Ateivių grobimai

Ateivių grobimai yra „subjektyviai realūs žmonių atsiminimai, kaip jie buvo slaptai ir/arba prieš savo valią pagrobti nežemiškų būtybių, kurios jiems atliko sudėtingas fizines ir psichologines procedūras.“ Tariamai pagrobtieji dažnai teigia, kad jiems buvo atliekami medicininiai tyrimai, dažniausiai susiję su reprodukcine sistema. Taip pat kartais pranešama, kad ateiviai perspėjo dėl piktnaudžiavimo gamta ir branduolinių ginklų pavojaus. Nors daugelis pagrobimus apibūdina kaip keliančius siaubą, kai kuriems jie būna malonūs.

Ateivių pagrobimai susilaukė daug dėmesio iš mokslininkų ir psichinės sveikatos specialistų. Daugelis jų nemano, kad grobimai įvyksta tiesiogine prasme, kaip būna papasakojami. Buvo pasiūlyta daug alternatyvių fenomeno paaiškinimų, kaip apgaulė, konfabuliacija (netikri atsiminimai), haliucinacijos, miego paralyžius bei kiti miego fenomenai, pasidavimas pseudomokslininkų įtaigai hipnozės metu, DMT įtaka, psichopatologija, psichodinamika ir aplinkos veiksniai.

Pirmasis išgarsėjęs pasakojimas apie ateivių pagrobimą buvo praneštas 1961 m. Nuo to laiko apie ateivių grobimus buvo pranešama visame pasaulyje, bet daugiausiai angliškai kalbančiose valstybėse, ypač JAV. Taip pat pastebėta, kad pagrobimo pasakojimas dažnai priklauso nuo tariamo pagrobtojo gimtosios šalies kultūros.

Pagrobtieji

Nedaug vyraujančios krypties mokslininkų tiki, kad pagrobimai iš tikrųjų įvyksta taip, kaip yra papasakojami. Vis dėlto, daugelio stabilių apie ateivių grobimus pranešusių žmonių nuoširdumu yra abejojama nedaug. 1992 m. metais Harvardo universiteto profesorius psichiatras Džonas Edvardas Mekas (angl. John Edward Mack) tyrinėjo daugiau nei 60 pagrobtųjų ir „praleido su jais daugybę terapijos valandų, bet vienintelis jo pastebėtas ir jį nustebinęs dalykas buvo tų žmonių įprastumas: restorano savininkas, kelios sekretorės, kalėjimo prižiūrėtojas, studentai, universiteto administratorius, kelios namų šeimininkės ir t. t. Daugelis pagrobtųjų visiškai neatrodė turintys iliuzijų, meluojantys, dramatizuojantys, turintys netikrų atsiminimų ar kenčiantys nuo aiškios psichinės ligos.“ Psichologijos profesorius Stanlis Kripneris (angl. Stanley Krippner) taip pat teigė, kad „nors psichopatologijos buvo buvo rastos kai kuriais izoliuotais ateivių grobimų tvirtinimų atvejais, tiek klinikiniai tyrimai, tiek standartizuoti testai parodė, kad kaip grupė, tariamai pagrobtieji niekuo nesiskiria nuo bendros populiacijos pagal psichopatologijų dažnumą.“

Tiesa, kai kurie kiti tyrimai rado tam tikras tariamai pagrobtiesiems bendras savybes. Daktarės Elizabeth Slater atliktas aklas tyrimas atskleidė, kad devyni tyrime dalyvavę tariamai pagrobtieji buvo linkę į „lengvai paranojišką mąstymą“, košmarus ir turėjo silpną seksualinį identitetą. Yvonne Smith teigė, kad dalis pagrobtųjų serga vilklige, bet neturi jokių simptomų.

Kai kurie už tiesioginę pagrobimų atsiminimų interpretaciją pasisakantys tyrėjai tvirtina, kad pagrobtieji turi su pagrobimais nesusijusių paranormalių galių, kurios po pagrobimo sustiprėja. Jenny Randles tyrimas taip pat atskleidė, kad 8 % atvejų, kai pagrobtasis buvo vyresnis nei 40 metų, ateiviai pripažino jį netinkamu. Pagrobtieji dažniausiai mano, kad taip atsitiko dėl medicininių priežasčių.

Nors daugelis pranešusių apie pagrobimus yra suaugusieji, kartais ir vaikai teigia, kad jie buvo pagrobti. Dažnai prieš tai būna apie pagrobimą pranešęs koks nors kitas šeimos narys ir jų pasakojimai paprastai būna panašūs bei turi bendrų labai specifinių detalių.

Žmonės kurie tvirtina, kad buvo pagrobti, ne visada bando paaiškinti fenomeną, bet kai kurie patys pradeda tirti šį reiškinį ir kartais prieina išvados, kad visuomenė tiek mažai žino apie ateivių grobimus dėl to, kad ateiviai arba valdžia slepia ir dangsto faktus.

Grobikai

Kai kurie pagrobtųjų pasakojimai apie grobimus yra gana detalūs. Ateivių pagrobimų tema yra išsivysčiusi visa subkultūra su detaliais grobimų priežastis paaiškinančiais mitais. Buvo išskirtos kelios ateivių rūšis, dažniausiai pasirodančios pranešimuose. Mitai kiekvienai tariamai ateivių rasei priskiria specifinius vaidmenis, kilmę ir motyvaciją.

Tariamų pagrobimų metu paklausti, kodėl taip daro, ateiviai dažnai pasako ką nors panašaus į “mes turime tam teisę”. Taip pat ateiviai kartais teigia, kad pagrobtasis turi kokią nors unikalią savybę, dėl kurios jis yra pakartotinai grobiamas ir/arba jam pasąmoningai yra įdedama informacija, kad ji vėliau galėtų būti aktyvuota. Kartais tai yra susiję su dideliais pasikeitimais Žemėje ir ateivių noru padėti.

Pasakojimai apie pagrobimus

Nors pasakojimuose apie pagrobimus daug detalių nesutampa (kartais smarkiai), kai kurie NSO tyrėjai teigia, kad pasakojimams yra būdinga negriežta, bet gana pastovi įvykių seka, pagal kurią net priskiriama, su kuria ateivių rūšimi buvo susidurta. Tiesa, kai kurie tyrėjai buvo apkaltinti jų teorijų neatitinkančių pasakojimų praleidimu, nutylėjimu arba sutrumpinimu. Dažniausiai yra išskiriami tokie pagrobimo etapai:

Pagrobimas – žmogus yra per prievartą paimamas iš žemiškos aplinkos į tariamą ateivių kosminį laivą.

Tyrimas – pagrobtajam atliekamos invazinės medicininės arba mokslinės procedūros.

Konferencija – grobikai kalbasi su pagrobtuoju.

Turas – grobikai aprodo pagrobtajam savo kosminį laivą.

Laiko praradimas – pagrobtieji greitai užmiršta didžiąją įvykių dalį.

Sugrįžimas – pagrobtieji yra grąžinami į Žemę. Kartais jie yra grąžinami ne į tą pačią vietą, iš kurios buvo tariamai pagrobti, arba su naujomis žaizdomis ar suglamžytais drabužiais.

Mistinis jausmas – pagrobtasis išgyvena gilų mistinį potyrį ir vienybę su Dievu arba Visata.

Pasekmės – pagrobtasis turi susidoroti su psichologiniais, fiziniais ir socialiniais padariniais.

Apie konferencijos, turo ir mistinio jausmo etapus yra pasakojama reguliariai, bet ne taip dažnai kaip apie medicininį tyrimą bei pagrobimą. Taip pat kai kurie pagrobtieji praneša apskridę aplink Žemę arba kitas planetas. Pasak pagrobimų tyrėjo Davido Džeikobo (angl. David M. Jacobs), visas pagrobimas dažniausiai būna labai tiksliai suplanuotas, nebūna jokio svarstymo, ką daryti toliau. Be to, jis nepastebėjo jokių požymių, kad grobikai gyvenime veiktų ką nors nesusijusio su grobimų atlikimu.

Pagrobimas

Tariamai pagrobtieji dažnai praneša jautę neįprastus jausmus prieš tariamą pagrobimą. Tie jausmai pasireiškia neįveikiamu troškimu būti tam tikroje vietoje tam tikru metu arba tikėjimusi, kad tuoj nutiks kažkas „pažįstamo, bet nežinomo“. Pagrobtieji taip pat teigia patiriantys stiprų, į nieką neorientuotą nerimą, nors tuo metu dar nebūna nutikę nieko neįprasto. Šis nuojautos periodas gali tęstis kelias dienos iki pagrobimo arba jo gali iš viso nebūti.

Po to būna patiriamas perėjimas į kitą sąmoningumo būseną. Žmogus nustoja girdėti aplinkos garsus. Pagrobtieji teigia, kad šiuo metu jie jaučiasi ramiai ir stebi save. Vykstant šiam būsenos kitimui, pasirodo kelios šviesos, kartais lydimos miglos. Šviesos šaltinis skiriasi priklausomai nuo pranešimo: kartais šviesa sklinda iš lauko (kai kurių nuomone, iš grobikų erdvėlaivio), kartais šviesos yra miegamajame kartu su žmogumi ir jos transformuojasi į tariamus ateivius.

Pagrobtieji teigia, kad po to jie eina arba yra keliami į ateivių laivą. Dažnai yra judama kiaurai pro kietus objektus, kaip sienos ir langai. Kitais atvejais grobiamasis kyla tuneliu į laukiantį ateivių laivą. Kartais žmogus tuneliu kyla vienas, kartais jį lydi tariamieji ateiviai.

Tyrimas

Šiuo etapu pagrobtajam yra atliekamos medicininės procedūros ir tyrimai. Tai daroma prieš žmogaus valią ar bent jau į ją neatsižvelgiant. Dažnai procedūros būna susijusios su lytiniais organais, reprodukcine sistema, kaukole, nervų sistema bei oda, bet yra pranešta apie įvairiausių rūšių tyrimus. Būtybė, kuri vadovauja operacijai, dažnai būna aukštesnė už kitas. Tyrimo metu būtybės paprastai nevilki pirštinių ir nenaudoja kitų Žemės medicinai įprastų priemonių, kaip tabletės, injekcijos, bet kartais pagrobtojo yra paprašoma išgerti kokį nors skystį.

Po vadinamojo medicininio tyrimo, pagrobtieji dažnai praneša apie kitas jiems atliekamas procedūras. Viena iš dažniausiai pasitaikančių tokių procedūrų yra įvairių paveiksliukų, skirtų sukelti pagrobtajam tam tikras emocijas, rodymas ekranuose arba transliavimas tiesiai į žmogaus sąmonę. Kitais atvejais pagrobtasis kartu su grobikais įsilieją į haliucinaciją, kurioje vyksta kokie nors įsivaizduojami scenarijai ir pagrobtasis yra vienas iš improvizuojančių aktorių. Taip pat kartais pagrobtajam liepiama valdyti sudėtingą elektroninį prietaisą. Nors iš pradžių žmogui atrodo, kad jis nemoka to daryti, pabandžius atlikti užduotį, pagrobtasis supranta, kad visgi sugeba valdyti grobikų įrenginį.

Visų amžiaus grupių ir abejų lyčių žmonės kartais pasakoja, kad jiems buvo parodomas „vaikas“. Dažnai jis turi ir žmogaus ir tariamų ateivių bruožų. Pagrobtieji dažniausiai tai vadina žmonių ir ateivių (dažniausiai pilkųjų) hibridu. Tiesa, pagrobimų tyrėjas Tomas Bulardas (angl. Thomas E. Bullard) teigė, kad išstudijavęs 300 ateivių pagrobimų pasakojimų jis nesugebėjo išskirti vaiko pristatymo etapo. Bulardo nuomone, šį grobimo pasakojimo elementą išsigalvojo kiti tyrėjai.

Sugrįžimas

Vieno tyrėjo apskaičiavimais, 4-5 % atvejų yra pranešama apie tariamas ateivių klaidas, kai jie neva grąžina pagrobtąjį ne į tą pačią vietą, iš kurios jis buvo paimtas. Kartais tai būna tik kitas kambarys, o kartais pagrobtasis atsiduria už savo namo ribų ir durys būna užrakintos iš vidaus.

Pasitaiko atvejų, kai žmogus išgyvena tariamąjį ateivių grobimą kelis kartus. Dažniausiai pagrobimai įvyksta toje pačioje vietoje ir panašiomis aplinkybėmis.

Įsisąmoninimas

Grobimų tyrėjas ir gydytojas Džonas G. Mileris (angl. John G. Miller) teigia, kad dažnai, nors ne visada, žmonės supranta, kad buvo pagrobti vienu, įsimintinu momentu. Kadangi dažniausiai apie potyrį atsimenama hipnozės metu, skeptikai dažnai vadina tai hipnozei būdingais netikrais atsiminimais, kurie gali būti sukelti ir dėl tyrėjo elgesio. Įtariama, kad tyrėjai kartais nebūtinai tyčia paskatina žmones interpretuoti neaiškius atsiminimus kaip ateivių pagrobimą. Pavyzdžiui, jei tyrėjas pripažįsta ateivių pagrobimo tikimybę, užhipnotizuotam žmogui tai gali būti paskata būtent taip interpretuoti savo atsiminimus. Taip pat įmanoma, kad tyrėjai įdeda sunkiai suprantamą paciento pasakojimą į ateivių pagrobimo istorijos rėmus, neieškodami alternatyvių paaiškinimų. Tariami pagrobtieji dažniausiai ateina į hipnozės terapiją norėdami išspręsti tokias problemas kaip atminties apie tam tikrą laiko tarpą praradimas ir neaiškios kilmės raumenų arba galvos skausmai.

Liudijimai

Vienas iš labiau pažymėtinų atvejų nutiko 1957 m., kai tyrėjo Briano Tompsono (angl. Brian Thompson) pažįstama pranešė dvi dienos po NSO pastebėjimo, mačiusi vieno metro ilgio besimeldžiančią ir į vabzdį panašią būtybę. Tompsonas papasakojo apie tai kitam ateivių pagrobimų tyrėjui ir šis atskleidė, kad jis tyrė du atvejus, kai liudininkai raportavo identiškas aplinkybes toje pačioje vietoje ir tais pačiais metais.

Tiesa, yra ir psichologinį paaiškinimą remiančių liudijimų. Du pagrobimų tyrėjai 1992 m. vykusioje konferencijoje teigė, kad penkiuose jiems žinomuose atvejuose, kai tyrėjas buvo šalia prasidedant tariamam pagrobimui, pagrobtasis „fiziškai niekur nekeliavo“.

Požiūriai į ateivių grobimus

Yra daugybė požiūrių į ateivių grobimus – nuo labai skeptiškų iki tikėjimo visų pasakojimų pažodine interpretacija. Taip pat yra suintriguotų fenomenu, bet nesiryžtančių daryti galutinių išvadų. Pavyzdžiui, grobimų tyrėjas Džonas Mileris klausia „Kaip galima tvirtai tikėti kuriuo nors paaiškinimu apie kažką tokio paslaptingo? Tikrų tikėtųjų nuomone yra sunku patikėti, bet kietakakčių skeptikų pažiūros taip pat nėra paremtos realybe.“ Harvardo psichiatras Džonas Mekas teigia, kad „daugiausiai ką galima pasakyti šiuo metu apie fenomeną tai čia yra autentiška paslaptis“.

Wikipedia ir Anomalija.lt inf.