Dibbuk‘as – piktoji judaizmo dvasia

bluunborn1bŠios dvasios pavadinimą yra girdėję visi kurie matė Devido S. Gojerio meninį filmą „Negimęs“ (angl. Unborn). Kaip dažnai būna, siaubo filmai siužetus paima iš įvairių religijų mitologijos, neišimtis ir šis filmas. Filme pateikiama gana įdomi šios mitologijos versija, tačiau kviečiu kartu kartu pažvelgti į tai, kas iš tiesų yra dibbuk‘as.

 

Kas yra dibbuk‘as?

 

Dibuuk – šiuo vardu, judaizmo, ypač chasidizmo ir kalbalistinėje, tradicijoje yra vadinama piktoji dvasia, kuri įsikūnija žmoguje, pavergdama jo sielą, neprarasdama savarankiškumo naudojasi jo kūnu. Toks tikėjimas veikiausiai susiformavo XII a., kai buvo suformuluota, laikino demonų įsikūnijimo į žmogaus kūną doktrina. Tam taip pat turėjo įtakos ir tai, jog atsirado tikėjimas, kad nepalaidotų mirusiųjų dvasios tampa demonais, vampyrais ar klajojančiomis šmėklomis.

 

Pats terminas dibbuk, žydiškoje raštijoje atsirado tik nuo XVII a., tačiau šios dvasios išvarymo aprašymai siekia kiek senesnius laikus. Išsamiausi dibbuk’o išvarymo aprašymai pateikiami kabalistinėje literatūroje, ypač rabino Izaoko Lurijos mokinių tarpe.

 

Patas dvasios pavadinimas kyla nuo hidiš žodžio di ir ivrito – bek kas iš esmės reiškia “prilipęs”. Forma dibbuk yra sulotyninta pavadinimo reikšmė, originale gi ji skamba kaip dibbek. Taip pat šios dvasios pavadinimas kildinamas ir nuo žodžio ibbur – reiškiančio “nėštumas”.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Taigi dibuk‘as yra pikto mirusio žmogaus dvasia, kuri neduoda ramybės gyviesiems. Dibbuk’as buvo suvokiamas, kaip dvasia, savo nuodėmingumu užvėrusi sau kelią į anapusinį pasaulį, tad būdama tokiam stovyje, tarp šio ir anapusinio pasaulio, ši dvasia ieško į ką galėtų įsikūnyti. Tokiai būsenai yra svarbu nuodėmių kiekis.

 

Jų turi būti būtent tiek, kad dvasia būtų jų padariusi per daug, kad patektų rojun, ir per mažai, kad būtų nutrenkta į pragarą. Dibbuk’as dėl padarytų nusikaltimų negali atsisveikinti su savo žemiška būtimi ir ieško gyvo organizmo į kurį galėtų įsikūnyti, taip kad kalba neina tik apie žmogaus apsėdimą. Tikima, jog siela nesugebėjusi įgyvendinti savo tikslų būdama gyvame kūne, gali juos įgyvendinti ką nors apsėdama.
Manoma, jog dibbuk’as lengviausiai įsikūnija į žmogų, kuris padarė slaptą ir sunkią nuodėmę arba yra kankinamas sunkios ligos, nors žinomi atvejai kai dibbuk’as apsėsdavo ir labai šventus žmones.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Pats įsikūnijimas vyksta ne dėl dvasios troškimo, o dėl to kad pastarąją persekioja piktosios jėgos ir kito kelio dvasiai nelieka tik kažką apsėsti. Dibbuk‘as taip pat labai mėgsta apsėsti nekaltų megelių kūnus. Taip pat sutinkama pasakojimų apie tai, jog dibbuk’as gryžo mirusiojo žmogaus kūne.

 

Kita panaši dvasia judaizmo mitologijoje yra vadinama Ibbur. Tai iš esmės yra tas pats dibbuk’as tik su gerais ketinimais ir nenešantis destrukcijos į žmogaus gyvenimą.

 

Dibbuk’o problematika išsamiausiai apžvelgiama keliose knygose, o būtent Chaimo Vitalo veikaluose “Sefer chachezinot” (Vizijų knyga), jo sūnaus Šamuelio Vitalo “Ša’ar cha-gilgulim” (Pasivertimo vartai) bei Menašše ben Izraelio veikale “Nišmat chaimat” (Gyvenimo dvasia).

 

Pasakojimai apie Dibbuk‘o apsėdimus ypač buvo paplitę Antrosios šventyklos laikais. Jie dažnai sutinkami Talmudo ir Midrašų literatūroje, nors pagrindiniame judaizmo šventraštyje Toroje apie jį nekalbama. Taip pat Dibbuk‘as minimas ir krikščioniškose evangelijose:

 

„Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gadariečių krašte, jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu. Ir štai jiedu ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau?! Atėjai pirm laiko mūsų kankinti?“ Truputį toliau ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai ėmė prašytis: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk kiaulių kaimenėn“. Ir jis jiems tarė: „Eikite sau!“ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa kaimenė metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse. (Mt 8,28-32);

 

„Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai“ (Mt 12,43-45).
Paskutinis oficialus dokumentas apie Dibbuk’o išvarymą buvo sudarytas 1904 metais, Jeruzalėje.

 

Dibbuk‘o egzorcimas

 

Savo esme dibbuk‘as primena musulmoniškuosius džinus arba krikščioniškuosius demonus, o ir pati Dibbuk’o apsėdimo koncepcija primena Romos Katalikų Bažnyčioje vykdomus egzorcizmus, ar musulmoniškąją džinne, t.y. džino apsėdimą.

 

Čia dibbuk‘as paima visišką kūno kontrolę. Apsėsto kūno savininkui paprastai belieka tik stebėti kaip su jo kūnu daromi blogi darbai, nes jis savo kūno visiškai nebevaldo.

 

Dibbuk’o egzorcizm atlieka vadinamasis cadikas, t.y. šventas žmogus be nuodėmių. Cadikui asistuoja minjanas t.y. dešimt žydiškos bendruomenės narių kurie, turi būti suaugę vyrai garsėjantys savo dorybėmis, ritualo metu visi vilki laidojimo rūbus. Išvarant dibbuk’ą yra giedamos psalmės bei deginamos kvapnios žolės, o taip pat yra pučiamas ragas vadinamas šofaru.

 

Šofaras yra pučiamasis muzikos instrumentas padarytas iš avino rago, kuris pučiamas įvairių judaizmo apeigų metu, kaip kad, pavyzdžiui, sinagogoje Poš Ha Šana (žydiški Naujieji metai) arba Jom Kipur (Atpirkimo diena) apeigų metu. Cadiku paprastai būna specialiai tokiems dalykams pasiruošęs rabinas vadinamas ba’al šema. Labai svarbu, kad asmuo atliekantis dibbuk‘o egzorcizmą išmanytų Kabalą.

 

Nors Dibbuk‘o egzorcizmai raštiškai fiksuojami tik nuo 1560 metų, tačiau žinoma, jog jie buvo praktikuojami jau daug anksčiau. Jei vadovausimės rabinistine I a. po. Kr. literatūra, tai rasime užuominų jog arkangelas Rafaelis išmokė Tobiją (žr. Tobito knygą Biblijoje) kaip reikia išvaryti tokias dvasias. Tam reikia po auka sudeginti tam tikras šaknis, o tada apsupti auką vandeniu. Kiti būdai savyje įjungia užkeikimus Saliamono vardu, Dievo vardo kartojimą, psalmių skaitymą, įvairių apsauginių amuletų padarytų iš tam tikrų šaknų nešiojimą.

 

Dibbuk‘o egzorcizmas labai pavojingas reikalas. Čia svarbu, kad nemirtų apsėstasis žmogus, nes tokiu atveju Dibbuk’as gali apsėsti tą kuris mirties momentu pažvelgs apsėstajam į akis. O jei apsėstasis buvo burtininkas, tai viskas gali baigtis ir dar blogiau.

 

Pats dibbuk‘o egzorcizmas neša dvi galimybes: dibbuk’o atvedimas į doros kelią, kas atveria jam kelią į aukštesnę būtį arba kita galimybė yra tiesioginis dibbuk’o nutrenkimas į pragarą.

 

Tikima, jog dibbuk’as iš apsėstojo kūno išeina per mažąjį kojos pirštą, ko pasėkoje ant pastarojo atsiranda maža kraujuojanti žaizdelė, tad būtent pagal tai ir yra nusprendžiama ar dvasia jau išėjo iš kūno ar ne.

 

Viena dibbuk‘o istorija

 

Pasakojama, jog viename, nedideliame JAV miestelyje buvo išparduodami žydės vardu Gavela daiktai. Gavela pasimirė būdama garbingo 103 metų amžiaus. Išpardavime apsilankė stalius Kevinas Mannisas, kurio dėmesį patraukė nedidelė, nuo laiko patamsėjusi dėžutė. Gavelos anūkė staliui papasakojo tokią istoriją:

 

Jos senelė, Gavela, gimė Lenkijoje, o Antrojo Pasaulinio karo metu kalėjo konclageryje iš kurio jai pavyko pabėgti į Ispaniją. Ten senelė įsigijo šią dėžutę. Vėliau Gavela persikėlė į JAV kur laimingai nugyveno likusį amžių. Dėžutė gi visuomet būdavo uždaryta ir paslėpta senelės miegamajame, kuo toliau nuo pašalinių akių. Kartą anūkė pabandė dėžutę atidaryti, bet tai pastebėjusi senelė labai ją išbarė, o tada tris kart spjovė anūkei per petį ir liepė duoti žodį, jog ši daugiau niekada nebeprisilies prie dėžutės, ne joje gyvena dibbuk‘as. Net mirdama močiutė prašė, kad dėžutė būtų įdėta jai į karstą, tačiau tai prieštaravo judaizmo įstatymams ir giminėms buvo uždrausta tai padaryti.

 

Galų gale anūkė senelės dėžutę už dolerį pardavė Mannisui. Šis grįžęs į savo dirbtuves padėjo dėžutę ant stalo ir užrakinęs patalpą, išėjo savais reikalais. Tačiau po valandos apimta isterijos paskambino jo padėjėja ir papasakojo, jog dirbtuvėse kažkas bilda, garsiai keikiasi ir daužo visus stiklinius daiktus. Mannisas skubiai grįžo atgal ir paėmęs pistoletą nuėjo į dirbtuves.

 

Ten buvo tylu, tačiau viskas buvo išgriauta, o patalpa smirdėjo katino šlapimu ir jautėsi tolimas jazminų kvapas. Nurašęs visk chuliganų darbeliams, Mannisas pabandė išklausti savo padėjėjos apie įsilaužėlius, tačiau ši atsisakė apie tai kalbėti ir tą pačią išėjo iš darbo. Vėliau stalius nusprendė dėžutę restauruoti.

 

Tai buvo dėžutė su sudėtingu mechanizmu uždarančiu ir atidarančiu dvejas dureles. Jos viduje buvo sudėti keisti daiktai: du centai, šviesių plaukų kuokštelis perrištas kaspinu, mažas granito gabalėlis su iškaltu užrašu „Šalom“, džiovintas rožės žiedas ir tradicinis žydiškas šviestuvas menora. Taigi restauravęs, meistras, dėžutę padovanojo savo motinai. Vos gavusi dovaną, mama patyrė insultą. Ji sunkiai bepajudėjo, tačiau ant lapelio sugebėjo iškeverzoti žodžius „nereikia dovanos“.

 

Tai įskaudino Mannisą ir jis dėžutę padovanojo savo sesei, tačiau po savaitės apimta panikos ši dovaną gražino. Tą pačią naktį Mannisui prisisapnavo košmaras: tamsia gatve jį sekė žmogus, kuris galų gale pavirto į siaubingą raganą kuri puolė jį mušti. Pabudęs Kevinas ant savo kūno aptiko daug suušimų. Negana to, Kevino name nakvojantys žmonės visuomet sapnuodavo panašius sapnus. Ilgainiui Kevinas periferiniu regėjimu, pradėjo matyti keistus siluetus. Jam toliau sapnavosi košmarai, tokie kaip kad jo paties šešėlis jį sumušęs pabėgdavo. Visas Kevino butas smirdėjo kačių šlapimu bei tolimu jazminų kvapu, tad jis nusprendė sudeginti dėžutę, tačiau pabūgęs to nepadarė.

 

Ar buvo atliktas egzorcizmas istorija nutyli, tačiau tokių istorijų apie dibbuk‘ą galima rasti ne vieną ir ne dvi. Jei pažįstate kokį judaizmo išpažinėją ar kabalistikos specialistą paklausinėkite jo apie šią dvasią, ir gal būt jūs taip išgirsite daugiau bauginančių ir kraują stingdančių istorijų apie dibbuk‘ą.

 

Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.


2500
4 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Andrius

Kurgi ne JUDE, eretikas esi , Velnias irgi sako , kad jo nera, bet skaitau tavo teksta ir suprantu Parcufai , kas per fruktas esi. Sventoji Inkvizicija greit isaiskintu tavo tikraji varda.

memento mori

Skaitosi kaip „bibukas – piktoji dvasia“

Aurimas

Šie pasakojimai apie psichinių nukrypimų kamuojamus žmones.

Parcufas

Klasikineje kabaloje, nesnekama ne vienu zodziu apie sio pasaulio reiskinius. Iskaitant Tora. Tai saku kalba kai dvasinio pasaulio objektai, busenos aprasomi „sakomis“ – materialaus pasaulio zodziais. :)

Dibbuk, ibbur… nieko bendro neturi su sio pasaulio reiskiniais.

Nematydamas, neatskleides tikrosios zodziu prasmes – ragana, velnias, apsedimas, ir t.t. zmogus tai tiesiogiai interpretuoja ir is to gaunasi daug graziu pasaku. :)