Projektas „Aldebaran“: pasaulio elito paslaptys (4 dalis)

aldebaras-projektasAnkstesnes projekto „Aldebaran“ dalis galite rasti paspaudus čia.
 
Vril‘ as – modernaus mito jėga
 
Daugelis žmonių niekada negirdėjo apie Vril draugiją, tai gali būti nedidelė staigmena, kad yra šimtai svetainių, kalnas knygų skirtų tam subjektui. Bendru atveju Vril‘ o draugijos istorija yra tokia:
 
“Spalyje 1919 metais giliuose miškuose kurie supa Bavarija ir Berchtesgadena, slaptai susitiko keturi žmonės – viena moteris ir trys vyrai. Moteris buvo Marija Orsic – ekstrasensė kilimo nuo Vienos. Marija buvo šviesių plaukų, mėlynų akių ir nuostabiai graži. Ji buvo Visu Vokiečių Metafizikų draugijos dar žinomos kaip Luminous Lodge enigmatinė lydere. Būdama beveik 20 metų, Marija atrodė kiek neįprastai trijų vidutinio amžiaus vyru kompanijoje, kurie buvo įsitraukę į garsiąją dešino sparno politiką.
 
Vienas jų buvo Rudolfas von Sebottendorf – Thule Draugijos vadovas, draugijos, kuri buvo remiama turtingų Bavarijos žmonių. Jie galvojo, kad Vokietija turi vystytis okultizmo principais. Kitas buvo Karlas Haushoffer – universiteto profesorius, kuris nežiūrint į tai kokiai draugijai jis priklausė, buvo Ruidolfo Hesso – Fiurerio pirmo padėjėjo įkvėpėjas. Jis turėjo žydų tautybės žmoną. Trečias vyras buvo Lothar Waiz – Pasaulinio karo vienas geriausių pilotų ir, sakoma, Juodojo Akmens Žmonių – neaiškios, paslaptingos grupės narys. Grupė sakė, jog jos kilimo šaknys siekia Karaliaus Arturo laikus.
 

Marija Orsic - vena iš Vril merginų

Marija Orsic – vena iš Vril merginų

 
Marija Orsic atvyko į Bavariją su specialiu tikslu. Prieš metus Marija automatiškai surašė dokumentą kalba, kurios ji nežinojo. Po to kai dokumentas buvo parodytas kalbininkui, kuris buvo Pan – Babilonian draugijos narys, jai buvo pasakyta, kad dokumentas surašytas senovės Šumerų kalba, kuria buvo kalbama Mesopotamijoje prieš 5000 metų.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Marija ir dvi kitos išskirtinio grožio merginos Traute ir Sigrun priėmė daugiau dokumentų (Vril merginos tikėjo, kad jų ilgi plaukai, buvo tarsi ekstrasenses antenos). Tie dokumentai, kaip sakė Vril merginos, buvo atsiūsti iš planetos besisukančios aplink Aldebarano žvaigždę. Žvaigždė yra laikoma Jaučio ženklo akimi – 68 šviesmečių nuo Žemės. Tie nežemiškos kilmes humanoidai, žinomi kaip Šumi, buvo apsilankę Žemėje prieš tūkstančius metų Mesopotamijoje. Šumi, kaip Marija ir jos kolegos sakė, buvo Ariju protėviai ir buvo žinomi, kaip “dievai iš dangaus”.

 

Marija susisiekė su Thule Draugija – jie buvo apsėsti idėjos, kad jie kilę iš Ariju – klausdama jų pagalbos. Marijai atrodė, kad Šumi jai perdavė specialios energijos žinomos vardu “Vril” paslaptį. Buvo sakoma, kad šios energijos šaltinis – “Juodoji Saulė”, kuri vieni spėjo yra Žemes centre, kitiems atrodė kažkur kosmose. Juodoji saulė spinduliavo nematoma šviesa. Taip pat Marija priėmė skraidančio objekto varomo Vril energija planus. Jis atrodė kaip besisukantis diskas ir galėjo judėti neįmanomais greičiais.

 

Su pinigais ir ryšiais kuriuos turėjo Thule draugija, skraidantis objektas galėjo būti surinktas nesunkiai. Juo būtų galima nuskristi į Aldebaran ir aplankyti tikrus Arijus. Su kompanijomis buvo sudaryti kontraktai. 1920 metais skraidantis diskas buvo pastatytas ir išbandytas. Nelaimei, buvo kai kurių uždelsimų pritaikymui skraidančio disko prie kosminės kelionės, o kai Naciai užėmė visą Vokietijos valdžią Vril programa buvo nutraukta ir pasisavinta vadovaujant Henrichui Himleriui SS.

 

Himleris buvo slaptos draugijos narys ir nenorėjo, kad Vril technologija liktų savamokslių rankose. Vėliau Vril varomas diskas prapuolė didžiuliame pramoniniame vadovaujamame SS komplekse. Buvo kalbama, kad Naciai sugebėjo įvaldyti Vril energiją ir šnibždesiai, kad Vril diskas sudužo Juodąjame Miške 1936 metais. Niekas iš tikrųjų nieko nežinojo.

 

Tariamas Vril skraidantis diskas

Tariamas Vril skraidantis diskas

 

Nežiūrint į tai, kad vokiečiai turėjo stebuklingą Vril energiją, ji nebuvo panaudota laimėti 2 Pasaulinio karo. Kai Naciai buvo nugalėti kovo men. 1945 m., Marija Orsic ir vadovaujantys Vril draugijos nariai prapuolė. Kai kurie esoterikai tikėjo, kad jie panaudojo Vril diską ir iškeliavo į Žemės centrą per Pietų ašigalyje esančią “skylę”. Kiti sakė, kad jie iškeliavo I Aldebaraną.”

 

Gražios ekstrasensės su ilgais į uodegėlę surištais plaukais – “antenomis”, slaptas Templierių raštas, ateiviai iš Aldebarano, skraidantys diskai, Šumerų dievai – visa tai skambėjo labai neįtikėtinai. Aš apie save galvoju, kad aš galintis tikėti viskuo žmogus ir aš negaliu ignoruoti kažko, kas neįtikėtina. Tačiau iš kitos pusės aš negaliu tikėti informacija neparemta jokiais įrodymais. Taigi, ar gali būti kiek tiesos moderniąjame Vril draugijos mite? Pagal savo kilmę slaptos draugijos turi reikalų su paslėptais dalykais, todėl aš žinojau – surasti atsakymą į mano klausimą nebus lengva užduotis. Aš nusprendžiau, kad geriausia vieta pradėti ieškoti Vril mitologijos šaknų yra ta pati, populiari Viktorijos laikų rašytojo Edward Bulwer-Lytton knyga.

 

Pamirštas šiais laikais Edward Bulwer-Lytton, kartą buvęs vienas populiariausių 19 amžiaus Anglų rašytojų, gimė 1803 m. žemės valdytojų šeimoje, Norfolke. Edward pradėjo savo rašytojo karjerą penkiolikos metų trumpa poezijos knygele. Po to, kai jis baigė studijas Kembridže, jis išvyko į savo Grand turą į Europą. Vėliau, 1927 m. jis vedė Rosiną Doyle Wheller – išvaizdžią airę.

 

Tam, kad paremti pinigais jos išlaidų gyvenimo būdą, Bulwer-Lytton pradėjo rašyti seriją labai skaitomų romanų. 1835 m. jis buvo išleidęs apie 13 novelių, įskaitant jo žymų darbą – “Paskutinės Pompėjaus dienos” (išleista 1834 m.). Pasinaudodamas savo žymumu jis parašė 4 vaidinimus, aibę eilėraščių ir trijų tomų Atėnų istoriją. Jis taip pat rado laiko būti parlamento nariu ir vėliau buvo pakilęs iki Lordo. Tuo tarpu, kol visuomenė gerėjosi Bulwer-Lytton rašiniais, tokie kaip Wiliam Makepease pavydėjo ir kritikavo jo gyvenimo stilių.

 

Iki 1840 metų Bulwer-Lytton fantastinis stilius buvo panašus į visų to meto rašytojų. Tačiau 1842 metais Bulwer-Lytton išleido labai neįprastą knygą pavadinimu “Zanoni: Rosikrusiškas mitas”, kurioje jis parodė gilius Rosikrusiškus principus. Rosikrucisizmas bus paaiškintas kitoje pasakojimo dalyje, bet kol kas buvo galima užtikrintai pasakyti, kad tai buvo ezoterinė filosofija grietai išplitusi pirmaisiais 17to amžiaus dešimtmečiais. Po Bulwer-Lytton mirties daugelis rašytojų teigė, kad jis buvo Rosikrusianas, nors, viešai savo gyvenimo metais Bulwer-Lytton tai neigė.

 

1871 metais anonimiškai išspausdintas romanas su intriguojančiu pavadinimu „Ateinanti Rasė“. Tiesa, per trumpą laiką visiems buvo aišku, kad jį parašė Bulwer-Lytton. Labiausiai perkama knyga buvo išleista antrą kartą su skirtingu pavadinimu – “Vril: Ateinančios rasės galia” (išleista 1873 m.). Šį kartą Bulwer-Lytton pasirašė knygą savo vardu.

 

“Vril: Ateinančios rases galia“ – pasakojo apie pasiturinčio amerikiečio nuotykius. Jis sužinojo, apie kasyklų šachtą, kuri kerta milžinišką olą išeina į priešistorinį pasaulį, kurio gyventojai valdė žmonijai nežinomas technologijas. Didžiąjam amerikiečio nustebimui tos būtybės buvo švelnios ir taikos. Jos galėjo skraidyti naudodamos sparnus paslėptus po jų apsiaustais.

 

Zee – nuostabi, jauna moteriškos giminės būtybė, paaiškino amerikiečiui, kad Vrilija (taip jie save vadino) kartą gyveno Žemės paviršiuje, bet turėjo pasitraukti į olas, kad išsigelbėtų nuo potvynio. Vrilija protėviai vadino save Ana – kovojo tarpusavyje dėl lopinėlio gyvenamos vietos jų požeminiame uolų labirinte. Ana atrado garo mašinas ir elektrą, tačiau visi atradimai vedė prie to, kad nauja energija buvo naudojama žudynėms. Tačiau Zee protėviai vienu metu atrado naują energijos rūšį vadinamą Vril. Po to tie žmonės pasivadino Vrilia – kaip buvo paaiškinta amerikiečiui, išvertus tai reiškė “apšviestieji žmonės”.

 

Amerikiečiui norėjosi sužinoti kur ta Vril gauti, bet Zee norėjo kalbėti apie tai ką Vrilas gali padaryti. Zee aiškino kad Vril yra nuostabi nesibaigianti energija, kuri gali ir gydyti ir sunaikinti. Vrilo paradoksas buvo tas, kad tai galėjo sunaikinti viska kas Vril‘ o pagalba buvo pastatyta. Labai paprasta. Vril‘ o turėtojai turėjo pasirinkti arba sunaikinti save, arba gyventi statyti ir gydyti. Vrilia pasirinko statyti. Zee tada paaiškino šio sprendimo pasekmes. Nors tai skamba utopiška, tačiau nusikalstamumas išnyko. Prapuolė pavydas ir pyktis.

 

Pasikeitė privataus turto poreikiai, kurie priklausė nuo gyvenimo budo pasirinkimo. Tačiau neturto nebuvo ir pasiturintys neįsigijo turto neturtingųjų sąskaita. Vrilia buvo valdomi išrinktųjų. Išrinktasis – Tur – buvo kviečiamas į ofisą visam gyvenimui, tačiau sulaukęs senatvės, galėjo atsisakyti, užleisdamas vietą kitam. Tur ofisas veikė Konsulo patarimu. Konsule buvo patys protingiausi ir talentingiausi. Jie ir jų šeimos negalėjo įsigyti turtų ar įtakoti kitų.

 

Naudodami tą valdymo sistemą per amžius, Vrilia buvo įsitikinę sistemos kokybe ir savo politikoje turėjo pasakymą: Nėra laimės be tvarkos, nėra tvarkos be valdžios, nėra valdžios be vienybes.

 

“Kas gi yra Vril‘ as?” dar kartą paklausė amerikietis. Atsakymas jį suglumino. Vril‘ as yra viską praleidžianti skysta medžiaga, nesibaigiantis energijos šaltinis, kuris egzistuoja materijoje ir gali būti kontroliuojamas Vrilia sąmone. Mažomis dalimis Vril gali būti naudojamas gydymui, didesniais kiekiais gali būti naudojamas padaryti milžiniškoms uoloms auginti kultūromis apsviestomis Vril šviesa. Zee pademonstravo priemones kuriuos visi turėjo. Jų pagalba Vrilia naudojasi energija. Vėliau ji parodė savo sparnus kurie sustiprinti Vril energijos.

 

Bulwer-Lytton atrodė, kad gavo tas idėjas apie Vril iš žinutės paimtos iš Šviesos Eterio, kuris kaip mokslininkai sakė, buvo persunkęs visą materiją. Garso bangos gali keliauti tik oru, todėl buvo galvojama, kad eteriu keliauja šviesa. Tam eteris turėjo būti standus ir kartu leidžiantis judėti jame tokius objektus kaip Žemė. Aišku, kad tai buvo neįmanoma ir 1887 žymusis Michelson-Morey eksperimentas pademonstravo, kad jokio Eterio nėra.

 

Vėliau Einsteino Reliatyvumo teorija išstūmė eterio reikalingumą perteikti šviesą. Įdomu, kad nesenos Higgs bosono – Dievo dalelės – paieška neatstūmė etherio idėjos. Edward Bulwer-Lytton praleido daug laiko tyrinėdamas Micjhael Faradey ir James Clerk Maxwell – tuo metu vedančiųjų mokslininkų darbus. Tai darydamas jis galvojo apie elektrą, gravitaciją ir magnetizmą esančius kaip Vril pasekmė. Netiesioginiu būdu galima sakyti, kad Bulwer-Lytton išpranašavo “didžiosios vienybės teoriją” ir knygoje ”Vril: Ateinančių kartų energija “ citavo Michail Faraday:

 

“Aš ilgai manau, beveik įsitikinęs, kaip ir daugeliu kitų natūralių mokslų mėgėjų, kad skirtingų formų energijos nesvarbu kaip jos pasirodo materijoje, gali turėti vienodas ištakas. Arba, kitaip tariant, yra taip tiesiogiai susiję ir kartu nepriklausomos, kad gali pereiti viena iš kitos ir tuo metu išlaikyti energija.”

 

Nenuostabu, jog knygos skaitytojai daugiau domėjosi Vril galia nei Vrilia politine santvarka (kas gal ir paaiškina, kodėl žodis Vril buvo įdėtas į knygos antro leidimo pavadinimą).Tai ypatingai svarbu Viktorijos laikų kapitalistams, kurie jau naudojo garo mašinas ir pradėjo atrasti elektros galimybes. Daugelis žmonių, kurie skaitė Bulwer-Lytton knygą, suprato, kad senoves Vrilia buvo fantastika, tačiau tikėjo, kad Vril buvo tikras ir greitai bus mokslininkų atskleistas. 1880 Helena Balavatsky, teosofijos – labai populiarios naujausios religijos pradininkė, rašė apie Vrila, kaip apie realų energijos šaltinį.

 

Ji rašė, kad Bulwer-Lytton sekė seniai atrasta esoterine tradicija ir perdavė žinias kitiems išmintingiesiems (adepts) naudodamas fantastines literatūros būdą. Į Vril‘ ą buvo žiūrima, kaip į gyvybės eleksyrą. Pasauliui buvo pristatytas Bovril – žymusis jautienos ekstraktas. Netrukus visas pasaulis buvo parpildytas visokių produktų kuriuos asocijavo su Vril‘ u. Radioaktyvumo ir rentgeno atradimas 1890 viduryje “įrodė” Vril‘ o egzistavimą. Teosofistas William Scot Eliot parašė apie Atlantus (Atlantidos gyventojus) turėjusius Vril energija varoma skraidantį aparatą. Visi tuo tikėjo. Prieš šimtmetį visi tikėjo, kad buvo didysis potvynis, ir dingęs Atlantidos žemynas.

 

20 amžiaus pradžioje mokslas ir okultizmas susipynė. Williamas Crookes atradęs „katodo spindulius“ kurie vėliau pasirodė esą elektronai, labai rimtai tikėjo spiritualizmu. Jis kartu kalbėjo apie paslaptingą jėgą, kurios „priežastis“ buvo radioaktyvumas. Ar tai buvo Vril? Nors tai skambėjo neįtikėtinai, bet pavojingosios radioaktyvios druskos buvo naudojamos dantų pastoje, veido kreme ir kitoje “stebuklingoje“ medicinoje.

 

Tokiu būdu Vril paremta išgalvota fantastika įtakojo tikrąjį mokslą. Australų mistikas Rudolf Steiner, buvęs teosofistas ir antroposopijos – tikejimo, kuris iki šiolei gyvuoja, įkūrėjas sustiprino tikėjimą Vril‘ u teigdamas, kad tai yra tikroji jėga, kuri turi potencialą vesti žmoniją į auksinę ateitį. Jo optimizmas buvo sustabdytas Pirmo Pasaulinio karo.

 

Karo pabaigoje kai Vokietija įpuolė į chaosą, Vril buvo perimtas nacionalistiniu struktūrų iš kurių vėliau iškilo Adolfas Hitleris ir Nacių partija. Kitose pasaulio dalyse Vril buvo pamirštas kartu su kitais su tuo susijusiais mitais, kurie buvo taip populiarus prieš karą. Viskas kas buvo parašyta apie Vril, visa Vril Draugijos veikla tarp 1919 ir 1945 buvo iškraipyta ir turi būti nagrinejama atsargiai. Tačiau išliko vienas dalykas, į kuri gali būti buvo verta atkreipti dėmesį.

 

Aš jau minėjau straipsnį parašytą 1947 m. dr. Willy Ley iš kurio spėjau, kad Willy buvo Vril draugijos, ar kaip jis vadino – Tiesos draugijos narys. Tuo tarpu Willy Ley nepateikia jokiu įrodymų, kad draugija egzistuoja. Knygose „Juodoji saulė: Arijos kultas“, „Esoterinis Nacizmas ir Personali politika“ (2002) profesorius Nicolas Goodrick-Clarke mini neaiškią grupę, kuri vadinosi Das Kommende Deushichland (Ateities Vokietija) ir kuri išleido 1930 m. trumpą brošiūrą pavadinimu „Vril: Elementari kosmine jėga“.

 

Brošiūroje, kurios kopija išlikusi, pasakojama kaip grupe susibūrė Berlyne 1925 metais Vril studijoms. Ar gali būti, kad šita brošiūra yra tas pirmasis žurnalo leidinys, kurį minėjo Willy Ley savo straipsnyje? Jei taip, tai šita grupe turi būti Tiesos draugija. Ir ta brošiūra, tai vienintelis įrodymas, kad Vril Draugija egzistavo.

 

“Ateities Vokietija“ skamba nacionalistiškai. Ta grupe galėjo būti buvo nacionalistinė, iš kitos puses, gal būt Tiesos Draugija / Vril Draugija, matė kur politinės jėgos krypsta ir adaptavosi, pasikeisdami savo vardą, kad galėtų netrukdomai egzistuoti (kadangi atėjęs į valdžią Adolfas Hitleris uždraudė visas okultizmo draugijas). Bet kuriuo atveju Willy Ley pasakodamas apie Tiesos draugiją nenorėjo išsiduoti esąs jos narys.

 

Po Willy Ley straipsnio 1947 metais nieko apie Vril draugiją nebuvo girdėti iki 1960 kuomet buvo išleista prancūzų rašytojų Louis Pauwels ir Jacques Bergier populiari knyga Le Matin des Mgisiens (Gedint Magų). Jų apžvalgoje nuo alchemikų iki ateivių ir nuo Nacka linijų iki Naciu okultizmo, autoriai atrodė specialiai užtušavo linija tarp faktu ir fantazijos.

 

Šioje knygoje parašyta apie Marija Orsic, sąsajas su Juodąja saule, Aldebarana ir Šumerus. Sąsaja tarp Vril ir Thule draugijų kurioje po Pirmo Pasaulinio karo susiformavo žmonių grupe iškūrusi Naciu Partiją. Louis Pauwels 1968 metu knygoje Monsieur Gurdieff yra Marijos Orsic nuotrauka. Buvo teigiama, dėl makiažo stiliaus ši nuotrauka būk tai buvo 1960 metu mados modelio. Gal ir tiesa, tačiau nežiūrint į tai ši nuotrauka internete išbuvo daugiau nei dešimtmetį ir niekas iki šiol neatpažino kas ta moteris nuotraukoje. 2010 aš lankiausi Zagrebe manomoje Marijos Orsic tėvo gimtinėje, tačiau negalėjau surasti jokių ryšių su Marija Orsic.

 

Savo knygose Louis Pauwels ir Jacques Bergier neturėjo daug įrodymų tačiau atrodo, kad visos saknys vedė į Vieną, kur Wilhelm Landig buvusio SS karininko įkurta okultistu grupė. Landiga‘ s pirmas panaudojo sąvoką „Juodoji saule“ nacių okultizmo kontekste. Tikriau galima būtų sakyti, kad jis pasiskolino frazę „Sol Niger“ is alchemikų knygos „Great Work of Alchemy“. Wilhelm Landig buvo pirmasis kuris pasakė, kad naciai po Antro Pasaulinio karo pasitraukė i Antarktiką su tikslu sukurti ketvirtąjį reichą naudojant sklaidančias lėkštes.

 

Po 1990 metų, atsiradus internetui, nemažai rašytojų, ypatingai vokiečių, prisidėjo prie Vril mito. Pagrindinė istorija liko ta pati, bet prie jos buvo pridėtos realistines detales kad skambėtų įtikinamai. Pavyzdžiui buvo sakoma, kad Marija Orsic buvo gimus 1895 Spalyje, tačiau gimimo sertifikato nebuvo. Jos motina buvo Austrė, o jos tėvas buvo iš Zagrebo, Kroatijos sostines.

 

Marija turėjo sužadėtinį – jauna gydytoja iš Norvegijos. Ir prieš Vril draugijos „vidinių narių“ prapuolimą 1945, paskutinis susirinkimas buvo surengtas Klberge Baltijos juros pakrantes miestelyje. Kalbama kad Marija parašė laišką likusiems draugijos nariams enigmatiska pabaiga: „nei vienas čia nepasilieka“. Naujas Vril draugijos skyrelis buvo atidarytas su Vril 1 ir Vril 2 „Vril Diskais“, kurių brėžiniai pasirodė knygose ir interneto tinklapiuose. Įdomu, kad tie brėžiniai nebuvo tikrieji konstrukciniai brėžiniai, kas buvo įprasta 1920 metais, tačiau tai buvo tik piešiniai. Fotoshopines Vril merginų nuotraukos pasklido po internetą.

 

Jokio tikrumo negali būti šiose internetinėse fantazijose, kas pabrėžta istoriko ir Vril mitologijos tyrėjo Julian Strube darbuose. Vril draugija tuo tarpu buvo iš tikrųjų ant mito ir realybės ribos. Dažnai kartojama ir cituojama, perdirbama – vertinama, kaip realybės padirbinėjimas. Pavyzdžiui, kiekviena nuoroda Vril literatūroje sako, kad nuo Žemės iki Aldebarano yra 68 šviesmečiai. Tai netiesa. Aldebaranas yra 65 šviesmečių atstumu. Kartojant klaidas kaip ši daugelį kartų krenta nepasitikėjimo šešėlis ant Draugijos tyrėju atidumo.
Taigi, ar Vril Draugija egzistavo? Aš tikiu, kad jie egzistavo.

 

Tačiau aš netikiu, kad draugija kažkuriuo gyvavimo laikotarpiu turėjo Vril‘ a. Tikiu, kad kaip Willy Ley rašė – „jie skyre visa savo laiką ieškodami jo“. Aš manau, kad taip vadinama Vril Draugija (jie is tikruju niekada nenaudojo sio vardo, tai buvo Louis Pauwels isgalvota ir pavadinta, tačiau, kad butu aiškiau aš taip pat juos šiuo vardu vadinsiu), buvo mokslinė organizacija, o ne okultinė ir okultizmas buvo kaip prisidengimo skraistė tikrajam organizacijos tikslui. Idėja apie mediumus, kurie gavo informaciją iš Aldebarano yra netikra ir yra dalis priedangos istorijos.

 

Istorijos apie Vril diskus yra moderniu laiku kūryba. Tačiau kosminio laivo paieška yra visiškai tikras dalykas ir paaiškina, kodėl Willy Ley – pirmosios pasaulyje Raketines Draugijos įkūrėjas, buvo įtrauktas į neva okultinę veiklą. Vėlesniuose skyreliuose aš paaiškinsiu, kodėl Vril Draugija norėjo pastatyti kosmini laivą. Sakant daugiau, mano hipoteze yra ta kad Aldebarano ir Šumerų sąsajos yra tikros ir, kad Juodoji Saulė yra tikra, tačiau ne tokia kokia ją apibudina Virl mituose.

 

Projektas „Aldebaran“: pasaulio elito paslaptys (5 dalis)

 

Vertė: Šaulys


2500
5 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Mantas

Labai įdomūs straipsniai.Dekui už vertimą.

Saulys

Savo ruoztu turiu padekoti Anomalijai.lt kad pasakojimus ideda i tinklapi. Kiek suprantu pataisydami ta kas issprudo ir pasiliko nepataisyta. Zodziu, cia gaunasi komandinis darbas.

Saulys

Tesinys kiek uztruks. Turejau pabaigti kita darba, kuri netrukus pamatysite. Sekanti dalis bus kita savaite.

GR

Laukiu tesinio!

kanonas

Dekui sauly uz vertima! Lb idomu