Aiškiaregystės sapnuose: realus ir nepaaiškinamas fenomenas

sapnai-pasaulisPrie „pakitusių sąmonės būsenų”, matyt, galima priskirti ir kai kurias miego fazes. Žmonija visais laikais domėjosi sapnais, ypač pranašiškais. Istoriniai šaltiniai mini daugybę pavyzdžių, kai žmonės susapnuodavo svarbius įvykius anksčiau, nei jie įvykdavo.

 

Aiškiaregystės vizijas žmogus paprastai patiria pereidamas iš būdravimo stadijos į miego fazę. Šią būseną galima būtų vadinti snauduliu, jeigu žmogus užsnūsta atsitiktinai, nesąmoningai, arba meditacija, jeigu jis užmigdomas sąmoningai. Tokių vizijų galima išvysti ir miegant. Tačiau tokiu atveju niekas negali tiksliai pasakyti, kur baigiasi sapnas ir prasideda tikrovė.

 

Štai vienas pavyzdys, akivaizdžiai tai paliudijantis.

 

1863 m. spalio mėn. iš Liverpulio į Niujorką plaukė Konektikuto fabrikantas S. Vilmontas. Jis labai ilgėjosi namų ir žmonos. Spalio 13-osios naktį S. Vilmontas susapnavo, kad į kajutę atėjo jo žmona. Ji vilkėjo naktiniais marškiniais ir, išvydusi kajutėje dar kitą keleivį, sutrikusi stabtelėjo prie durų. Paskui ji vis dėlto priėjo prie vyro, pabučiavo ir išėjo. Rytą antrasis keleivis, gan griežtų pažiūrų ir religingas žmogus, buvo piktas ir suirzęs.

 

Kai Vilmontas paklausė, kas atsitiko, jis pareiškė: „Esate puikus žmogus, tačiau man nepatinka, kad naktį pas jus vaikšto moterys!” Paskui papasakojo, kad naktį nubudęs matė tą sceną, kurią susapnavo fabrikantas. Po 10 dienų jie sėdėjo Vilmonto na­muose ir klausėsi žmonos pasakojimo. Spalio 13-osios naktį ji niekaip negalėjo užmigti, nes buvo sukrėsta žinių apie Atlante siaučiančią audrą. Staiga vidurnakty jai pasirodė, kad ji sklendžia vandenynu ir randa laivą, kuriuo plaukė jos vyras. Ji atsidūrė prie kajutės durų, įėjo vidun ir išvydo svetimą vyriškį, kuris iš savo lovos žiūrėjo tiesiai į ją. Ji minutėlę sutriko, bet paskui priėjo prie vyro ir pabučiavo j kaktą. Moteris tiksliai atpasakojo, kas nutiko kajutėje. Neaišku viena: tai vyko sapne ar iš tikrųjų?

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

O štai kas nutiko laikraščio „Bostono gaublys” žurnalistui Eduardui Semsonui, kai jis 1883 m. rugpjūčio 29 d. naktj budėjo redakcijoje. Užsnūdęs ant sofos, jis susapnavo tokį baisų sapną, kad nubudo išpiltas prakaito ir vos galėjo pasikelti. Svaigo galva, linko kojos. Bet jis nuėjo iki stalo ir, pats nežinodamas kodėl, pabandė išsamiai aprašyti tai, ką matė sapne: „Mažutė vaizdinga sala netoli Javos; kalnas, kuris netrukus lūžo pusiau, o iš jo išsiveržęs ugnies stulpas pakilo virš debe­sų; tūkstančiai žmonių bėgo iš salos gilumos prie vandenyno; ten juos pasiglemždavo didžiulės bangos, kurios griovė ir ant kranto stovėjusius statinius”. Paskui jis padėjo parašytą tekstą ant stalo, šone užrašė: „Labai svarbu. 1883 m. rugpjūčio 29 d.” ir išėjo namo. Jį pakeitęs redaktorius perskaitė tekstą ir nusprendė, kad šj pranešimą Semsonas naktį gavo telegrafu. Jis nedelsdamas atidavė jį rinkti ir nurodė išspausdinti pirmame puslapyje. Taip pasirodė sensacingas pranešimas apie katastrofą, ištikusią netoli Javos esančią Pralapės salą. Šią naujieną tuoj pat pasigavo dauguma JAV laikraščių.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Galima įsivaizduoti Semsono sumišimą ir baimę, kai jis išvydo skubotai užrašytą savo sapną išspausdintą pirmuose laikraščių puslapiuose. Tokia apgaulė, nesvarbu, kad be piktų kėslų, atsitiktinė, negalėjo likti be atgarsio. Iš tikrųjų „Bostono gaublio” skaitytojai ir kitų laikraščių redakcijos reikalavo išsamiau papasakoti katastrofos smulkmenas. Tačiau redakcija nieko daugiau neturėjo. Ir negalėjo turėti — tuo metu, prieš šimtą metų, tame nuošaliame pasaulio kampelyje nebuvo nei telegrafo, nei kitokio reguliaraus ryšio.

 

E. Semsoną pasikvietė redaktorius, ir jam teko paaiškinti, kaip „atsirado” laikraštyje išspausdintas pranešimas. Žinoma, jis buvo tuoj pat atleistas. Beje, paaiškėjo dar viena aplinkybė — tokios salos apskritai nebuvo pasaulyje. Nė viename žemėlapyje, nė viename didelės Bostono bibliotekos žinyne niekas nerado salos tokiu pavadinimu. „Bostono gaublys” parengė straipsnį, kuriame atsiprašė skaitytojų už apgaulę.

 

Tačiau paneigimo spausdinti neprireikė. Pradėjo eiti pranešimai apie katastrofą, iš tikrųjų įvykusią viename Indijos vandenyno rajone. Didžiulė potvynio banga užliejo Indijos ir Malajų salų pakrantes. Tokia pat žinia atskriejo iš Australijos. Nepaprastai dideli potvyniai nusiaubė Ramiojo vandenyno pakrantę Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Šiuos visus potvynius sukėlė išsiveržęs Krakatau ugnikalnis, iš tikrųjų esantis saloje netoli Javos. Ugnikalnio išsiveržimas buvo didžiausia žmonijos istorijoje gamtos katastrofa. Likusių gyvų liudininkų ir pro šalj plaukusių laivų jūreivių pasakojimai sumirgo „Bostono gaublio” puslapiuose, nes juk šis laikraštis pirmasis paskelbė pasauliui apie katastrofą. Žinia, žurnalistas, išsamiai aprašęs katastrofą dar prieš jai įvykstant, buvo grąžintas į darbą.

 

Tiesa, E. Semsono pranešime buvo viena detalė, kurios vis dar trūko. Jis rašė, kad katastrofa ištiko Pralapės salą. O ugnikalnis išsiveržė Krakatau saloje. Praėjo daug metų. Semsonas buvo jau senas, kai laiškininkas jam atnešė Olandijos istorijos bendrijos atsiųstą paketą. Jame jis rado senovinį žemėlapį, kuriame Krakatau sala buvo pavadinta lėnuoju tenykščiu pavadinimu — „Pralapė”. Šis pavadinimas buvo nevartojamas jau daugiau nei 150 metų.

 

1902 m. pavasarį Afrikos pietuose tarnaujantis Didžiosios Britanijos karo inžinierius, be galo domėjęsis sapnais, pradėjo rašyti „sapnų dienoraštį”. Vieną naktį jis susapnavo, kad vaikšto po salą, kuri tuoj tuoj turi žūti. Jis bando įtikinti valdžią, kad reikia evakuoti gyventojus, bet iš jo visi tik pasijuokia. Pagaliau sala sprogsta, ir visi jos gyventojai žūva… Po kelių dienų laikraščiuose pasirodė pranešimų, kad Martinikos saloje išsiveržęs ugnikalnis palaidojo Sen Pjero miestą.

 

Pateiksime dar keletą aiškiaregystės atvejų, įėjusių į psichiatrijos istoriją.

 

XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Šarlis Rišė, Živeras ir Žanetas tyrinėjo isterija sergančių ligonių būseną, prieš tai juos užhipnotizavę. Profesorius Žanetas Havro mieste užhipnotizavo ligonę Leoniją B., turėjusią telepatinių sugebėjimų, ir liepė jai „aplankyti” Paryžiuje pažįstamus tyrimų draugus. Netikėtai Leonija sušuko: „Ten dega!” ir labai susijaudinusi ėmė pasakoti apie gaisrą… Tądien Paryžiuje iš tikrųjų sudegė Rišė laboratorija.

 

Leonija dar ne kartą matė vizijas, kuriose susipynė aiškiaregystė ir „pranašiški sapnai”. Jos vizijos priminė jau seniai žinomus aiškiaregystės fenomenus.

 

Pavyzdžiui, 1795 m. Svedenborgas, būdamas už 500 km nuo Stokholmo, „išvydo”, kaip viename miesto kvartale kilo gaisras ir net tiksliai nurodė, kieno namas užsidegė.

 

Visais aprašytais atvejais kažkas būdavo „išvystama” per atstumą tuo momentu, kai tas kažkas įvykdavo. Kiti pranašiški sapnai ir aiškiaregystės fenomenai pralenkia įvykius.

 

Vienas iš dokumentais patvirtintų tokių pranašiškų sapnų yra angių kapitono Andriano Kristiano istorija. Vaikystėje berniukas per trejus metus net penkis kartus sapnavo, kad jis — laivo kapitonas — išgelbsti skęstantį laivą, kuriame suranda savo brolį. Motina užrašė šį sapną paskutiniame šeimai priklausiusios Biblijos puslapyje. Po 47 metų jis iš tikrųjų tapo kapitonu ir plaukė iš Sidnėjaus į Rangūną, kai netikėtai vėl susapnavo tą patį sapną ir išvydo kažkieno ranka popieriaus lape parašytą žodį „Šeima”. Rytą, visiškai nesąmoningai, jis įsakė pakeisti laivo kursą ir plaukti į tuo metu pavojingus vandenis. Kitą dieną jūreiviai išvydo skęstantį laivą, gana keistu pavadinimu „Šeima”. Jie išgelbėjo per 200 keleivių ir jūreivių. Tarp jų buvo ir kapitono brolis.

 

Pranašiški sapnai neretai įspėja apie tragiškus įvykius. Vienas iš tokių yra generolo A. Tučkovo žmonos Margaritos Naryškinos sapnas. 1811 m. ji sapnavo, kad sėdi prie stalo svetimame kambaryje, tarsi užvažiuojamuose nakvynės namuose, padėjusi galvą ant rankų ir jaučia širdyje baisią gėlą. Staiga mato: atsidaro durys, įeina tėvas su jos mažu sūneliu ant rankų, o už jo stovi visa Naryškinų giminė, šventikas ir maldų skaitytojas su kryžiais bei bažnytinėmis vėliavomis. Tėvas ištiesia jai kūdikį ir ašarų pilnomis akimis sako:

 

— Mieloji! Štai viskas, kas liko iš Aleksandro! Tavo vyras žuvo Borodino laukuose!

 

Ji pabudo nusiminusi, verkdama ir ne iš karto suvokė, kad tai tik sapnas. Generolas tuo metu gretimame kambaryje su kitais karininkais aptarinėjo karo naujienas. Išgirdęs apie baisų ir nevykusį sapną, jis liepė tuoj pat atnešti smulkų Rusijos imperijos žemėlapį, ir visi ėmė ieškoti negirdėtos vietovės keistu pavadinimu „Borodinas”. Daugiausia pieštuku vedžiojo išilgai vakarinės sienos, po Minsko guberniją, nes ten stovėjo Revelio pulkas, kuriam vadovavo generolas Tučkovas. Neradę nusprendė, kad tai „nesąmonės” ir dėl to kalti „permainingi orai”.

 

1812 m. pradžioje generolas išsiuntė žmoną ir sūnų į jos tėvų dvarą Kostromos gubernijoje. Rugsėjo 1-ąją, grįžusi iš rytinių pamaldų, M. Naryškina sėdėjo prie stalo, nuleidusi galvą ant sunertų rankų. Mintys sukosi apie vyrą, o širdį kaip niekada spaudė rūpestis. Staiga į kambarį įėjo tėvas, nešinas jos sūnumi.

 

— Mieloji! Štai viskas, kas liko iš Aleksandro! Tavo vyras žuvo Borodino laukuose!

 

Į kambarį suėjo kiti šeimynykščiai ir Naryškinos nuodėmklausys.

 

Pranašaujantį nelaimę sapną jaunystėje sapnavo ir rašytojas Markas Tvenas. Tada Semas Klemensas (būsimasis Markas Tvenas) kartu su broliu Henriu dirbo dideliame garlaivyje „Pensilvanija”, plaukiojusiame Misisipe. Kartą, viešėdamas Sen Luise pas seserį, jis susapnavo keistą „reginį”. Jam pasirodė, kad jis prabudo, nuėjo į svetainę ir ten rado metalinę dėžę, pastatytą vidury kambario ant dviejų kėdžių. Dėžėje gulėjo negyvas Henris, o jam ant krūtinės bolavo puokštė baltų rožių, tarp jų viena raudona.

 

Netrukus po šio sapno Semas susipešė su matrosu ir turėjo palikti „Pensilvaniją”. Jis parsisamdė į kitą garlaivį, išplaukiantį iš Orleano dviem dienomis vėliau. Pakeliui Semas išgirdo, kad sprogo „Pensilvanijos” garo katilas, ir 150 žmonių žuvo arba dingo be žinios. Tarp žuvusiųjų buvo ir jo brolis. Semą ištiko šokas, keletą dienų jis negalėjo nei kalbėti, nei judėti. Kai atsigavo, jį nuvedė į kambarį, kur metaliniame karste gulėjo jo brolio palaikai. Viena kartu su juo į kambarį įėjusi moteris padėjo velioniui ant krūtinės tokią pačią puokštę, kokią Semas matė sapne (tęsinys kitame puslapyje…).

Rekomenduojami video:


2500
7 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
paslaptis

Aš esu sapnavusi gyvus sapnus, jaičiausi lyg tarp tikrovės ir sapno! Viska atsimenu kuo puikiausiai.

...

Man tai daznai taip buna kai susapnuoju ir tai nutinka realybej , bet buna ir kad pasikeicia is dalies .

Šmėkla

Sapnavau kad drauga nudurė,ne vieną naktį.jam rašiau norėjau perspėti bet nepavyko susisiekti su juo puse metų ,o po to sužinojau kad pats nusidūrė tik abejoju ar tai tiesa.

Benamis

Ausra, butu tikrai idomu isgirsti tavo pasakojimus, nes labai sapnais domiuosi. Jeigu nesunku uzsiregistruok cia forume, ten galesi parasyti savo istorijas

ausra

as galeciau daug papasakoti,Esu susapnavusi katastrofas,kurios ivykdavo,mirusieji apsilankydavo su pranesimais.Sapne nuskridau i mociutes namus,aplekiau nama ir pastebejau,kad israuti visi avieciu krumai.Pasakiau savo mamai apie sapna,o ji patvirtino,kad tikrai nauji savininkai viska isrove.

xna

Mano vyras isvyko uzdarbiauti i Cekija,dabar jau nebepamenu tikslaus miesto.Nei laisko,nei skambucio nebuvo nei is jo,nei is kartu isvykusio draugo apie 1,5 men.Viena nakti susapnavau,kad stoviu prie kazkokio ezero kranto,toli stovi pilis saloje,o i ta pili veda medinis senas tiltas,o ant jo stovi mano vyras ir sako:neik pas mane,as pats pas tave grisiu.Grizo abu po dvieju dienu ir kokie istise ju veidai buvo,kai suzinojo,koki sapna as sapnavau…pasirodo ten buvo ir tas ezeras ir ta sala ir tas medinis tiltas.

Vaidas

Smagiausiai tai kad visi žino, ką linkolnas sapnavo kelios dienos iki savo mirties :)

Taip pat skaitykite