Esminis vaistas nuo visų ligų yra suvokimas dėl ko gyveni
|Neseniai kalbėjome, jog žmogus yra ne tik fizinė, bet ir energinė būtybė, kuriai yra būtina gyvybinė energija (prana), užtikrinanti gerą sveikatą bei egzistavimą šioje žemėje. Taip pat aptarėme prastos savijautos priežastis: nuolatinę įtampą ir emocinius blokus, trukdančius tekėti minėtai energijai. Išsiaiškinome, kad atsipalaidavimas, priėmimas, šypsena, pilnas kvėpavimas ir taisyklinga laikysena yra sveiko gyvenimo būdo pamatai. Tačiau tai dar ne viskas.
Sąmoningumo mokyklos „Gyvenimo rytas“ įkūrėjas ir lektorius Robertas Karvauskas tikina, jog esminis vaistas nuo visų ligų bei emocinių negalavimų yra suvokimas dėl ko gyveni.
Dėl ko mes esame šioje žemėje?
Turbūt kiekvienas bent kartą per savo gyvenimą esame iškėlę tokį filosofinį ir egzistencinį klausimą, o ar kada susimąstome apie savo organizmo veikimo sistemos prasmę bei tikslą? Kartu pamąstykime – kiekviena ląstelė, dalelė ir visi organai veikia vieningai, sistemingai pagal programą. Visos iki pačios mažiausios, plika akimi nematomos dalelytės turi savo funkcijas bei paskirtį, kepenų ląstelė nesiims širdies ląstelės veiklos, bet visada veiks viso organizmo naudai.
Įsivaizduokite kuriozišką situaciją – širdis „praneša“, kad nuo šiol veiks tik savo naudai ir keliaus po „pasaulį“ laimės ieškodama. Sakysite visiškas absurdas, tiesa?
Tikiu, kad jau supratote kokia linkme krypsta mintis. Anot R. Karvausko, mes visi esame vieno darnaus, sąmoningo, harmoningo energinio organizmo ląstelės, turinčios savo paskirtį ir misiją. Tad kodėl gi mes gyvename?
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Lektorius Robertas Karvauskas pasakoja:“…mes esam šio organizmo ląstelės, dalelės, kiekviena ląstelė organizme yra gyva tik tam, kad jinai duotų energiją. Taigi, visa visata, viskas kas yra, tai yra organizmas, kurio pagrindas yra MEILĖ. Aiškiai šventraščiuose tai pasakyta – Dievas yra Meilė.
Taigi, šita visata, gyvenimas, pasaulis, visuma tai yra Meilės organizmas, ir iš mūsų šitam organizmui, kaip iš ląstelės, reikia būtent gyvybinės energijos, ir jinai duoda mums žaliavą, kad mes pagamintume tą energiją. Jinai duoda laisvąją gyvybinę energiją, iš kurios mes turim sukurti pasitenkinimą, dėkingumą, atsipalaidavimą, ramybę, džiaugsmą, palaimą, t. y. besąlyginę Meilę, kitaip sakant, būseną GERA. Ir tai visata ima, iš to plečiasi, auga, gyvuoja ir iš to duoda mums naują žaliavą, ir mes vėl iš jos turime gaminti Meilę. Taigi, kiekvienos ląstelės paskirtis yra duoti, tarnauti organizmui, kiekvienos ląstelės paskirtis yra gyventi taip, kad apie ją būtų Meilė, kad apie ją visiems būtų gera.“
Iš kur mums žinoti ką kam duoti?
Pasak R. Karvausko, mums žinoti ir neprivaloma, turime tiesiog jausti širdimi. Reiktų save pastatyti į kito vietą – „įeiti“ ir nuoširdžiai pajausti jo emocijas bei būseną, tuomet aiškiai gausime atsakymą ką šiuo momentu galime duoti geriausio. Tai galioja ne tik su žmonėmis, bet su viskuo, kas mus supa, netgi su daiktais, nes pastarieji taip pat turi energinį lauką.
Dažnai mes negirdim ir nesuprantam kitų žmonių bei visko kas mus supa, nes nesame pasiruošę duoti. Įprastai mes galvojame ką gauti, net duodami, tikimės tokio pat vertingo atlygio ar bent jau dėkingumo, pagyrimo. Kuomet nustojame tikėtis iš kitų sau naudos, atveriame kelius besąlyginei Meilės energijai. Kartais tereikia tik nuoširdaus šypsnio, gero žodžio ar apkabinimo, kad pasikeistų emocinis fonas ir kitas žmogus priimtų teisingiausius sprendimus.
Taigi, kol kitiems nešame savo vidinę geranorišką širdies šviesą, tol mumyse gaminasi Meilės energija reikalinga visatai tam, kad ši atgal mums vėl galėtų siųsti gyvybinę energiją.
Lektorius dalinasi įžvalga, jog „kai žmogus pradeda rūpintis tik dėl savęs, iš karto tampa nebe magnetu gyvybinei energijai, kanalas užsidaro, pritekėjimo nėra, o likučius mes pradedam eikvoti gamindami įtampas. Tada pradedam stipriai sekti ir einame į tamsą.“
Dėl ko gyveni – paklausk savęs. Ką tu duodi? Ką spinduliuoji iš savęs kiekvieną akimirką?
Kuomet valgai, miegi bei rūpiniesi savimi turėdamas vidinį ketinimą tarnauti kitiems, tuomet organizme vyksta stebuklai – maistas geriau įsisavinamas, o poilsis tampa kokybiškesnis. Todėl turime imti tam, kad duotume. Imti dėl kitų.
Išvada paprasta, kiekvieno iš mūsų teisė rinktis: gyventi Meilėje, pasitikėjime, harmonijoje duodant bei tarnaujant, ar egzistuoti kančioje ir skausme, nuolat rūpinantis tik savo gerove bei išlikimu. Deja, tame ir yra paradoksas – besirūpindamas tik savimi, gauni visiškai priešingą rezultatą.
Nuolatinis susirūpinimas veda į skausmą
Kiekvienas turime instinktą pasirūpinti savimi, kad išliktume, tačiau tai dažnai perauga į tikrą gyvenimo džiaugsmą užgožiančią maniją. Natūralu, kad kiekvienas norime gyventi saugioje aplinkoje, būti sotūs ir pailsėję. Deja, neretai šių esminių poreikių spektras stipriai išauga – mums reikia vis geresnio namo, prabangesnio nei kaimyno, įmantresnio automobilio bei kuo daugiau daiktų, rūbų. Tuomet emocinė būsena tampa nuolatinis susirūpinimas, kuris augina įtampas. Kaip jau žinome, visata įtampų netraukia, jai iš mūsų reikia meilės ir atsipalaidavimo.
Anot Roberto Karvausko, taip mes išeiname iš „rojaus“, tai yra iš pasitikėjimo į rūpestį. Pasaulis yra sukurtas tobulai, kad niekam nieko netrūktų. Kuomet mes imame baimintis dėl savo ateities, tarsi atsisakome Kūrėjo globos. Savanoriškai nusprendžiame nebegyventi „rojuje“.
Taigi, jei norime gyventi sveiki ir laimingi, mums tereikia pasitikėti tuo harmoningu, sąmoningu organizmu, kurio dalelės esame, ir grįžti prie savo misijos – gyventi meilėje bei ramybėje. Imti tam, kad duotume visiems ką galime geriausio. Visatai tikrai nesvarbu ar mes kasame griovius ar kuriame aukščiausio lygio technologijas, jei savo darbą atliekame su meile, vidiniu atsipalaidavimu ir dėl naudos visiems, tuomet realizuojame savo paskirtį.
Informacija paruošta pagal seminarą „Visos ligos nuo nervų. Kaip nusiraminti?“
Parengė: Rūta Steponavičienė, šaltinis: tobuleju.com
Beieškant kienviename žingsnyje prasmės ir paskirties, galima nubristi labai toli. A. Einšteinas: “Viskas turėtų būti taip paprasta, kaip ir yra, bet ne paprasčiau.”