Krikščionys ir ufologija. Apžvalga – Anomalija.lt

Krikščionys ir ufologija. Apžvalga

Mes nesame įgalioti neigti, kad kitose žvaigždėse egzistuoja būtybės, kurios yra visiškai kitokios nei mes.
Kardinolas Nicolaus Cusanus (1401 – 1464)

 

Šiandienos pasaulyje, kuriame kas dešimtas tampa pranašu su visa minia pasekėjų, o kas trečias teigia matęs ufonautus, kurie jam davė misiją išgelbėti pasaulį, atsiranda būtinybė ir krikščionims prabilti apie NSO fenomeną. Kas gi tie ufonautai, dar vadinami NSOnautais arba tieiog ateiviais? Kokių kraštutinumų imasi šiuo klausimu bažnyčios? Pabandykime kartu apžvelgti tai, kas vyksta šiuo metu pasaulyje ir kaip į tai reaguoja įvairios krikščionių bendruomenės, ką jos apie tai kalba ir ko moko savo tikničiuosius.

 

Trumpa NSO fenomeno apžvalga

 

NSO – neatpažinti skraidantys objektai, dar 1947 metais verslininko bei lakūno Kenneth Arnold „pakrikštyti“ skraidančiomis lėkštėmis, kaip reiškinys visuomenei buvo žinomi jau seniai. Konkretūs pranešimai apie šviesas danguje žiniasklaidoje ėmė rodytis nuo antros XIX a. pusės, tačiau yra manančių, jog užuominų apie skraidančias lėkštes galima rasti ir senovės mene, pradedant Naskos slėnio ženklais bei Egipto piramidžių piešiniais ir baigiant renesanso dailininkų tapyba. Taip pat yra manančių, kad apie NSO kalbama įvairių kultūrų mituose bei šventraščiuose, nuo Biblijos iki Vedų bei Talmudo, nepamirštant ir mistinių dogonų genties legendų apie atvykėlius iš Sirijaus. Neverta atpasakoti paties fenomeno istorijos ar leistis į pasvarstymus kiek kontaktai su ufonautais ir šviesos danguje yra tikroviški, nes apie tokius dalykus net ir lietuviškai yra išleistas pakankamas kiekis literatūros. Labiau vertėtų pasvarstyti, kaip pasireiškia mūsų apžvelgiamas fenomenas ir kokios dėl to kyla problemos.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Pagrindinė keistenybė yra ne tai, kad žmonės teigia, kažką matę ar su kažkuo bendravę, bet pati žinia, kurią atneša ateiviai iš kosmoso. Tai paprastai būna mesijinio pobūdžio pranešimai gaunami, kaip tvirtina liudininkai, tiesiogiai arba astralinio kontakto metu. Dažnas kontaktuotojas jaučia nenumaldomą pareigą visam pasauliui paskelbti, jog artėja negandų metas ar kad ateiviai jiems į galvą įkišo zondą. Paprastai kontaktas vyksta taip: susitikimas, pagrobimas, perspėjimas žmonijai, žinia apie išgelbėjimą arba pražūtį, kontaktuotojas gauna mesijinę užduotį šią „gerają naujieną“ pranešti visai žmonijai. Taigi kontaktuotojai ir skelbia „gerąją ateivių naujieną“, neprasčiau nei tai darė pirmųjų amžių krikščionys.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

XX a. pirmojoje pusėje tikėta, kad kosminiai svečiai atvyksta iš Marso arba Veneros, bent jau iš ten buvo Herbert George Wells romano „Pasaulių karas“ radijo pastatyme, 1938 metais sukėlusiame visuotinę paniką Niujorke, kai žmonės po laidos paniškai bėgo iš miesto ir kelias dienas slapstėsi apylinkėse nuo marsiečių invazijos. Tą patį liudija ir to meto kontaktuotojų parodymai. Vėliau, prasiplėtus astronominiam Visatos pažinimui, o ypač po J. Gagarino „Поехали“, ateivių tėvynė ėmė dėsningai tolti. Dar neseniai jie atskrisdavo iš netoliese esančių arba žymiausių žvaigždžių, dažniausiai iš Sirijaus, arba iš menamai prie tų žvaigždžių esančių planetų. Šiuo metu ateiviai persikraustė gyventi į kitas galaktikas arba į tokias žvaigždines sistemas, kurių mūsų mokslininkai paprasčiausiai nežino. Paprastai tokios informacijos patikrinti neįmanoma, o ta, kurią galima, dažniausiai būna paprasčiausia dezinformacija: ateivis Paustavitas yra iš planetos Paraširujis, kuri randasi netoli Žemės ir randasi už keturių šviesmečių. Ką gali apie ateivių tėvynę pasakyti tokios koordinatės? Tik tiek, kad nežinia, kokia tai vieta, esanti arčiau nei artimiausia žvaigždė, Kentauro Proksima. Tokios ir dar didesnės dezinformacijos pasitaiko labai dažnai.

 

Kita keistenybė, būtinai lydinti NSO fenomeną, yra konspiracijos teorijos. Skaitytojas dalį jų tikrai galėjo matyti seriale „X files“. Populiariausios teorijos (Area 51, Rosvelo katastrofa, žmonės juodais drabužiais ir panašios) paprastai skelbia pagrindinę idėją, kad vyriausybė slepia nuo visuomenės faktą, jog ateiviai iš tiesų egzistuoja ir tai, jog kontaktas jau seniai užmegstas bei vykdomi įvairūs projektai, panaudojant ateiviškąsias technologijas. Kartais į šias konspiracijos teorijas įpinama ir tai, kad Vatikandas eina išvien su vyriausybe, nes jis iš tiesų žino, jog Dievo nėra, o ateiviai yra visų dievų prototipai, tik mūsų sudievinti.

 

Atsargiai! Paleokontaktas – ateiviai tampa dievais

 

Vieno žymiausių paleokontakto šalininkų Erich von Däniken pagrindinė idėja jau gana paplitusi tarp pseudoarcheologijos ir pseudoistorijos gerbėjų, teigia, jog ateiviai senovėje lankėsi Žemėje, žmonės juos palaikė dievais, ėmė juos garbinti ir taip atsirado religijos, tame tarpe ir krikščionybė. E. von Däniken vienoje savo knygoje Raumfarth im Altertum gana plačiai aprašo, kaip ateiviai kontaktavo su archajiniu žmogumi, kaip pirmasis homo rūšies atstovas greičiausiai buvo ne iš Žemės planetos. Taip pat minima, kad Ezechielio vizijoje randamas ateivių erdvėlaivio aprašymas. Deja, tokias idėjas pasigauna ir įvairios religinės ar pseudoreliginės grupės. Ufonautai, tapę žmonijos vedliais, ją mokę ir net sukūrę, dažnai atsispindi uforeliginiuose judėjimuose. Kai kurios grupės su panašiais teiginiais po truputėlį reiškiasi ir Lietuvoje, pavyzdžiui raelistai ar kovos menus propaguojantis Baltasis Lotosas. Pirmosios organizacijos įkūrėjas, pasivadinęs Raël, bendravo su ateiviu, kuris jam „moksliškai“ išaiškino Bibliją, o dabar abu (!) jo šalininkai Lietuvoje bandė steigti ateivių atstovybę. Antrosios organizacijos įkūrėjas Vladimir Ivanovič Skubajev išsileido „Evangeliją pagal Baltąjį Lotosą“, aprašančią alternatyvią pasaulio istoriją, kurioje atvykėlis iš vėlgi to paties Sirijaus tapo žmonijos mokytoju. Nepamirškime ir tokių grandų kaip Urantijos knygos pasekėjai bei Lafayette Ronald Hubbard įkurti scientologai, kurie taip pat neblogai sugebėjo į savo mokymą įpinti ir Jėzų skraidantį ufonautų erdvėlaiviu, ir dar begalė kitų, tikintiesiems krikščiomims juokingų arba atvirkščiai – klaikių bei šventvagiškų dalykų.

 

Pasaulyje tokių sektų atsiranda kasdien. Kartais jų gyvavimas nebūna ilgas. Ko gero skaitytojas atsimena organizaciją „Dangaus vartai“ (Heaven Gate), veikusią praeito šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje. Jos vadovas Marshall Hertt Applewhitte teigė, jog yra ateivių siųstas tam, kad žmoniją nuvestų į dangų, nes, anot jo, Žemė 2000 metais turėjo būti sunaikinta. Visa organizacijos mesijinė veikla baigėsi 1997 metais prie Žemės priartėjus Heilio – Bopo kometai. Visa grupė tikinčiųjų „išskrido“ ateivių erdvėlaiviu, tūnojusiu kometos uodegoje, kurį pilotavo pats Jėzus, ta proga išgerdami mirtiną dozę barbiturato ir ant galvų užsidėdami plastikinius maišelius.

 

Kaip bebūtų gaila, tačiau visada atsiranda žmonių, linkusių pasitikėti įvairiais keistais, „moksliniais“ ar naujoviškai apreikštais Biblijos mokymais. Däniken idėjomis besivadovaujantys paleokontakto gerbėjai pamiršta, jog jų korifėjus dažnai iškraipo faktus ir iškelia tokias idėjas, kurios neturi realaus patvirtinimo, o tik jo asmeninius spėjimus. Vienas iš pavyzdinių teiginių galėtų būti tai, jog žydams pasirodė erdvėlaivis, kurio kapitonas buvo vardu Jahvė. Tokiems žmonėms visiškai normalu, kad Mozė, matydamas nusileidžiantį erdvėlaivį, dėl savo neišprusimo pagalvojo, jog tai degantis krūmas, kad Ezechielis matė erdvėlaivį prie Kebaro upės, pamirštant, jog aplink buvo minia žmonių, kurie to erdvėlaivio nematė, o Jėzus labai paprastai tampa netyčia Žemėje paliktu kosminio erdvėlaivio gydytoju, duonos padauginimo metu dalinusiu sausą maisto davinį. Däniken idėjų propaguotojai, raeliečiai, Dangaus Vartų pasekėjai ir kiti dažnai iškraipo Biblijos tekstą, traukia eilutes iš konteksto bei nepaiso jokio istorinio kritinio metodo, bet kokioje vietoje įžvelgdami ateivius. O ką daryti? Be Biblijos juk neapsieisi.

 

Paprastai tokios idėjos labiau pavojingos žmonėms, neturintiems aiškaus religinio identiteto, nors pasitaiko ir tokių atvejų, kai net žmonių ganytojai staiga pradeda pasakoti kaip bendravo su ateiviais ir kaip jie juos pamokė tikro tikėjimo. Kalbu apie 1994 metų įvykius Lietuvoje, kai kunigas Petras Zabiela (vardas pakeistas, tačiau jis žinomas besidomintiems NSO fenomenu) ėmėsi tvirtinti, jog 1992 metais buvo pagrobtas ateivių, kurie jam parodė savo šventyklą, paaiškino savo dekalogą, ir papasakojo, kad jie gyvena be nuodėmės. Tai kunigas pasakojo ir per televiziją, ir laikraščiuose. Ateivių evangelijos žinia taip ir nepaplito po pasaulį. Keista, bet tokie kontaktuotojai paprastai linkę ateivius sudievinti ir be jokios paleokontakto teorijos. Jiems NSOnautai tampa angelais arba prilyginami dievams. Štai čia ir kyla pavojus religijai.

 

Taigi ateiviams tampant visagaliais dievais išganymas tampa nebereikalingas, o religija beprasmė, nes ar gali išganyti kažkoks erdvėlaivio gydytojas, kuris nežinia ko atsidangino į Žemę, ir dar jei jo žodžiai buvo klaidingai perteikti?

 

E. Norman žengia dar toliau nei Däniken. Jo teigimu, NSO siunčiami žemėn ir mūsų laikais, idant per juos Dievas perduotų tikrą tiesą apie save. Abiejų autorių teiginių tendencijos jaučiamos daugelyje uforeliginių judėjimų

 

Tokios Biblijos interpretacijos niekaip neįsipaišo nei į tradicinį mokslą, nei į tradicinės religijos rėmus. Nepaisoma istorinio ir teologinio konteksto, faktai iškraipomi, o Biblija suvokiama taip, kaip reikia autoriui. Parodaksalu, tačiau nebūdami tradiciniai krikščionys, tokio pobūdžio autoriai su pavydėtinu uolumu imasi studijuoti ir interpretuoti Šventojo Rašto tekstus.

 

Religija ar mokslas?

 

Viena iš krikščionių daromų klaidų kalbant apie NSO, yra žvelgimas į šį reiškinį tik kaip į religinį fenomeną ar kaip į pavojų religijai kaip tokiai, atmetant bet kokią kitą galimybę. Paprastai krikščionys tikėjimą ateiviais vienareikšmiškai susieja su magija, okultizmu ir sektomis. Tas akivaizdu paskaičius populiariają krikščionišką literatūrą, kalbančią šiuo klausimu. Taip pat nemenką įtaką tikėjimo ateiviais ir religijos sutapatinimui daro tematiniai filmai, tokie kaip M. Night Shyamalan „Signs“ (2002) ar Alex Proyas „Knowing“ (2009) ar Steven Spielberg „Close Encounters of the Third Kind“ (1977), kuriuose vienokiu ar kitokiu būdu nagrinėjami dvasiniai klausimai. Filme „Signs“ dvasininkas, kurį vaidina Melas Gibsonas, kovoja su ateiviais, vadovaudamasis mirštančios žmonos duota pranašyste, antrajame apskritai labai ryškios eschatologinės ir mesijinės nuotaikos, o Spielberg‘o šedevras tapo vos ne kanonine ufologinių patirčių ikona.

 

Žinoma, nereikia atmesti to, jog ufologinių sektų ir net magijos apraiškų tikėjime ateiviais pasitaiko. Tokių grupių yra begalės, kai kurios, kaip minėta, reiškiasi ir mūsų tėvynėje. Tokių sektų atsiranda gana dažnai. Ačiū Dievui, ne visoms baigiasi taip liūdnai, kaip Dangaus Vartų grupei. Tačiau dėl tokių judėjimų kaltės, žmonės, kurie bando NSO fenomeną vertinti daugiau ar mažiau moksliškai, krikščionims patampa tokiais pat velnių priėdusiais sektantais. Tokie nepriklausomi tyrėjai kaip J. Rendles, B. Hopkins, kurių knygos maždaug prieš penkiolika metų buvo išleistos ir lietuvių kalba, paprastai savo tyrimuose kratosi bet kokio religinio konteksto. Vėlgi, moksliškumo lygis jų darbuose yra kitas klausimas, bet jo nenagrinėsime, pabrėždami tik tai, kad ne viskas, kas susiję su ateiviais ir NSO, yra religijos objektas.

 

Taip pat dažnai pamirštami ir tokie rimti moksliniai projektai kaip SETI (Search for Extraterrestrial Intelligence), kurie, nors kai kurių moklsininkų ir vertinami skeptiškai, kaip pasmerkti žlugimui ar beprasmiai, yra paremti grynai moksliniais metodais ir užsiima gyvybės formų, ypač mąstančių, esančių kitose planetose, paieškomis. SETI programa visomis išgalėmis stengiasi atsiriboti nuo NSO fenomeno, ir visiškai nesigilina į tai, kas galbūt dedasi Žemeje, juos domina tolimasis kosmosas. Tokios programos kaip SETI jau padarė nemažai atradimų. Štai 2007 metais buvo atrasta Žemės tipo planeta Gliese 581 C , o tokių planetų juk bus atrasta ir daugiau. Šiuo metu jau yra atrasta pusketvirto šimto aplink kitas žvaigždes besisukančių planetų. Kiek gi jų dar bus atrasta? Gal tikrai buvo teisus Giordano Bruno dar XVI a. teigęs, jog kitose planetose taip pat gyvena protaujančios būtybės?

 

Krikščioniškasis ufonautų demonizavimas

 

Menama ar tikra ufonautų invazija į Žemės planetą palietė didžiąją dalį žmonijos. Šį fenomeną tyrė specialiosios tarnybos, nagrinėjo mokslininkai, aprašinėjo fantastai rašytojai, jis taip pat buvo svarstomas įvairių krikščioniškų denominacijų teologų, tokių kaip presbiterionas Barry Downing arba evangelikas Billy Graham. Pirmasis ateivius laikė dieviškojo tvėrimo akto dalimi, antrasis manė, jog NSO yra ne kas kita, o angelų būdas apsireiškšti šio laikmečio žmogui. Beje, tą patį kiti autoriai kalba ir apie demonus. Toks teologinis sofizmas iškėlė idėją, kad NSO pasirodymai yra vienas iš echatologinių laikų ženklų. Angelai – ateiviai tapo greitos laikų pabaigos pranašais, taigi Paruzija jau ne už kalnų. Žinoma, tada pasigirdo ir priešingų nuomonių. Krikščionys fundamentalistai, teigdami, jog Biblijoje niekur neminimos kitų planetų civilizacijos, ėmė tvirtinti, kad ateivių prigimtis tegali būti tik demoniška. Taigi ufonautai ir NSO vėl susiejami su eschatologija, tik šį kartą jie pranašauja ne Kristaus, bet Antikristo greitą atėjimą.

 

Ateivių demonizavimas lydi šį fenomeną nuo tada, kai buvo įvardinta „priežastis“, t.y. jog neaiškios šviesos danguje yra ateivių iš kosmoso apsireiškimai. Dabartiniai ufologai NSO apsireiškimus įžvelgia ir senajame mene ir senuosiuose tekstuose, tačiau anų laikų žmonės įvairias šviesas danguje laikė ir demoniškais, ir dieviškais ženklais, tūlas dabartinis krikščionis linkęs tame matyti tik demoniškas apraiškas. Tai išplaukia ne tik iš paties reiškinio nesuvokimo, bet ir iš įvairių konfesijų dvasingumo teologijos bei demonologijos mokymo. Viena Bažnyčia mokymą perima iš kitos ir pirminė idėja tarsi lavina su didėjančia jėga veržiasi į krikščionybę. Pagrindiniai ateivių fenomeno demonizuotojai yra didelė dalis protestantiškų denominacijų, pavyzdžiui, gerai žinomas Tikėjimo žodis. Beje, tokios pačios nuomonės laikosi ir Stačiatikių bažnyčia. Romos Katalikų Bažnyčia šiuo metu taip pat po truputėlį persisemia ateiviškojo demonizmo idėjomis, nors tai dažnai būna tik pavienių kunigų įžvalgos. Yra leidžiamos knygelės, kuriose NSO fenomenas vienareikšmiškai siejamas su magija bei okultizmu. Vienas iš tokios literatūros pavyzdžių galėtų būti Enzo Bianco brošiūrėlė „Magija. Nors netiesa, bet aš tikiu“, kuri iš esmės aptaria magijos fenomeną, bet vienas skyrelis yra skirtas NSO kultui. Tokios knygelės paprastai būna gana prasto lygio, tiek katalikiškos, tiek protestantiškos. Kaip taisyklė, tokie leidiniai linkę priminti tarybinių laikų propogandinę literatūrą su didele gausa netikslumų, puolimų ir asmeniškumų. Kiek tenka pastebėti, Katalikų Bažnyčios hierarchai šiuo klausimu nėra linkę daryti tokių drąstiškų išvadų, ateiviams prikabinant demonų etiketę. Tačiau jie patenka į kitą kraštutinumą – dažnai su įvairiais pagražinimais yra cituojami įvairaus plauko ufologų. Žinoma keista, kad bažnyčios, nesutariančios Biblijos ir Kristaus mokymo klausimuose, tampa tokios vieningos ir identiškai mąstančios priešo, nežinia ar tikro, akivaizdoje.

 

Kadangi Apreiškimas apie ateivius nekalba, taigi Biblija, perkošta per asmenines įžvalgas, tampa pagrindiniu ufonautų klausimo vertinimo kriterijumi. Iš principo, krikščionys, bandydami Biblija paremti ateivių demoniškumą, elgiasi lygiai taip pat, kaip ir tie, kurie jos pagalba bando įrodyti NSO fenomeno tikrumą. Pagrindiniai argumentai dažnai būna gana abstraktūs, bet kai kuriems teologams to užtenka tam, kad įžvelgtų panašumų tarp ateivių ir demonų abiejų tipų kontaktų: naktis, sumaištis, atitolimas nuo tikėjimo, depresija, baimė, apreiškimai akivaizdžiai prieštaringi Biblijai, prievarta iš ateivių/demonų pusės, lytiniai santykiai su ufonautais/sukubais. Didžiaja dalimi šiuos visus kontaktus išties galima rasti bibliniuose tekstuose, tačiau tokiu būdu galime nuklysti į sofizmą ir visišką tekstų pritempinėjimą, o tada jau elgtumėmės lygiai taip pat, kaip minėtasis pseudomokslininkas Erich von Däniken. Tačiau melo kelias nėra geras krikščiono pasirinkimas.

 

Bet kuriuo atveju, ateivių klausimu kaip pašėlusios domisi kai kurios krikščioniškos denominacijos. JAV 1980 metais prie žymiojo Rosvelo miestelio įsikūrė „Pasipriešinimo ateiviams judėjimo“ bažnyčia. Tai protestantų fundamentalistų bendruomenė teikianti psichologinę ir dvasinę pagalbą nukentėjusiems nuo ateivių asmenims. Įdomu, kad bendruomenės nariai moko savo klientus, kaip galima maldos pagalba nutraukti vykstančius pagrobimus – tai galima padaryti, įsakius Jėzaus vardu.

 

Žinoma, pasipriešinimo ateiviams rezistentų yra ne tik tarp krikščionių. Besidominčių ufologija tarpe žinomas asmuo V2 kuris nemokamai platina antiateivistinius lipdukus, ant kurių pavaizduota ateivio galva, perbraukta raudonai. V2 kviečia jungtis visą žmoniją prieš ateivių savivaliavimą Žemėje, tačiau paties veikėjo identitetas nėra žinomas.

 

Taigi, bet koks kovojimas su ateiviais iš esmės yra pripažinimas, jog jie egzistuoja. Krikščionys, stoję į tokią kovą, dažnai patys to net neįtardami, skelbia ateivišką gerają naujieną.

 

Neskubantys ateivių demonizuoti katalikai

 

Po Vatikano II susirinkimo Katalikų Bažnyčioje atsiradus charizminio atsinaujinimo judėjimui, gana didelė dalis tikinčiųjų pasauliečių ir dvasininkų daugelį Šventosios Dvasios veikimo aspektų pradėjo aiškinti remdamiesi protestantiška teologija. Toks praktinės teologijos trūkumas Katalikų Bažnyčioje padarė įtaką ir gana didelės dalies katalikų požiūriui į NSO fenomeną. Šiems tikintiesiems, kaip ir protetstantiškoms bendruomenėms, ateiviai iš kitų planetų vienareikšmiškai tapo demonais. Tačiau nemaža dalis katalikų teologų ir hierarchų nepuola NSOnautų demonizuoti. Vertindami šį reiškinį apreiškimo šviesoje, jie nepamiršta ir mokslinio priėjimo prie aptariamo klausimo. Gana dažnai vienas ar kitas Bažnyčios atstovas pasisako apie nežemiškas formas, bet tai paprastai tebūna tik jų asmeninė nuomonė, žiniasklaidos išpučiama it muilo burbulas, kaip kad nutiko 2008 metais Vatikano observatorijos direktoriui Jose Gabrielis Funesas SJ išsakius savo nuomonę apie nežemiškas gyvybės formas, o žiniasklaidai tai perteikus kaip oficialiąją Bažnyčios poziciją.

 

Iki šiol viena ryškiausių asmenybių tarp katalikų hierarchų yra laikomas Vatikano popiežiškasis teologas ir egzorcistas monsinjoras Corrado Balducci, deja miręs prieš porą metų. Jis buvo Vatikano patikėtinis NSO klausimais. Tai dažniausiai ufologų darbuose cituojamas teologas. Tėvas Balducci gana dažnai pasisakydavo ufologiniais klausimais televizijoje ar spaudoje. Iš jo lūpų ne kartą nuskambėjo tvirtinimas, jog Bažnyčia atidžiai stebi NSO fenomeną pasaulyje ir bando ieškoti atsakymo, kas gi tai yra. Balducci kategoriškai pasisakė prieš ateivių demonizavimą, remdamasis tuo, kad ne visi reiškiniai yra nepaaiškinami. Dalis jų tėra meteorologiniai ar psichologiniai reiškiniai, tačiau kita dalis, kurios niekaip nepavyksta racionaliai paaiškinti, nebūtinai yra dvasiniai. Taigi, tam, kad Bažnyčia galėtų autoritetingai kalbėti NSO klausimu, ji pradžioje turi pažinti, su kuo turi reikalą, nes puolant demonizuoti mums nesuvokiamą reiškinį, bet kada gali prasidėti antroji raganų medžioklės banga.

 

Katalikų Bažnyčioje yra gana nemažai rimtų teologų, bandančių remiantis šiandienos mokslo pasiekimais ir teologija svarstyti apie NSO reiškinį. Vienas iš tokių yra lenkų teologas Jacek Salij OP, ko gero pažįstamas ir Lietuvos katalikams. Tokie teologai kalbėdami apie ateivius paprastai vadovaujasi Naujojo Testamento citata: „Jis [Kristus (aut. past.)] yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, arviešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam.“ (Kol 1,15 – 16). Šie Pauliaus žodžiai jiems parodo, jog yra galimybė, kad Dievas, būdamas didis Kūrėjas, kurio išmintis ir galybė yra beribiai, galėjo sukurti ir kitų planetų gyventojus, tame tarpe ir mąstančias būtybes.

 

Taigi, nors ir oficilaus Katalikų Bažnyčios mokymo NSO klausimu nėra, tačiau jį rekia nagrinėti. Žinoma, bet koks teologinis svarstymas apie ateivių moralumą ir galimybę būti pakrikštytais kolkas tėra fantastinių romanų lygyje, tačiau jei kada nors pasirodys, jog NSOnautai išties visą šį laiką lankėsi Žemėje, tada ateities teologams jau bus padėtas šioks toks pamatas.

 

Autorius: Gabrielius E. Klimenka


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
argi ne?

– tai kad krikščionybė teigia esant „begalinę Dievo karalystę su begale Dangaus gyventojų“? taip pat teigia, kad „žmonės iš Dangaus karalystės, už nuodėmes yra ištremiami į laukinių žmonių Žemę“?

xxx

seti dar vis dirba :) niekas jos neuzdare :) ir dar ilgai neuzdaris :) o vatikanas seniau neige bet pamate kad nepaviks itikinti kad tai neegzistuoja ir daugeja yrodimu ir kad butu svarus pradejo nebeneikti :P

Zmogedra

Ar tik projektas SETI jau neuždarytas? Nes man rodos skaičiau spaudoje, kad lygtais jau ir uždare ji.

Zmogedra

Siaip tai autorius tikriausiai uzmirso jog Vatikanas dabar jau neneigia, kad gali egzistuoti kita gyvybe visatoje