Paslaptingiausias pasaulio rankraštis

Voiničiaus rankraštis – tai paslaptinga iliustruota knyga, parašyta maždaug XV-XVI a., nežinomo autoriaus, nežinoma kalba ir kol kas neiššifruota rašto sistema. Voiničiaus rankraštį iššifruoti bandė daugybė profesionalių šifruotojų ir mėgėjų (tarp jų ir geriausi Antrojo pasaulinio karo kodų šifruotojai), tačiau niekam to sėkmingai atlikti nepavyko. Neretai manoma, kad rankraštis tėra mistifikacija – atsitiktinis bereikšmių ženklų kratinys. Knyga pavadinta jį atradusio, iš Lietuvos kilusio antikvaro Mykolo-Vilfredo Voiničiaus vardu.

 

Pats neįtikimiausias šioje istorijoje dalykas, pasak laikraščio „Panevėžio balsas“ žurnalisto Aisčio Girniaus yra tai, kad apie šį paslaptingą dokumentą dar niekas nesusiprotėjo sukurti filmo. Na, ir dar turbūt tai, jog jį pasauliui atskleidęs žmogus gimė Lietuvoje.

 

 

O to filmo (kurio Holivudas kol kas dar nesukūrė) siužetas būtų gana intriguojantis. Įsivaizduokite gūdžiais viduramžiais gimusį rankraštį, išnirusį iš nežinios praėjusio amžiaus pradžioje, į kurį vien tik pažvelgę genialiausi pasaulio šifruotojai ir kodų laužytojai pameta galvas.
Rankraščio atradimo istorija

 

1865 metais Kaune smulkaus valdininkėlio šeimoje gimė sūnus – Vilfridas Mykolas Voiničius. Po gimnazijos Vilfridas įstojo į Maskvos universitetą Chemijos fakultetą, iš kur tiesiu taikymu išėjo į pogrindinį judėjimą „Liaudies valia“ (tuomet jis buvo įvardinamas kaip teororistinis). Paskui Voiničius persikėlė gyventi į Varšuvą, kur organizavo dviejų revoliucionierių pabėgimą iš kalėjimo. Deja, pabėgimas nepasisekė ir Voiničius buvo suimtas.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Jaunuolį nuteisė tremčiai, tačiau tolimajame Irkutske Vilfridas pragyveno tik trejus metus – jam pavyko pabėgti ir pasiekti Londoną. Ten Voiničiaus laukė kovų draugė Etelė Lilijan, garsiojo anglų matematiko Džordžo Būlio dukra, vėliau išgarsėjusi visame pasaulyje kaip romano „Gylys“ autorė. Jaunieji įsimylėjėliai susituokė ir pasitraukė iš revoliucinių kovų. Vilfridas Voiničius persikvalifikavo į prekeivį antikvarinėmis knygomis nė nenutuokdamas, jog šitai atneš pasaulinį garsumą jau jam.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Taip jau nutiko, kad į Voiničiaus rankas nežinia iš kur pateko senovinis foliantas, parašytas niekam nežinoma kalba. Kaip pasakojo pats Vilfridas Voiničius, šį manuskriptą jis įsigijo 1912 metais viename jėzuitų vienuolyne kažkur piečiau Romos. Neva vienuoliai nusprendė prasimanyti šiek tiek pinigų šventovės remontui išparduodami dalį savo bibliotekos, tad mielai perleido antikvarui kelis tomus prieš tai pareikalavę prisiekti, jog tas niekam ir niekada neatskleis pardavėjo tapatybės. (To pažado Voiničius nesulaužė iki pat mirties.)

 

Prie knygos buvo pridėtas senutėlis laiškas, datuotas 1666 metais ir parašytas Paryžiaus universiteto rektoriaus Johano Marcio savo draugui – viduramžiais garsiam mokslininkui Anastasijui Kircheriui, tuomet gyvenusiam Romoje. Rektorius prašė A.Kircherio iššifruoti šią knygą, kuri, jo manymu, kadaise priklausė Habsburgų dinastijos karaliui Rudolfui II. Monarchas savo ruožtu neva manė, jog knygą parašė Rodžeris Beikonas. Be to, viename pirmųjų rankraščio puslapių yra užrašyta Jakobo Horčickio – Rudolfo II rūmų vaistininko vardas.

 

Tyrinėtojai mano, kad būtent per vaistininką manuskriptas pateko į jo bičiulio – Čekijoje gyvenusio alchemiko Georgo Barešo rankas. Po Barešo mirties knyga buvo perduota J.Marciui, tas ją išsiuntė A.Kricheriui, o kaip rankraštis pasiekė jėzuitus, niekas nežino.

 

 

Antikvaras kelis šio rankraščio puslapius nufotografavo ir nusiuntė pažįstamiems kriptologams prašydamas tekstą iššifruoti. Taip 1919 metais manuskripto puslapiai pateko į Jungtinių Amerikos Valstijų Pensilvanijos valstijos universiteto filosofijos profesoriaus Viljamo Niuboldo, anuomet pripažinto geriausio kriptologo pasaulyje, rankas. Pirmojo pasaulinio karo metais V.Niuboldas dirbo JAV vyriausybei – šifravo karinius kodus. Per visą savo gyvenimą jis nebuvo susidūręs su tokiu kodu, kurio nebūtų galėjęs perprasti. Tačiau su „Voiničiaus rankraščiu“ V.Niuboldas patyrė pirmąjį ir visišką fiasko.

 

Profesorius triūsė dvejus metus ir galiausiai 1921-aisiais paskelbė savo darbo rezultatus. V.Niuboldo nuomone, šią knygą – Opus Magnum –XIII a. parašė pranciškonas vienuolis ir alchemikas garsusis Rodžeris Beikonas, anot legendos, saugojęs slaptas žinias, keliais šimtmečiais lenkusias tą laikmetį, kuriuo jis gyveno. Tekste buvo aprašoma žmogaus vidaus organų, ląstelių, spermatozoidų sandara, taip pat Saulės užtemimai bei Andromedos ūko struktūra. Vėliau kūrinio autorystė buvo suteikiama ir kitiems viduramžių mokslininkams, tačiau nei viena teorija nėra pakankamai pagrįsta istoriniais šaltiniais. Todėl iki šiol rankraščio autorius nėra žinomas, kaip ir tikslus jo atsiradimo laikas bei aplinkybės.

 

Tiesa, savo ataskaitos pabaigoje pats V.Niuboldas sąžiningai prisipažino, jog didžiąją dalį jo išvadų sudaro prielaidos ir spėlionės, nes kad ir kiek kartų jis šifruodavo vieną ar kitą teksto fragmentą, gaudavo vis kitokių rezultatų.

 

Šis didžiai gerbiamo amerikiečių profesoriaus pareiškimas sukėlė kriptologijos pasaulyje tikrą sensaciją. Mokslo vyrai net subūrė neformalią „Voiničiaus bendriją“. Šiaip ar taip, nuo to laiko „Voiničiaus rankraštis“ yra oficialiai pripažintas paslaptingiausia knyga visame pasaulyje.

 

Per tuos nepilnus devynis dešimtmečius po minėtų įvykių dešimtys tūkstančių kriptologų iš įvairiausių šalių veltui stengėsi iššifruoti viduramžių foliantą. Tačiau jo turinį slepiantis kodas kaip buvo, taip ir lieka paslaptis.

 

Pats rankraštis dabar saugomas Amerikoje, Jeilio universiteto bibliotekoje – tokia buvo Voničiaus palikuonių valia. Universiteto darbuotojai rankraščio puslapius nuskenavo ir net paskelbė specialioje interneto svetainėje, kad visi norintieji galėtų išbandyti jėgas jį šifruodami – gal kam nors pagaliau pasiseks?

 

Turinys

 

Voiničiaus rankraštį sudaro 240 pergamentinių puslapių. Vieno puslapio matmenys – 15 x 23 cm (kai kurie puslapiai yra žymiai, kartais net šešis kartus, didesni, jie dailiai sulankstyti), knygos storis – 3 cm. Rankraštis dailiai parašytas paukščio plunksna. Kiekviename puslapyje yra grubiai nuspalvintų iliustracijų. Jos kelia dar daugiau klausimų nei pats paslaptingas knygos raštas – knygoje pilna nežinomų augalų, žvaigždynų, mechanizmų piešinių. Pasak ekspertų, tokie augalų ar dangaus kūnų atvaizdai nesutinkami daugiau nei vienoje kitoje pasaulio knygoje. Kadangi rašto niekas nesugeba iššifruoti, vienintelis būdas suprasti knygos paskirtį – analizuoti keistąsias iliustracijas. Pagal jas knyga skirstoma į šias dalis: botaninę, astronominę, biologinę, kosmologinę, farmacinę ir receptinę. Pagal tai spėjama, jog Voiničiaus rankraštis yra mokslinė knyga.

 

Šifrai

 

Pasak šios teorijos Voiničiaus rankraštis parašytas kažkuria Europos kalba, tačiau raidės užkoduotos nežinoma koduote. Šia teorija rėmėsi dauguma XX a. knygos šifruotojų. Paprasčiausi šifravimo būdai, raides pakeičiant simboliais, greitai buvo atmesti, nes tokiu būdu šifrą atskleisti labai lengva. JAV Nacionalinio saugumo agentūros kriptoanalitikai, vadovaujami Williamo F. Friedmano, taikė polialfabetinio šifro (sukurto dar XV a.) metodiką. Manoma, kad balsiai galėjo būti panaikinti prieš užrašant. Nors buvo teigiančiųjų, kad jiems pavyko iššifruoti rankraštį, tačiau nei vienas iššifravimo metodas nepripažintas realiu, nes yra pernelyg sudėtingas ir gali būti pritaikomas bet kokiai simbolių aibei. Raidinio šifro teoriją galėtų paremti tai, kad numanomas autorius Rodžeris Beikonas nusimanė šifruose, o to meto Europoje kaip tik pradėjo plisti kriptografijos mokslas.

 

Pats profesorius V.Niuboldas manė, kad „Voiničiaus rankraščio“ tekstas parašytas lotyniškai, o jį perskaityti leisiantis raktas paslėptas paskutiniame puslapyje esančiame užraše Michiton oladabas multos te tccr cerc portas. Jeigu išmesti iš šios frazės „nereikalingus“ simbolius, o raides „o“ pakeisti „a“, išeis Michi dabas multas portas, kas išvertus reiškia „Tu davei man daug durų“. O tos „durys“ – tai dviejų raidžių derinys ivrite, kuriuo parašyta Kabala. Tačiau šią versiją patikrinti sumanęs birtų kriptologas Džonas Menlis įrodė, jog naudojantis tokiu šifravimo metodu „Voiničiaus rankraštyje“ galima išskaityti viską, ko tik širdis geidžia, pradedant kulinariniais receptais ir baigiant Šekspyro sonetais.

 

 

Vis dėlto hipotezės, kad tekstas parašytas užšifruota lotynų kalba, laikosi ir Didžiosios Britanijos Kilio universiteto profesorius daktaras Gordonas Ragas. 2004 metais žurnale „Cryptologia“ jis paskelbė savą manuskripto šifravimo metodą: G.Ragas panaudojo taip vadinamas Kardano groteles – kortelę su keliasi išpjautais langeliais, pavadintą tokio šifro išradėjo italų matematiko Džirolamo Kardano vardu. Kai kortelė uždedama ant užšifruoto teksto, langeliuose galima perskaityti tekste paslėptą informaciją. Taigi užšifruoti tekstą ir jį paskui perskaityti įmanoma turint vieną ir tą pačią kortelę. Tačiau tada tampa neaišku, kam buvo naudojamas išgalvotas raidynas ir kaip gavėjas galėjo iššifruoti turinį.

 

G.Ragas mano, jog „Voiničiaus rankraščio“ kūrėjas iš pradžių į kortelės langelius įrašė lotyniškų žodžių raides, o paskui tarpus tarp jų užpildė išgalvotomis raidėmis, iš kurių sudarė neegzistuojančios kalbos „žodžius“.

 

Natūrali kalba

 

Kai rankraščio tekstą tapo įmanoma paversti skaitmeniniu kodu, jame imta ieškoti statistinių dėsningumų: tarp simbolių, žodžių dalių, žodžių, žodžių derinių. Taip gimė viena ryškiausių pastarojo meto hipotezių, kurią pasiūlė prancūzų kriptologas Jacques Guy.

 

Jacquesas Guy‘us iškėlė hipotezę, kad Voiničiaus rankraštis užrašytas kokia Europoje mažai žinoma kalba, panaudojant išgalvotą raidyną. Iš tiesų, žodžių struktūra primena dalies Centrinės ir Rytų Azijos kalbų, ypač kinų tibetiečių (kinų, tibetiečių, mjanmų), austroazinės (khmerų, vietnamiečių), galbūt tajų (tajų, lao) kalbų šeimų kalbų. Daugelio kalbų žodžiai turi tik vieną skiemenį, skiemenų struktūra sudėtinga, pasižymi tonacijos įvairove. Tiesa, niekas iš Rytų Azijos filologų taip ir nesugebėjo nustatyti, kokiu dialektu galėtų būti parašyta ši knyga. Tačiau šios versijos naudai byloja ir tas faktas, jog kai kuriuose knygos piešiniuose vaizduojami augalai, anuomet augę tik Kinijoje – pavyzdžiui, ženšenis.

 

O štai tyrinėtojas iš Bulgarijos Leo Levitovas linkęs manyti, kad tekstas parašytas iškraipyta flamandų kalba panaudojant originalią rašmenų sistemą, sugalvotą specialiai šiam rankraščiui. O rašoma rankraštyje apie taip vadinamas „endura“ apeigas – Europoje viduramžiais egzistavusio religinio katarų judėjimo apeigas. Deja, L.Levitovas nesugebėjo perskaityti nė vieno teksto fragmento.

 


O gal kalbos buvo dvi?

 

Jeigu manuskripto raides patyrinėti mikroskopu ar bent pro galingą didinamąjį stiklą, tai paaiškės, jog kiekvieną raidę iš tikrųjų sudaro du ženklai, tarsi uždėti vienas ant kito. T.y. rankraštyje užrašyti ne vienas, o du tekstai, be to, dviem skirtingais raštais ir dviem skirtingomis kalbomis.

 

Šios hipotezės autorius – profesorius Renė Candbergenas, dirbantis Europos kosmoso agentūroje. Jo versija graži, bet, deja, neteikianti jokių vilčių, mat abi tos kalbos, profesoriaus tvirtinimu, mokslui yra nežinomos.

 

Kruopščiai ištyrus „Voiničiaus rankraščio“ pergamentą paaiškėjo, jog daugelis piešinių ir raidžių buvo retušuoti praėjus keliems dešimtmečiams po to, kai knyga buvo parašyta. Todėl negalima atmesti galimybės, kad retušavimas iškreipė dalį teksto. Šiuolaikiniai tyrinėtojai atsisako dirbti su „Voiničiaus rankraščio“ tekstais tol, kol kompiuteris neatkurs pirminio jų pavidalo.

 

Apgaulė?

 

Dviejų kalbų viename rankraštyje autorius profesorius R.Candbergenas kasmet vis labiau linksta prie versijos, kad manuskriptas tėra tik vykusi mistifikacija. Galbūt jį parašęs žmogus turėjo psichikos nukrypimų ir visiškai nenorėjo nieko apgauti? Esą tai būtų vienintelis logiškas paaiškinimas, kodėl rankraščio lig šiol niekam nepavyksta iššifruoti.

 

R.Candbergeną palaiko ir daugiau mokslininkų. Beje, jie neatmeta ir galimybės, kad rankraštį galėjo parašyti alchemikai specialiai tam, kad parduotų karaliui Rudolfui II – okultizmas buvo silpnoji šio monarcho vieta. Yra įrodymų, kad už vieną senovinę knygą karalius kartą sumokėjo 600 dukatų – t.y. 3,5 kg aukso! Tad visai tikėtina, jog kažkokie sumanūs vienuoliai sugalvojo „slaptą“ tekstą, kurio neįmanoma perskaityti, vien tam, kad neblogai užsidirbtų.

 

2003 m. Kylio universiteto profesorius Gordonas Ruggas parodė, kad tekstas, savo struktūra identiškas rankraščiui, gali būti parašytas naudojantis trijų stulpelių lentelę (priešdėliai, priesagos, šaknys). Naudojantis šia lentele galima daryti įvairias žodžių kombinacijas. Tačiau Ruggo gauto teksto ir rankraščio teksto panašumas yra vizualinis, be to, tokiu metodu galima įrodyti, kad jokia reali kalba neegzistuoja. Rankraščio turinys ekspertams atrodo per daug sudėtingas, kad galėtų būti tik paprasčiausia apgaulė.

 

Nėra neįtikėtina ir kad tekstą galėjo parašyti pats Voiničius – savo verslui pareklamuoti. Tačiau panašias prielaidas kategoriškai atmeta rankraščio teksto atitikimo vadinamajam Zipfo dėsniui kompiuterinės analizės rezultatai. (Dar praėjusio amžiaus viduryje Harvardo universiteto profesorius Džordžas Zipfas išvedė žodžių pasikartojimo bet kurioje pasaulio kalboje mažėjimo tvarka universalią formulę.) Pasirodo, „Voiničiaus rankraščio“ tekstas paklusta Zipfo dėsniui – vadinasi, yra ne išgalvotų raidžių mišrainė, o tikra informacija – tik užšifruota.

 

Tačiau ginčai dėl „Voiničiaus rankraščio“ teksto originalumo vis dar tęsiasi. Kaip ir bandymai pagaliau jį perskaityti.

 


2500
2 Comment threads
2 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius