Ar mes išmoksime kalbėti gyvūnų kalba?

dolphinGorila Koko gali suprasti apie 2000 anglų kalbos žodžių. Ji neturi fizinių galimybių atsakyti žodžiu, taigi 40 metų beždžionė savo mintis reiškia naudodama modifikuotą amerikietiškos ženklų kalbos žodyną.

 

Ir ji nekalba tik apie maistą.

 

Per 28 metus, kuriuos gorilų tyrinėtoja Peni Peterson (Penny Petersonn) dirbo su Koko, beždžionė reiškė daugelį emocijų, būdingų žmonėms, tarp jų – laimę, liūdesį, meilę, sielvartą ir sumišimą.

 

Pilkoji Afrikos papūga Aleksas, nugaišusi 2007 metais, mokėjo 150 angliškų žodžių. Paukštis mokėjo suskaičiuoti iki šešių objektų, atskirti daugybę spalvų ir formų, sudėlioti žodžius, suprasti abstrakčias santykines sąvokas, tokias kaip „didesnis“, „mažesnis“, „virš“ ir „po“. Prieš pat mirtį 31 metų sulaukusio Alekso paskutiniai žodžiai gyvūnų psichologei Irenei Pepeberg (Irene Pepperberg) buvo: „Būk gera. Pasimatysime rytoj. Myliu tave“.

 

Pradedant borderkoliu Česeriu ir mažąja šimpanze Kanzi, baigiant delfinu Akeakamai, įvairių rūšių laboratoriniai gyvūnai demonstravo elementarias žmonių kalbos žinias. Tačiau nepaisant didelių jų pastangų peržengti rūšis skiriančią ribą ir bendrauti su žmonėmis žmonių sąlygomis, žmonės į priešingą pusę keliavo retai.

 

Žmonėms, kaip protingiausiai rūšiai, būtų lengviau suprasti delfinų kalbą, nei delfinams išmokti ženklų kalbos. Kodėl, užuot bandę gyvūnus išmokyti žmonių komunikacijos sistemų, žmonės nebando iššifruoti jų kalbos?

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

„Tai daug diskusijų sulaukianti sritis, nes vis dar yra žmonių, kurie nori atskirti žmones nuo kitų gyvūnų. Taigi jei jie renka medžiagą gamtoje ir pamato ką nors gyvūnų komunikacijos sistemoje, kas primena sintaksę, jie pasakys, kad taip nėra“, – teigia Markas Bekovas (Marc Bekoff), Kolorado universiteto Boulderyje ekologijos ir evoliucinės biologijos garbės profesorius.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Konstantinas Slobodčikovas (Constantine Slobodchikoff) šią ribą peržengė toliau nei bet kas kitas. Šiaurės Arizonos universiteto biologijos garbės profesorius keletą dešimtmečių praleido bandydamas iššifruoti prerijų šuniukų komunikacijos sistemą. Prerijų šuniukai yra graužikai. Jie negarsėja sąmoningumu ar sąmoju. Tačiau dešimtyse knygų ir straipsnių K.Slobodčikovas su kolegomis pateikė daugybę įrodymų, kad prerijų šuniukai naudoja sudėtingą kalbą. Ir nemažą jos dalį jis gali suprasti.

 

Pamatę plėšrūną, prerijų šuniukai vieni kitus perspėja naudodami aukšto tono spygavimą. Neįgudusiai ausiai šie spygavimai gali atrodyti panašūs vienas į kitą, tačiau taip nėra. K.Slobodčikovas šiuos pavojaus signalus vadina „Rozetės akmeniu“, padedančiu iššifruoti prerijų šuniukų kalbą, nes jie naudojami kontekste, kurį žmonės gali suprasti, ir pagal tai signalus interpretuoti.

 

Savo tyrinėjimuose K.Slobod-čikovas fiksuoja pavojaus signalus ir tai, kaip elgiasi prerijų šuniukai, pamatę besiartinantį plėšrūną. Tuomet, kai plėšrūno nėra, jis paleidžia pavojaus signalų įrašus ir filmuoja, kaip gyvūnai slepiasi. Jei jų reakcija sutampa su ta, kai artinosi plėšrūnas, tai leidžia manyti, kad šiuose signaluose užšifruota reikšminga informacija.

 

Atrodo, kad taip ir yra. K.Slobod-čikovas nustatė, kad graužikai naudoja skirtingus signalus perspėdami apie skirtingus plėšrūnus, tokius kaip kojotai, žmonės ar naminiai šunys. Jų signaluose net nurodomas plėšrūno dydis, spalva ir forma. Pavyzdžiui, jie atskirtų antsvorį turintį, aukštą, mėlynus marškinėlius vilkintį žmogų ir liesą, mažą žmogų žaliais marškinėliais.

 

Prerijų šuniukai net sukuria naujus pavojaus signalus, reaguodami į nepažįstamus objektus, kuriuos padeda tyrėjai, pavyzdžiui, didžiulio juodo ovalo nuotrauką. Nors prerijų šuniukai niekada neturėjo galimybės anksčiau tokio objekto aptarti, visi jie sukuria identišką pavojaus signalą į jį reaguodami. Tai leidžia manyti, kad jie apibūdina ovalo dydį, formą ir spalvą kažkokiu standartiniu būdu.

 

Ir visai kaip skirtingos žmonių grupės, skirtingos prerijų šuniukų rūšys naudoja atskirus dialektus, tvirtina K.Slobodčikovas.

 

Tačiau jų komunikacija – ne tik pavojaus signalai. „Prerijų šuniukai taip pat turi tai, ką vadinu socialiniais plepalais, kai vienas prerijų šuniukas sukuria vokalizacijos seriją, o kitas prerijų šuniukas kolonijoje atsako kita vokalizacijos serija. Šiose serijose yra sintaksės, tačiau kadangi šuniukų elgsena nekinta, negaliu nieko pasakyti apie kontekstą. Taigi neturiu kaip iššifruoti informacijos, esančios šiuose socialiniuose plepaluose“, – kalbėjo K.Slobodčikovas.

 

Net tokie paprasčiausi gyvūnai kaip graužikai turi kalbą, prisotintą daiktavardžių, būdvardžių, sintaksės ir dialektų, tad pagalvokite, ką galėtų kalbėti aukštesnės kategorijos gyvūnai?

 

Drambliai rengia laidotuves mirusiesiems, be to, organizuoja reidus į kaimus, taip keršydami brakonieriams. Šimpanzės kariauja. Tokiam sudėtingam gyvūnų elgesiui būtina sudėtinga kalba, teigia M.Bekovas.

 

„Žmonės stebisi, kaip vilkai koordinuoja savo medžiokles. Tam naudojama iš tiesų sudėtinga bendravimo sistema“, – aiškino jis. Delfinai suformuoja stiprius socialinius ryšius. Neseniai atliktas tyrimas taip pat parodė, kad jie demonstruoja kultūros požymius, pirmenybę teikdami socializacijai su kitais delfinais, kurie naudoja tuos pačius paprastus įrankius kaip ir jie.

 

Gyvūnai taip pat skleidžia įvairiausius garsus – jie švilpauja ir pliaukši liežuviu. Greičiausiai tai nėra nereikšminga. Tačiau ar žmonės kada nors supras, ką jie sako?

 

Pasirodo, žmonės tą padaryti bando jau daugiau kaip pusę amžiaus. „Žinome daug daugiau, nei žinojome prieš kelis dešimtmečius, tačiau iki abipusio bendravimo – dar ilgas kelias“, – teigė Stenas Kučajus (Stan Kuczaj), Jūrų žinduolių elgesio ir pažinimo laboratorijos Pietų Misisipės universitete direktorius.

 

Anot jo, didžiausias kliuvinys buvo išsiaiškinti, kokie yra delfinų komunikacijos vienetai.

 

Vienskiemeniai garsai ir kitos fonemos yra žmonių kalbos sudedamosios dalys, aiškino mokslininkas. „Mes nežinome, kokios yra delfinų bendravimo sudedamosios dalys. Ar tai švilpesiai, ar pliaukšėjimai liežuviu? Dabar žinome, kad jie naudoja ir prisilietimus bei pozas. Spėju, kad daugiau apie vienetus sužinosime tyrinėdami bendravimo vystymąsi delfinų jaunikliuose. O kitas lygmuo – ką reiškia vienetų kombinacijos?“ – kalbėjo S.Kučajus.

 

Denisė Hercing (Denise Herzing) su kolegomis iš „Laukinio delfino projekto“ nustatė, kad delfinai į vienas kitą kreipiasi vardais. Šią vokalizaciją tyrėjai vadina „žymės švilpesiais“. Tai leistų manyti, kad bendravimo vienetai yra švilpesiai, tačiau kaip su tuo susiję delfinų pliaukšėjimai liežuviu ir pozos, vis dar neaišku.

 

S.Kučajus mano, kad galiausiai mes kodą „nulaušime“, tačiau ne visi sutinka, kad toks kodas iš viso egzistuoja. Džastinas Gregas (Justin Gregg), tarptautinės delfinų tyrimų organizacijos, pavadintos „Delfino komunikacijos projektu“, atstovas mano, kad delfinai gali iš viso neturėti kalbos vienetų.

 

„Po 50 metų trukusių delfinų bendravimo tyrimų neatrodo, kad delfinai sukuria į žodžius panašias vokalizacijas, kurias būtų galima „iššifruoti“ tokiu būdu, apie kurį galvoji, kai kalbi apie užsienio kalbos „mokymąsi“ ar egiptietiškų hieroglifų „iššifravimą“, – kalbėjo jis.

 

„Taip yra todėl, kad gyvūnų bendravimo sistemos ir žmonių kalba yra labai skirtingos. Delfinų komunikacijoje greičiausiai nėra į žodžius panašių „simbolių“ ar „gramatikos“, kokia yra mūsų kalboje. Šiuo metu nėra jokių priežasčių manyti, kad delfinų bendravimas funkcionuoja kaip žmonių kalba, tad ir nėra jokios „kalbos“, kurią galėtume išmokti“, – pridūrė tyrėjas.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“

 

Respublika-logo1


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
pinguin

Čiulpk aštuonis ir devynis – būsi ruonis ir banginis