Žmogaus karma

Gyvenimas – tai laipsniškas žinių kaupimas, patirties ir stebėjimų rinkimas. Karmos dėsnis yra pagrindinis gyvenime. Mes baudžiami ne už savo nuodėmes, kaip teigia religijos. Nelaimių priežastis yra mūsų klaidos. Vaikas, palietęs atvirą ugnį, nubaudžiamas pasekme, ir visai ne dėl to, kad kažkas norėtų jį nubausti. Nuodėmė yra klaidos arba nežinojimo rezultatas.

 

Siela, pasiekusi aukštą dvasingumo lygmenį, tarsi talpina savyje žinias, neleidžiančias jai daryti tokių klaidų. Tai tokiose sielose taip giliai įsišakniję, jog jos paprasčiausiai negali pasielgti neteisingai. Šitaip išsivystę žmonės visai nebijo, kad yra kažkas aukštesnis už juos, kas gali nubausti, jei bus elgiamasi nederamai. Jie žino, kad aukščiausios būtybės nuo žmonių skiriasi tuo, kad pasižymi meile viskam, kas gyva ir stengiasi, kiek tik galima, padėti ir palengvinti kančias. Tačiau ir šios būtybės negali pažeisti Visatos dėsnių.

 

Išsivystę žmonės supranta, kaip kvaila protui eiti prieš dėsnius. Jie žino šį dėsnį ir nenori jam priešintis. Vaiko ir ugnies pavyzdys aiškiai rodo, kaip tai vyksta. Kai tik jis pats pajus skausmą, kai tik suvoks ryšį tarp liepsnos ir skaudamo piršto – kitąsyk to nebedarys. Mylintys tėvai nori patys apginti vaiką nuo pavojaus, tačiau vaiko prigimtis stengiasi pati tirti gyvenimą ir jokie tėvai neapgins jo nuo poelgių pasekmių. Atvirkščiai – pernelyg griežtai auklėtas vaikas patenka į didesnius pavojus ir pasekmės baisesnės, nei pas tą, kuriam buvo leista kaupti patirtį.

 

Tokiu būdu žmogaus sielos nuolat įgyja patirties visose gyvenimo stadijose ir eina iš įsikūnijimo į įsikūnijimą, išmokdamos vis naujas ir naujas pamokas. Įgydama naujų žinių, naujos išminties, siela anksčiau ar vėliau supranta, kokie reikšmingi ir sunkūs jai pačiai yra kai kurie veiksmai. Supranta kai kurių poelgių ir galvosenų beprasmiškumą ar net beprotiškumą. Kaip tasai pirštą nudegęs vaikas, jis vengs dalykų, sukėlusių kančias. Kai kurie dalykai, malonūs kitiems, kažkodėl visiškai netraukia mūsų. Tai paprasčiausiai reiškia, kad mes kažkada jau išmokom pamoką ir nebereikia jos kartoti. Kiti dalykai – atvirkščiai : traukia mus ir mes jais apsideginame, dar nežinodami jų poveikio.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kam egzistuoja kančia ir skausmai, jei viskas apsiriboja vienu gyvenimu? Gyvenimas ne vienas. Mes nešamės savo patirties rezultatus į kitą gyvenimą ir pamažu išmokstame išvengti nereikalingų kančių. Dažnai dairomės aplinkui ir stebimės, kodėl kai kurie pažįstami ar artimieji nesupranta kaip beprotiškai jie elgiasi ? Mums ši beprotybė aiški, bet mes pamirštame, kad mes, galbūt, jau įveikėme tą vystymosi stadiją, pergyvenome tuos norus, kurie kankina aplinkinius. Nesuprantame, jog kitame gyvenime tie žmonės jau nebesielgs kvailai ir nekentės, kaip kenčia dabar. Jie mokosi savas pamokas, mes – savas.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Sunkoka įsivaizduoti, kad esame tokie, kokie esame būtent dėl įgytos patirties, o ne atsitiktinai ir ne dėl išorinių jėgų poveikio. Kaip pavyzdį galima paimti savo gyvenimą, kokį nors labai sunkų epizodą, kažkokią nelemtą aplinkybę, kuriuos norėtusi pašalinti. Tačiau reikia susimąstyti – išmesdami iš gyvenimo šiuos dalykus, tuo pačiu atsisakysime patirties, naudos, kurią galima gauti. Ar sutiktumėt atsisakyti tos žinojimo dalies, kad ir kaip sunkiai ji būtų gaunama, ar panorėsite grįžti atgal į nepatyrimo ir nežinios būseną, kuri mus atvedė iki mums dabar tokių sunkių dalykų ?

 

To nesuprasdami, daugelis žmonių noriai sutiktų išbraukti daugelį savo žinių iš ankstesnės patirties. Jie tarsi nori pamiršti, kas su jais atsitiko, visai to atsisakyti. Turim žinoti, kad patirties rezultatai jau įėjo į charakterį ir jokiu būdu negalime su jais išsiskirti ir net neturim to norėti – juk tai išsiskyrimas su mūsų pačių dalimi. Palaipsniui atmesdami patirties rezultatus, sunaikintume savo pačių “Aš”.

 

Galima nesuprasti, kam reikalinga praeitų gyvenimų patirtis, jei tie gyvenimai neprisimenami. Bet tai ir svarbiausia, kad jie neužmiršti ir neprarasti. Jie įaugo į dvasinę žmogaus struktūrą, tai – žmogaus dalis, kurios niekas negali išmesti. Žmogus yra toks, koks yra susijungus praeitų gyvenimų ir šios inkarnacijos patirtims. Daug ką, kas kūrė charakterį šiame gyvenime, žmogus prisimena, bet daug ką svarbaus iš anksčiau yra pamiršęs. Jis nežino, jog kai kurie bruožai atsirado vienos ar kitos patirties rezultate, bet šis nežinojimas visai netrukdo bruožo egzistavimui. Šio gyvenimo patirties rezultatai tarsi susigeria į žmogaus dvasinę esybę ir bus išsaugoti amžinai, kaip ir ankstesnių gyvenimų rezultatai.

 

Būtent ši sena patirtis duoda įvairius polinkius, stumia žmogų atitinkama linkme arba trukdo daryti tai, kas kitiems labai lengvai sekasi, verčia instinktyviai jausti pavojų ar žvelgti į kitus žmones kaip į neprotingus. Būtent ši ankstesnė patirtis formuoja skonį. Gyvenime niekas neprarandama, visa ankstesnė patirtis stengiasi sukurti mums palankias dabarties sąlygas taip pat, kaip ir dabarties pavojai ir sielvartai atneš vaisius ateityje.

 

Ne visada pamoka išmokstama iškart. Dažnai mes siunčiami atgal, gauname tą pačią užduotį ir tai tęsiasi tol, kol jos neišspręsim teisingu būdu. Bet nei viena, net mažiausia pastanga nedingsta. Jei kartą nepasisekė, kitąsyk užduotis bus lengvesnė.

 

Anglų rašytojas Baris Bensonas dvasinę evoliuciją aprašo maždaug taip:

 

Mažas berniukas nuėjo į mokyklą. Jis buvo dar visai mažas ir viską, ką žinojo, gavo su motinos pienu. Jo mokytojas (Dievas) pasodino jauniausioje klasėje ir davė užduotį:

 

-Tu turi išmokti nežudyti, nesuteikti skausmo ir žalos. Taip pat neturi vogti.

 

Mokinukas įsiminė vieną dalyką – nežudyti. Bet jis buvo žiaurus ir jis vogė. Dienai baigiantis, kai mokiniui jau pražilo barzda ir artinosi naktis, Mokytojas pasakė:

 

-Tu išmokai nežudyti, bet kitų pamokų neįsisavinai. Ateik rytoj.

 

Kitąryt į mokyklą vėl atėjo mažas berniukas. Mokytojas nuvedė jį pas antrokus ir davė naujas užduotis.

 

-Tu neturi suteikti skausmo. Tu negali vogti. Negalima apgaudinėti.

 

Berniukas išmoko nesuteikti skausmo, bet jis ir toliau vogė bei apgaudinėjo. Dienai baigiantis, artėjant nakčiai, mokytojas pasakė:

 

-Tapai geresnis – nebeteiki žmonėms skausmo, bet neįsiminei kitų pamokų. Ateik rytoj.

 

Kitą rytą berniuką pasodino trečioje klasėje ir davė naujas užduotis.

 

-Neturi vogti. Neturi apgaudinėti. Negalima pavydėti.

 

Ir t.t.

 

Didžiosios pamokos, kurias turi išmokti siela – tai tiesos, susijusios su visavieningumu. Šios tiesos suvokimas, yra žinios, traukiančios prie savęs kitas žinias, jis verčia žmogų sąmoningai laikytis įstatymų, kuriuos paskelbė didieji mokytojai, sukūrę pasaulines religijas.

 

Kai žmogus pasieks tiesos suvokimą, kad Viskas yra Viena, jam bus visai nebetoli tikrasis dvasinis žinojimas. Tikėjimas vieningumo idėjomis turi tam tikras taisykles, kurių žmogus nevalingai laikosi. Jis tarytum jau žino, kaip reikia veikti įvairiose situacijose. Ši Dieviškoji etika pranoksta visus rašytus ir nerašytus žmonių įstatymus.Šią pamoką turi išmokti visi ir visi jos palaipsniui mokosi. Tai – dabartinės dvasinės evoliucijos stadija. Reikia pažinti savo tikrąjį santykį su kitais, pažinti save. Priešakyje mūsų laukia dar aukštesnės dvasinės tiesos, bet šią tiesą turime išmokti čia, žemėje ir visas skausmas, visos nelaimės ateina todėl, kad žmonės nepriaugo šios tiesos. Tačiau ją įsisavinantis žmogus jaučia, jog ji verta to, ką reikia už ją mokėti.

 

Mokymas apie karmos dėsnį dvasiniame pasaulyje grindžiamas didžia tiesa : kiekvienas žmogus yra savo likimo šeimininkas, yra pats sau teisėjas, pats save apdovanoja ir baudžia. Dėsnis skelbia, jog visos mintys, visi žodžiai, visi veiksmai atsispindi ateityje ir ne dovanos ar bausmės pavidalu, kaip paprasta suvokiama ši idėja, o kaip neišvengiamas rezultatas, sekantis priežastį. Priežasties – pasekmės dėsnis veikia tarpusavyje sąveikaujant dvejoms gyvenimo pusėms:

 

1. Žemiškiems siekiams, skoniui, simpatijoms ir antipatijoms vienoje ar kitoje žmogaus sąmonės stadijoje.

 

2. Jame išsiskleidžiančio dvasingumo reiškiniams, kurie, siekdami plačiau pasireikšti, ieško galimybių stipriau veikti sielą ir padėti jai kilti dvasinės evoliucijos keliu.

 

Šios dvi, regis, prieštaringos įtakos sudaro pagrindą viskam, su kuo žmogus susiduria gyvenime. Aplinkos sąlygų prieštaringumą sukuria prieštaringos jėgos, veikiančios žmogaus sieloje.

 

Praėjusių įsikūnijimų gyvenimiški siekiai ir įpročiai stengiasi traukti sielą į gimimo sąlygas, kurios suteikia galimybę pasireikšti šiems skoniams. Savo materialia puse siela tarsi siekia toliau eiti ankstesnio gyvenimo pramintu keliu ir, žinoma, ieško sąlygų ir aplinkybių, kurios labiausiai palankios pasireikšti jos ankstesnei asmenybei. Tuo tarpu sieloje esanti dvasia žino, jog sielai reikia visai kitų sąlygų, kad ji galėtų tobulėti. Be šių sąlygų ji neišvystys į ją įdėtų jėgų.

 

Todėl dvasia siekia paveikti sielą, artėjančia prie gimimo, atitraukti ją nuo ankstesnio kelio, sukurti jai kitas dvasines sąlygas. Žmogus gali taip stipriai trokšti materialių gėrybių, kad šio troškimo jėga privers jį gimti sąlygose, kur nuo vaikystės jį sups prabanga. Bet tuo pat metu gali atsitikti, jog dvasia, žinodama, kad siela nepakankamai išvystė savyje vidiniam augimui reikalingus charakterio bruožus, sieks atskirti jį nuo susiklosčiusių sąlygų ir privers sielą jausti kančias, nusivylimus, praradimus. Tuomet net dideli turtai, kurių siela siekė, nesutrukdys jos augimui ir patirties įgijimui, kurie gaunami tik per kančią.

 

Tokio dvilypio sielos ir dvasios veikimo pavyzdį kartais stebime turtingų žmonių gyvenime. Jie gimsta sąlygose, kur patenkinami visi materialiniai poreikiai, jie turi visas sąlygas ir savybes, kad susikrautų naujus turtus ir naudotusi jau turimais. Jie pasiekė viską, ką norėjo, bet giliai viduje yra nepatenkinti ir nelaimingi. Juos kankina baimė prarasti turtus, būtinybė jais rūpintis, didinti juos. Jie jaučia, kad turtas neatnešė tikrosios laimės, kad jis tik atitolono nuo kitų žmonių, padarė neįmanomus malonumus, prieinamus mažiau turtingiems.

 

Jie gyvena karštligišką gyvenimą, nuolat ieškodami naujų dirgiklių, kurie leistų užsimirštiu, negalvoti apie tikrąją padėtį. Jie jaučia savo pareigas tautai, kuriai priklauso ir nors ne visiškai supranta juos užvaldžiusį jausmą, stengiasi kaip nors atstatyti pažeistą pusiausvyrą, aukodami pinigus labdarai. Turtingųjų labdarybė yra rezultatas to, kad juose pamažu bunda suvokimas apie žmonių brolybę ir Visa Ko vienybę. Dažnai dar nepriėję savo kelio galo, jie sielos gilumoje jaučia, kad sėkmė neatneš jiems tikros laimės.


2500
3 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Liuda

Nereikia siekti neimanomo – keisti pasauli, butina issisluoti prie savo duru, keiciant save. :-)

Mindaugas

papasakok viska.

Bildukas

Puikus straipsnis.Daugiau tokiu.