asmenų sielos, kurios buvo prakeiktos ar neprileistos prie amžinojo poilsio dėl kokios nors neatleistos nuodėmės. Buvo tikima, kad ekimmu psichiškai kontroliuoja savo aukas, o taip pat gali vaikščioti kiaurai sienas ir duris, ir siurbia gyvastį iš šeimynykščių – šeimininko, jo giminaičių bei tarnų kraują.

 

Panašiai kaip ir pretos (vns. preta) induistinėse religijose ar jiangshi kinų mitologijoje, visi ekimmu buvo laikomi dvasiomis žmonių, kurie buvo netinkamai palaidoti, todėl kerštavo gyviesiems. Buvo sakoma, kad jie sukelia ligas, įkvepia kriminalinius veiksmus, o taip pat, kad tai yra „vėjo“ dvasios, kurios išsiurbia gyvybę iš jautrių ir miegančių (ir dažniausiai – jaunų).

 

Išklydę iš kelio

 

Babilone, Kinijoje, Graikijoje, Egipte ir krikščionybėje didesnė tikimybė buvo tapti vampyru buvo tam, kuris atmesdavo religinius ritualus – ar tam, kas pamindavo moralinius bendruomenės standartus, t. y. „išklysdavo iš kelio“. Senovės Babilone – panašiai kaip ir krikščionybėje – vampyrai buvo kolektyvinis tamsos archetipas: eretikai, veikiantys prieš žmoniją ir nerūpestingai ryjantys gyvybės kraują.

 

Vampyras buvo ne pasąmoninga Freudo asmeninės tamsos manifestacija, bet Jungo kolektyvinės pasąmonės pačios visuomenės platumo archetipas. Tai – daugiau senoviškesnis dalykas nei krikščioniškasis Velnias, kuris vėliau perėmė „šelmio“ archetipą.

 

Parengta pagal „Ancient Origins“.

 

Šaltinis: http://www.technologijos.lt


2500
2 Comment threads
1 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Set

Laikai kai nebuvo medicinos, zmones istisai mirdavo nuo jiems nezinomu ligu. Na kazkaip reikejo paaiskinti paciam sau nuo ko jie visi mirsta

.,.,

SU SUMERAIS SUTINKU.Tai visiskas realistinis variantas.Kadangi visas ju turimas zinias jiems padave ateiviai,tai yra grynai jau nebe folklorinis kaskoks variantas.

Mitas lietuviškas.

Visi aprašyti variantai esmėje vienodi, štai dar Lietuvių mitas: “Pernelyg aistringas lietuvių mergas vyliodavo gražūs, juodais drabužiais apsirengę jaunuoliai. Jas gundydavo, šokdindavo, bučiuodavo visą naktį, paprastai iki mirties. Jei merga būdavo dorovinga ir atsilaikydavo, ryte ją gausiai apdovanodavo žemiškais turtais”.