Mokelė mbembė – paslaptingasis Afrikos kriptidas
|Tie kas domisi kriptozoologija žinoma yra susipažinę su Mokele mbembė, kuri dar yra vadinama Afrikos upių Nese. Pats padaro pavadinimas iš lingala kalbos išvertus reiškia „tas kuris sustabdo upes“.
Mokelė mbembė, kaip ir Loch Neso pabaisa, laikoma iki mūsų dienų išlikusiu dinozauru. Mokelė mbembė paprastai, anot liudininkų, sutinkama Kongo respublikos upėse.
Pagal vietinių pigmėjų pasakojimus, Mokelė Mbembė yra žolėdis padaras, tačiau sutinkama ir pasakojimų kuriuose minimi praplaukiančių valčių užpuolimai, bei jų keleivių mirtys. Pigmėjų teigimu, senovėje Mokelių mbembė buvo daug. Jos šeimininkavo ir vandenyje ir sausumoje, tačiau dabar jos yra ant išnykimo ribos.
Pigmėjai gerbia šį gyvūną ir niekada jo nežudė, tačiau šiuo metu pigmėjai pasakoja, jog Mokelė mbembė beliko labai mažai, būtent todėl baltasis žmogus, jos nesugeba aptikti, nors patys pigmėjai ją mato dažnai. Šio padaro egzistavimas apipintas įvairiausiomis legendomis kurios sklando aplink Kongo upę. Jei tikėti legendomis tai Mokelė mbembė gyvena ne tik Kongo upėje, bet ir ežere pavadinimu Tele. Sakoma, jog ji mėgsta gilų vandenį, bei tai jog ji dažnai pasirodo upių vingiuose.
Legendos įvairiai apibūdina Mokelę mbembė. Kai kurios legendos apibūdina ją panašią į dramblį, turinčią ilgą kaklą ir mažą galvą, kitais atvejais pasakojimai primena raganosį ir kitus žinomus gyvūnus, tokius kaip begemotas ar krokodilas. Paprastai pasakojama, jog jos oda yra rudai pilkos spalvos. Kai kuriose vietovėse, tokiose kaip kaimelis Bocha, ją vadina dvasia.
Mokelė mbembė yra dramblio dydžio, turi nedidele galvą esančią ant ilgo kaklo. Jos uodega primena krokodilo uodegą. Kūnas rudos, ar rusvai pilkos spalvos. Kai pigmėjams buvo parodytos dinozaurų nuotraukos, jie išsirinko diplodoką, sakydami, jog tai ir yra Mokelė Mbembė.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Mokelės mbembė tyrimų istorija
Į minėtąjį Kongo regioną keliavo ne viena ekspedicija. Visi bandymai rasti Mokelę mbembe buvo bevaisiai, nors ekspedicijos vyksta jau gerą šimtmetį. Žinoma, būta liudijimų apie susitikimą su Mokele mbembe, tačiau tai tebuvo žodiniai pranešimai. Tokių ekspedicijų liudininkai būdavo apsiginklavę įvairia įrašančia aparatūra, bet kaip taisyklė būdavo teigiama, jog susijaudinęs ekspedicijos dalyvis, matęs Mokelę mbembė, pamiršo ją nufilmuoti ar nufotografuoti. Kas žino, gal tai ir tiesa, tačiau kaip ten bebūtų toks liudijimas yra nepatikimas, nes nėra jokio faktinio šio kriptido egzistavimo įrodymo.
Apie tai jog keliaujant Kongo džiunglėmis galima rasti keistus didelio naguoto žvėries pėdsakus, pirmą kartą prabilo misionieriai prancūzai. 1776 metais abatas Livenas Bonaventūra užrašė pasakojimą apie gyvūną kuris, atrodė lyg dramblio, begemoto ir liūto hibridas, turintis žirafos kaklą ir gyvatės uodegą. Abato žodžiais tariant šis padaras turėjo pilkai rudą odą, trumpas storas kojas, o pėdsakai priminė dramblio, tik su nagais. Padaro ilgis buvo apie 12 metrų, o svoris galėjo siekti 15 tonų.
1859 metais, apie keistus didelius padarus kalbėjo misionierius Tomas. Jis pasakojo, jog vietiniai gyventojai juos medžioja ir naudoja jų mėsą maistui, bet jei teisingai jos neapdoroti, tai tada mėsa būna nuodinga ir nuo jos galima numirti.
Ekspedicijos į šiuos kraštus imtos rengti tik nuo 1880 metų.
1909 metais Karlas Gagenbekas surengė ekspediciją kuri greit turėjo grįžti, nes daugelis jos narių susirgo, o ir su vietiniais gyventojais ne kaip susiklostė santykiai. Tai pačiais metais pasirodė leitenanto Polo Gratco pasakojimas, kuriame jis, remdamasis Kongo tautų legendomis, pasakojo apie padarą, kurį vietiniai gyventojai vadino Nsanga. Vietiniai čiabuviai pasakojo, jog tas padaras gyvena ežere pavadinimu Bangveulu. Gratcas aprašytas padaras buvo labai panašus į zauropodą. Tai buvo ankstyviausias bandymas susieti Mokelę mbembė su dinozaurais.
1910 metais, Mokelės mbembė pėdsakus perpiešė kapitonas Freigeris fon Šteinas cu Laušnicas. Jis pasakojo apie keistą padarą, dydžiu prilygstantį drambliui. Taip gimė nauja legenda apie iki mūsų laikų išlikusį dinozaurą.
1912 metais, Hansas Šombrukas, dirbęs firmoje kuri gaudydavo egzotiškus gyvūnus zoologijos sodams, grįžo iš Afrikos ir iškart kreipėsi į savo direktorių Karlą Gagenbeką, papasakodamas jam apie keistą gyvūną. Direktorius nenustebo, o patvirtino tai sakydamas, jog jau ne iš vieno šaltinio yra girdėjęs apie šį gyvūną. Šombrukas išvyko atgal į Afriką ieškoti šio paslaptingo gyvūno. Atvykęs prie Bangveulu ežero, jis nustebo, jog ežere nėra nei vieno hipopotamo. Apie Šombrukas pasiteiravo vietinių gyventojų. Į tai jie atsakė, jog ežere gyvena mažesnis gyvūnas už hipoptamus, tačiau mintantis jais. Tas gyvūnas yra amfibija, nes išeina į sausumą, tačiau dar niekam nepavyko aptikti jo pėdsakų. Visa tai Šombrukas aprašė savo knygoje „Ieškant laukinių gyvūnų Afrikos širdyje“.
1913 metais vokiečių ekspedicija Konge patvirtino kapitono fon Šteino žodžius ir sužinojo kaip vietiniai pigmėjai vadina šį gyvūną. Šios ekspedicijos ataskaita rankraščio pavidalu vis dar egzistuoja.
1920 metais Smitstono instituto surengtoji ekspedicija aptiko didelį pėdsaką netoli upės. Ekspedicijos nariai girdėjo paslaptingo gyvūno riaumojimą. Tai buvo pirmoji mokslinė ekspedicija kurios paieškos objektas buvo Mokelė mbembė.
1932 metais į ekspediciją išvyko amerikietis Ivanas Sanedrsonas. Jis aptiko, panašius į hipotamų, takus miške, vietovėje kurioje negyvena hipopotamai. Jis vandenyje matė labai didelio gyvūno šešėlį, Sandersono teigimu, tai negalėjo būti hipopotamas.
1972 metais amerikietis Džeimsas Pouelas surengė ekspediciją į Kongą. Ekspedicija surinko nemažai pasakojimų apie Mokele mbembė.
1980 metais vokietis Germanas Regusteris ir jo žmona Kia, surengė ekspediciją prie Tele ežero. Jų teigimu, jie ne tik matė Mokele mbembe bet ir ją nufotografavo. Tačiau nuotrauka gavosi neryški ir remiantis ja negalima pasakyti kas joje iš tiesų užfiksuota.
1980 metai. Rojaus Makkalo ekspedicija prie upės Likuala, netoli Likuala ežero, surengta Pauleo.
1981 metais, naftos magnatas Džekas Braitas, parėmė ekspediciją į Zairą. Į ekspediciją išvyko trys žurnalistai ir Čikagos universiteto direktorius ir biologas Rojus Mekalas. Beje Mekalas taip pat buvo ir Tarptautinės kriptozoolojos sąjungos viceprezidentas. Ekspedicijos tikslas buvo patikrinti 1776 metų vizualinius stebėjimus, kuriuose teigiama, jog buvo matytas keistas žolėdis padaras. Ekspedicijos nariai, sonaro pagalba, patikrino visus vandens telkinius, kuriais plaukė. Ir tik kartą kanoja ėmė siūbuoti nuo kažkokio didelio gyvūno, panirusio po vandeniu, bangų. Manoma, jog tai galėjo būti begemotas, dramblys arba krokodilas. Tačiau ekspedicijos nariai pateikė kontrargumentus. Begemotai negyvena pelkėse, drambliai nepasineria visiškai, dalis kūno lieka paviršiuje, o krokodilai kelia labai mažas bangas.
Zoologas Marselinas Anjanja buvo suintriguotas šio įvykio ir 1983 metais surengė savo ekspediciją į tą vietą. Ekspedicijos dalyviai pasakojo, jog vieną dieną iš vandens gilumos išniro kažkoks padaras, prieš pat Anjanjo nosį. Tai buvo keistas gyvūnas su plačia nugara, ilgu kaklu ir maža galva. Tačiau mokslininkas apgailestaudamas vėliau rašė, jog sujaudintas įvykio jis nespėjo nufotografuoti to gyvūno.
1985-86 metai. Viljamo Gibbonso ekspedicija į Kongą. Ekspedicija nedavė jokių žymesnių rezultatų.
1987 metais ekspediciją surengė japonai. Ekspedicija nufilmavo 50-ties sekundžių filmuką vaizduojantį vandenyje plaukiantį didelį padarą. Deja filmuko kokybė per dem prasta, kad būtų įmanoma suprasti kas tai per padaras.
1990 metai. Anglų ekspedicija vadovaujama Redmondo O’Ganlono. Ekspedicijos narių manymu, Mokelė mbembė tera dramblys plaukiantis per upę.
1992 metai. „Kongo 2“ ekspedicija vadovaujama Viljamo Gibbonso ir Rorio Nugento. Ekspedicijos nariai Tele ežere padarė neryškią nuotrauką. Teigiama, jog tai Mokelės mbembe galva.
1997 metais įvyko Džeimso Pauelo ir Rojaus Makkalo ekspedicija. Skrydžio į ekspedicijos vietą metu, buvo nufilmuotas 30 sekundžių filmukas su kažkokiu gyvūnu, plaukiančiu Tele ežere. Ekspedicijos nariai teigia, jog tai buvo Mokelė mbembe. Šioje ekspedicijoje, Pauelas vienos iš genčių burtininkui parodė įvairių gyvūnų nuotraukas, tarp kurių buvo keli dinozaurų paveiksliukai. Tarp dinozaurų burtininkas atpažino Mokele mbembe. Tai buvo diplodoko paveikslėlis. Burtininkas papasakojo kaip atrodo Mokelė mbembė: ji yra devynių metrų ilgio, o aukščio ne daugiau nei trijų. Gyevena Mokelė mbembė prie upių ir ežerų. Maitinasi žole ir įvairiais vaisiais. Taip pat ekspedicijos nariams buvo papasakota, jog Mokelė mbembė labai agresyvus gyvūnas, kuris lengvai gali užmušti žmogų.
1992 metais buvo surengta japonų ekspedicija. Eksedicijos tikslas buvo nufilmuoti paslaptingą gyvną. Bet pavyko nufilmuoti tik neaiškų juodą plėmą judantį ežere po vandeniu, tai gi kritikai mano, jog ekspedicija nufilmavo valtį arba plaustą.
Paskutinis iš žinomų ekspedicijų, kurių tikslas buvo surasti Mokelė mbembė yra iš 2006 metų. Tai Marsio ir jo kolegų iš Kamerūno ekspedicija. Buvo aplankyta vieta, kur liudininkų teigimu prieš kelias dienas buvo regėta Mokelė mbembė, deja padaras nebuvo aptiktas.
Nuo pat Mokelės mbembė paieškų pradžios buvo surengtos dvidešimt aštuonios mokslinės ekspedicijos, bet deja visos neatnešė aiškumo apie šio kriptido egzistavimą.
Pamąstymai vietoj pabaigos
Žinoma savaime kyla klausimas, ar galėjo toks milžiniškas ropys išgyventi Kongo upėse ir likti nepastebėtas mokslo. Keriptozoologai žinoma tvirtina, jog tai pilnai įmanoma. Nors dinozaurai išnyko prieš 60 milijonų metų, Kreidos periode, tačiau būtent Afrikoje tokia populiacija išlikti galėjo. Tai ne va įrodo šalia Tendaguru, rytų Afrikoje esančios dinozaurų kapinės. Žinoma, jiems nekelia abejonių tai, jog didieji dinozaurai iš tiesų išnyko, tačiau Mokelė mbembė turėjo būti mažesnio už vidutinio dydžio dinozaurą, tad pilnai tikėtina jog tokia populiacija galėjo išlikti.
Žemė per pastaruosius 60 mln metų žymiai keitėsi, tiek geologiškai, tiek klimato sąlygomis. Išdžiuvo jūros, ežerai pavirto jūromis, ten kur buvo nepraeinamos džiunglės driekiasi dykumos, taip pat būta ir ledynmečių ir karto klimato laikotarpių. Tačiau centrinė Afrika išliko sąlyginai geologiškai nepakitusi.
Gausių ekspedicijų surinkti duomenys neleidžia sistematizuoti šio gyvūno. Šie duomenys taip pat neįrodo, jog Mokelė mbembė iš tiesų egzistuoja. Tad, bent jau kol kas, mes ją galime vertinti geriausiu atveju tik kaip kriptidą, kas žino, gal kada jos egzistavimas bus įrodytas ir turėsime dar vieną gyvąją fosiliją.
Tam, kad išliktų kokia nors rūšis, kaip teigia zoologas A. Jablokovas, privalo būti bent jau minimalus skaičius populiacijos atstovų. Populiacija negali būti mažesnė kaip keli šimtai gayvūnų. Tik taip galima išvengti mutacijų dėl per daug artimo kraujo ryšio, bei patiriant žymius rūšies populiacijos skaitinį sumažėjimą. Tačiau su Jablokovu nesutinka geologijos daktaras V. Jelisejėvas, jis mano, jog dinozaurų rūšis galėjo išlikti iki mūsų laikų.
Kriptozoologai žinoma sako, jog visus ko neįtikina nuotraukos ir pasakojimai, neįtikins jokie argumentai. Tai žinoma labai patogi pozicija, nes dauguma kriptozoologų tiki Mokelės mbembė egzistavimu, nors akivaizdžių to įrodymų nėra. Kiekvienam kriptozoologiniam reiškiniui visada atsiras būrelis juo tikinčių. Toks tikėjimas paprastai nereikalauja jokių įrodymų, kažkam gal tiesiog smagu tikėti keistais dalykais, kiti gi jaučiasi žiną kažką ko kiti nežino.
Toks tikėjimas priveda ir prie tokių dalykų, kaip kad pavyzdžiui tikėjimas, jog mamutai dar neišnyko ir vis dar gyvena poliarinio rato srityse. Toks tikėjimas paremtas tuo, jog ne va, 1881 metais kažkas matė mamutus Aliaskoje, o 1903 metais buvo rasti „švieži pėdsakai“. Būtent šie pranešimai davė idėją Džekui Londonui parašyti pasakojimą „Pleistoceno reliktas“.
Žinoma mamutų egzistavimu mūsų laikais mažai kas tiki, juo labiau jog jokių pranešimų po to kaip ir nebūta. Daug įdomiau yra tikėti tuo jog mūsų planetoje egzistuoja vietos kur gali gyventi gigantiški ropliai, laikyti mirusiais prieš daug milijonų metų. Či galime atsiminti ir Loch Neso pabaisą, dažniausiai laikomą pleziozauru. Tai gi belieka laukti ką mums parodys ateitis. Gal paaiškės, jog Mokelė mbembė iš tiesų egzistuojantis reliktas, o gal pagaliau paaiškės, jog tai tėra vietinio folkloro dalis, ar didelė afera.
Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka, paragraf 78
Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.
Straipsnis tikrai įdomus ir itin gerai suregztas, tik jau be galo reiktų redakcijos…