Dingstantys namai

– Kartą, kai man buvo 12 metų. – pasakoja Viktoras Farelas. – Nusprendžiau nukeliauti autostopu į gretimą gyvenvietę. Apskritai tai aš ne kartą ten važinėjau, kad prisiskinčiau obuolių. Sodas pas tą žmogų didelis, o namas stovėjo gana atokiai, taip kad, mėgaudamasis obuoliais, jaučiausi pakankamai saugus.

 

Tą dieną man kažkaip iš karto ėmė nesisekti. Ėjau plentu vis tolyn ir tolyn, mėgindamas susistabdyti kokią nors mašiną, tačiau niekas nestojo. Taip priėjau vietą, kur plentą pakeitė žvyrkelis. Nuo kryžkelės matėsi dūmelis, kylantis iš kamino ir aš pagalvojau, kad galbūt ten yra koks nors kaimo kioskelis ar kažkas panašaus. Žodžiu, nutariau nueiti apsižiūrėti.

 

Pastatai buvo gerokai toliau, nei maniau iš pradžių. Tačiau toliau ėjau palei fermerių laukus, nekreipdamas ypatingo dėmesio į laiką, kol nepasiekiau aptverto kiemo su pravirais vartais. Saulė spigino, aš suprakaitavau, pavargo kojos. Nutariau pasėdėti ant žolės, atsirėmęs nugara į tvorą. Tačiau iš pradžių apsidairiau. Aplinkui nė gyvos dvasios. Patraukiau link tvoros, jau ruošiausi atsisėsti, kai pastebėjau šratinį šautuvą, gulintį žolėje palei atvertus vartus. Ištiesiau į jį ranką, tačiau nespėjau nė prisiliesti, kai prieš mane iš kažkur atsirado stambus dėdulė su buldogišku veidu, juodais plaukais ir su kažkokia nesuprantama šypsena: jis pasilenkė, pasiėmė ginklą ir ramiai nuėjo link didelio, seno, rudos spalvos kaimiško namo, esančio maždaug už 50 pėdų nuo tvoros.

 

Iš kur jis atsirado? Jaučiausi sutrikęs ir truputį kaltas, juk mane užklupo mėginant pasiimti svetimą ginklą. Tačiau visgi nusprendžiau pailsėti, atsirėmęs nugarą į tvorą. Atsipalaidavęs, išbuvau ten kokių 20 minučių. Žvelgdamas į kelią, pagalvojau, kad tasai namas, iš kurio kamino kilo dūmąi, nepriartėjo. O ir išalkęs buvau kaip reikiant. Bala jo nematė. – burbtelėjau ir atsistojau. – Geriau keliausiu namo.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Praeidamas pro vartus, žvilgtelėjau į kiemą ir apstulbau: namo ten nebebuvo! Negalėjau patikėti savo akimis. Ta vieta, kur ką tik stovėjo namas, dabar buvo apžėlusi piktžolėmis. O artimiausias nuo manęs pastatas buvo už ne mažiau kaip ketvirčio mylios ir priminė didelį raudoną klojimą. Žvilgtelėjau ten, kur mačiau ginklą. Pėdsakas žolėje nuo šautuvo vis dar matėsi. Kurgi dingo namas? Ir iš kur atsirado žmogus, kuris į jį įėjo? Ir kur gi jis įėjo, jeigu namo nėra?

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Pasukęs atgal link plento, ne sykį atsigręžiau, kad dar ir dar sykį pasižiūrėčiau į tą vietą, kur ką tik stovėjo namas. Bet jis taip ir nepasirodė iš naujo.

 

„Paslėptųjų“ sala

 

Islandijoje, kurioje gyvena 300 000 žmonių, 54% iš jų neabejoja, kad greta jų gyvena įvairūs paslaptingi nematomieji. Kažkas juos mato, kažkas – ne, bet islandams jie yra pakankamai realūs kaimynai, iš kurių galima tikėtis pagalbos.

 

Vienas iš tokių, kurie ne tik tiki, bet ir matė, buvo, kad ir kaip nebūtų keista, T. Emilsonas, Islandijos komunistų partijos įkūrėjas. Autobiografijoje jis pasakojo, kaip jį, 14-metį paauglį, išgelbėjo jauna mergina iš kito išmatavimo. O buvo taip…

 

Pasiuntė vaikinuką atvaryti avis iš ganyklos ir ten jam teko prasisprausti į uolos plyšį, kad išgelbėtų ėriuką. Ėriuką jis išgelbėjo, tačiau pats beviltiškai įstrigo. Ką daryti? Jau vakarėja, o iki artimiausios gyvenamos vietos ne vienas kilometras. Jei vaikino ims ieškoti, tai nebent ryte. Jis jau susitaikė, kad teks nakvoti tamsoje ir dideliame šaltyje, ir čia staiga virš uolos krašto pasirodė merginos veidas. O netrukus ir patsai Emilsonas kažkokiu stebuklingu būdu atsidūrė viršuje, kur buvo visiškai saugu.

 

-Tu iš kur? – nustebęs paklausė išgelbėtojos.

 

-Iš Litenštamerio fermos. – atsakė mergina ir parodė ranka tipišką islandišką namą, kuris stovėjo už kelių šimtų metrų nuo jų.

 

-Bet aš vaikštau po šiuos kalnus visą savo gyvenimą. – sumišęs sumurmėjo vaikinas. – Šios fermos niekad anksčiau nemačiau.

 

-O tu ir negalėjai jos matyti. – nusijuokė mergina. – Aš iš tų, kuriuos jūs vadinate „paslėptais žmonėmis“. Mes iš kito pasaulio, paralelinio jūsiškiam.

 

Kol jaunasis Emilsonas spoksojo į ją, nerasdamas tinkamų žodžių, iš fermos pusės pasigirdo vyriškas balsas: „Katerina!“

 

-Man reikia eiti. – sukruto mergina ir patraukė link namų.

 

-Ar galėsiu dar kada su tavim susitikti? – riktelėjo jis iš paskos.

 

-Galbūt…

 

Daugiau jie nesusitiko, nors Emilsonas ateidavo į šią vitą iki pat savo mirties 1986 metais. Nei merginos, nei fermos jis ten daugiau nebepamatė.

 

Kitą istoriją papasakojo Torlakuras Stefansonas. Kartą jis pasilydo miške. Buvo tai 1936 metais Šiaurės Islandijoje, vietovė vadinosi Skagfjorduru. Vargšas klaidžiojo daug valandų ir baisiai sušalo. Kai visai apleido jėgos, netikėtai pamatė tarp medžių šviesą ir, suprantama, nuskubėjo į tą pusę. Paaiškėjo, kad ten stovi fermerio namas. Torlakuras pasibeldė į duris ir jį įleido. Paklausė fermos pavadinimo, jam atsakė – Hegstatiras. Vyriškis nustebo – niekad apie tokią negirdėjo. Gal nuklydo kažkur už Skagfjorduro ribų?

 

-Ne, – atsakė fermeris. – Jūs vis dar Skagfjordure, bet mes esame iš tų, kuriuos vadina „paslėptais“. Mes čia jau seniai, tik jūs ne visada mus matote.

 

Torlakuras, suprantama, sunerimo – ar neliks jis amžiams svetimame pasaulyje? Bet nieko panašaus neatsitiko. Keliauninką pamaitino, išdžiovino jo drabužius, paliko pernakvoti. O kitą rytą, kai pabudo, dangus jau buvo giedras ir per fermos langą galima buvo įžiūrėti, kur visa tai randasi. Paaiškėjo, kad ne taip jau toli nuo jo gimtų namų. Po pusryčių jis iškeliavo, periodiškai atsisukdamas, kad pamosuotų ranka atsisveikinimui ir įsimintų tą vietą, kur stovi jį priglobusi ferma. Už 300 metrų atsisuko dar sykį. Trobos nebebuvo.

 

Torlakuras nepatikėjo savo akimis. Jis nutarė sugrįžti ir išeiti atgal prie fermos savo paties pėdsakais sniege. Koks buvo nustebimas, kai jo pėdsakai staiga nutrūko, o ferma taip ir neatsirado.

 

Kaip tai paaiškinti?

 

– Panašu į tai, kad mes krapštome kažkokio didelio fenomeno paviršių. – kalba tokių istorijų rinkėjas islandas Magnusas Skarfedisonas iš sostinės Reikjaviko. – Liudininkai žvelgia jums į akis ir visiškai įsitikinę savo teisumu pasakoja tai, ką matė. Jie jums smulkiai nupasakos, kur tai įvyko, nupieš schemą ir pakartos istoriją dar ir dar kartą.

 

Per 25 tyrimų metus Magnusas išmaišė visą salą, užrašinėdamas liudininkų pasakojimus. Ir visą tą laiką jis bando sužinoti, kaip gyvena „paslėpta“ tauta savo paraleliniame pasaulyje.

 

Jis jau rado daugiau kaip 700 liudininkų, iš kurių 200 tikina, kad bendravo, kalbėjosi su „paslėptaisiais“ ir dar 40 žmonių – tai tie, kuriems netgi pavyko užmegzti draugiškus santykius su tais „anapusiniais“ žmonėmis. Kas įdomu: šiais pasakojimais tiki daugiau kaip pusė islandų. O juk tai ne kokia kaimiečiai, ne girtuokliai ir ne narkomanai: 99,9 procentų islandų yra raštingi, 82 proc – kompiuterizuoti. Liudininkai juk ir patys ieško tų, kurie jais patikėtų, kas padėtų apmąstyti ir suprasti, kas įvyko. Su paraleliniais pasauliais Islandijoje skaitomasi, ir jeigu žmonės šneka, kad kažkokioje vietoje jie pasireiškia, tai ten niekas nieko nestatys – vis tiek darbai sužlunga. Ir kad ir kokia būtų „paslėptųjų“ fenomeno prigimtis – žmogaus vaizduotė ar metafizika, galima neabejoti vienu dalyku: islandai neabejoja jų egzistavimu ir, kaip tvirtai įsitikinęs Magnusas, jie tik išlošia nuo tokios kaimynystės, kadangi išmoko saugoti tai, kas juos supa. Dar nuo vikingų laikų jie personifikuoja gamtą ne kaip piktą, priešišką jėgą, o kaip pagalbininkę ir gelbėtoją. O „paslėptieji“ – tai juk irgi gamtos, mus supančio pasaulio dalis.

 

Kaipgi, vis dėlto, paaiškinti tokių stambių objektų kaip namas, pastatas, dingimus ar atsiradimus?

 

Yra mokslininkų, manančių, kad taip suveikia kvantinė teleportacija – žaibiškas objekto permetimas laike ir erdvėje. Arba manoma, kad šalia mūsų išties egzistuoja paraleliniai pasauliai, kurie kartais susiliečia su mūsiškiu. Portalai arba praėjimai tarp pasaulių atsiveria esant kažkokioms ypatingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, galingų energetinių iškrovų metu. Tas pats žaibas visiškai gali pasitarnauti kaip raktas durims tarp pasaulių. Mes nieko apie tuos pasaulius nežinome.

 

Autorius: Владимир ГРИЩЕНКОВ

Rekomenduojami video:


2500
3 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
pffff

kai zmones dingo, buvo rasyta kitame straipsnyje, ir atsirasdavo toje pacioje vietoje po kiek laiko, kad mokslininkai net nesidomi tokiais pranesimais ir sake, kad tai neimanoma, o stai kai dingsta namas, tai jau permetimas laike ir erdveje. bullshit. jei vyksta visokie dalykai, panasus tam tikrais aspektais, tai tegul istyrineja, o ne skelbia panasiu reiskiniu skirtingas isvadas

as

gal kokiu muchamoru uzvalgo tie islandai,ir mato bileka

bilduke

BBBRRRRRRRRRRRRRRRRRR

Taip pat skaitykite