Aiškiaregystės sapnuose: realus ir nepaaiškinamas fenomenas

Mirtį lemiantį sapną sapnavo ir Abrahamas Linkolnas. Prezidentas miegojo savo miegamajame, Baltuosiuose rūmuose. Vidurnakty jis, jam taip atrodė, staiga prabudo. Jį pažadino anapus uždarytų durų sklindančios aimanos. Jis išėjo iš miegamojo ir atsidūrė ten, iš kur sklido raudos, Vakarinėje salėje. Ten stovėjo katafalkas, o pro jį virtine ėjo žmonės. Linkolnas niekaip negalėjo įžiūrėti gulinčiojo ant paaukštinimo, todėl paklausė garbės sargyboje stovinčio kareivio, kas mirė.

— Prezidentas, — atsakė šis. Ir pridūrė: — Jį nužudė samdomas žudikas.

Po kelių dienų Linkolnas iš tikrųjų buvo nužudytas, ir katafalkas stovėjo būtent Vakarinėje salėje taip, kaip prezidentas jį matė sapne.

Kartais sapne miegantysis susitinka jau mirusius žmones ir šie jam pasako ką nors svarbaus. Vienam iš tokių sapnų turėtume būti dėkingi už visą Dantės „Dieviškąją komediją”. Dantė mirė ištremtas į Raveną netrukus po to, kai baigė rašyti viso savo gyvenimo kūrinį. Po jo mirties sūnūs Džakopas ir Pjetras pasigedo didelės poemos dalies. Jie keletą mėnesių visur jos ieškojo, tačiau veltui. Tada, kai broliai jau buvo praradę bet kokią viltį, Džakopas susapnavo tėvą „baltais drabu­žiais”, nutviekstą skaidrios šviesos. Tėvas pašaukė sūnų į savo kabinetą ir parodė jam slaptavietę. Kitą dieną į namus buvo pakviestas juristas. Jo akivaizdoje sūnūs įėjo į kabinetą, surado slaptavietę, o joje — trūkstamas poemos dalis.

Netoli Bedfordo (Pensilvanijos valstija) stovi paminklas, skirtas keistam ir liūdnam 1856 m. įvykiui atminti.

Vieną balandžio rytą dingo du fermerio Samuelio Kokso sūnūs. Dešimtį dienų jų ieškojo, bet rado tik tada, kai kitas fermeris, gyvenęs už 20 mylių nuo berniukų gimtinės, susapnavo vaikų lavonus ir tiksliai nurodė, kur jie paslėpti.

1927—1928 m. Mičigano valstijoje siautėjo maniakas, kuris atkasdavo tik ką palaidotų vaikų kapus ir išniekindavo lavonus. Negana to, žiauriai buvo nužudyta mergaitė. Kaip žinoma, paprastai būna labai sunku išaiškinti žudiką psichopatą, bet šįkart padėjo Haroldo Lotridžo sapnas. Šis žmogus susapnavo nužudymo sceną ir atpažino, kad žudikas — visų labai gerbiamas djakonas Hotlingas. Sapne Lotridžo regėtos detalės padėjo demaskuoti maniaką ir privertė jj prisipažinti.

Tokių istorijų galima būtų pasakoti be galo be krašto. Papasakosime dar vieną. Ją tuomet minėjo visi pasaulio laikraščiai. Beje, taip nutiko iš tikrųjų, nors viskas atrodo gryna fantazija.

Ši istorija nutiko Lenkijoje, Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Kareivis Stanislavas Omenskis dingo be žinios. Jo sužadėtinė Merna negalėjo susitaikyti, kad apie vaikiną nieko daugiau negirdėti. Vilties kibirkštėlė žybtelėjo tada, kai 1918 m. rudenį mergina susapnavo keistą sapną. Ji išvydo, tiksliau būtų, suvokė, Stanislavą, besibraunantį per rūką kažkokiu ilgu koridoriumi. Antai jis užžiebė žvakę ir jos plevenančioji Ivissojs bando numesti nuo tako kažkokias mūro nuolaužas ir rąstus, Mergina net keletą naktų sapnavo tą sapną. Vieną ir tą patį. Maždaug po metų sapnas tarsi įgavo tęsinį. Merna išvydo kalvos viršūnėje dunksančią pilį. Vienas jos bokštas buvo sugriautas — vieni griuvėsiai. O iš tų griuvėsių sklido Stanislavo balsas, šaukiantis ją. Ji bandė nuversti į šalį akmenų sąvartą, tačiau nė vieno nepajėgė net pajudinti. Merna prabusdavo apsipylusi ašaromis, tačiau sapnas vis kartojosi. Kunigas, pas kurį ji atėjo patarimo, tik palingavo galvą: dar viena sudaužyta širdis, dar vienas karo suluošintas gyvenimas.

Ir tada Merna ryžosi padaryti tai, ką gali tik mylintis žmogus. Ji paliko savo kaimą ir leidosi ieškoti pilies, kurią tiek kartų matė sapne ir su kuria, mergina tvirtai tikėjo, susijęs jos Stanislavo likimas. Tai buvo kelionė be maršruto ir plano. Merna ėjo, kur ją vedė akys ir likimas. Ji neturėjo pinigų ir, kai nesutikdavo pakeliui gerų žmonių, nakvodavo šieno kupetose arba tiesiog pakelės žolėje. Mergina neturėjo pinigų netgi maistui, tad teko tenkintis tuo, ką duodavo žmonės, — skurdžia alkanų pokario metų išmalda.

1920 m. balandžio 25 d. Merna pasiekė Zloto kaimą Pietų Lenkijoje. Vietiniai gyventojai papasakojo, kad jų apylinkėse iš tikrųjų yra pilis. Ji net matosi žiūrint iš kaimo pakraščio. Tik nuo tada, kai karo pradžioje ją apšaudė vokiečių artilerija ir vienas bokštas nugriuvo, ten niekas negyvena.

Kai Merna išvydo pilį, jai pasirodė, kad vėl sapnuoja: tai buvo ta pilis ir ta pati vietovė, kurią ji tiek daug kartų regėjo sapne! Tačiau kaip įtikinti kitus? Išklausę merginą, žmonės tik traukė pečiais ir toliau dirbo savo darbus. Tada ji viena nuėjo prie pilies ir plikomis rankomis ėmė ardyti bokšto griuvėsius.

— Ten Stanislavas! Aš žinau, kad jis gyvas!

Jos užsispyrimas paveikė žmones ir jie atėjo į talką. Po dviejų kasinėjimo dienų visi išgirdo žmogaus riksmą.

Pasirodė, kad Stanislavas Omenskis buvo pasiųstas į pilį maisto ir artilerijos sviedinio gyvas palaidotas rūsyje. Ten jis gyveno beveik dvejus metus, maitindamasis sūriu ir vynu, aplink girdėdamas tik šimtų žiurkių cypavimą. Neįtikimą istoriją kruopščiausiai tyrė karinė vadovybė, iš pradžių pamaniusi, kad Omenskis dezertyravo. Tačiau faktai pasitvirtino, ir vaikinas labai iškilmingai buvo išlydėtas į atsargą.

Ar reikia pasakoti, kad po kelių savaičių kunigas sutuokė Stanislavą ir Merną.

Prie pranašiškų sapnų reikėtų priskirti tuos, kuriuose mokslininkai suranda atsakymą į juos kamavusius klausimus. Pavyzdžiui, D. Mendelejevas sapne išvydo periodinę lentelę, Karlas Gausas — indukcijos dėsnį, o Nilsas Boras — atomo modelį. Beje, pastarasis atradimas aukštyn kojom apvertė visą fizikos mokslą.

Įžymusis archeologas G. Gilprechtas ilgą laiką niekaip negalėjo perskaityti padriko senovės šumerų teksto, užrašyto dviejose agato nuolaužose, kurias jis rado kasinėjimų metu. Šis radinys buvo minimas knygoje, kurią jis tik ką baigė ir kitą dieną turėjo atiduoti leidėjui. Tekstą reikėjo žūtbūt iššifruoti, todėl archeologas iki vėlumos sėdėjo kabinete, kruopščiai dėliodamas įvairiausius variantus. Gilprechtas net nepajuto, kaip sėdėdamas krėsle užsnūdo. Sapne jis išvydo ties juo pasilenkusį vidutinio amžiaus žmogų, apsivilkusį senovės šumerų žynio apdaru. Išvydęs jį, archeologas pašoko, tačiau ne iš krėslo, kuriame užsnūdo, o nuo kažkokių akmeninių laiptų, ant kurių, pasirodo, sėdėjo.

— Sek paskui mane. Aš tau padėsiu, — tarė žynys. Jis kalbėjo angliškai, bet mokslininko sapne tai nestebino.

G. Gilprechtas sekė paskui žynį tuščia gatve, kol pasiekė keletą didelių namų, stovinčių greta vienas kito. Jie įėjo į vieną iš jų, rodos, patį didžiausią, į prieblandoje skendinčią salę.

— Kur mes? — paklausė mokslininkas, ir žynys atsakė:

— Nipūre, tarp Tigro ir Eufrato. Dievų tėvo Belo šventykloje.

Archeologas buvo girdėjęs apie šią šventyklą, taip pat žinojo, kad kasinėjimų metu nepavyko rasti jos lobyno — kambario, kuris paprastai būdavo kiekvienoje šventykloje. Žynys, išgirdęs archeologo klausimą, nuvedė jį į šventyklos gale esančią nedidelę patalpą. Čia, medinėje skrynelėje gulėjo keletas agato gabaliukų, tarp jų Gilprechtas atpažino du fragmentus, kurių niekaip nepajėgė perskaityti. Žynys paaiškino jam, kad tai — dalys cilindro, kurį šventyklai padovanojo valdovas Kurigalzu. Kai dievo statulai prireikė ausų papuošalų, cilindrą supjaustė, ir vienas gabalas suskilo. Tos puselės ir buvo tie du fragmentai, prie kurių plušėjo mokslininkas, nesuvokdamas, kad užrašas juose tėra dalis teksto. Gilprechto paprašytas, žynys perskaitė visą tekstą.

Nubudęs archeologas užrašė tai, ką sapnavo. Jo kolegos pripažino, kad 1300 m. pr. Kr. užrašytas dantiraštis iššifruotas be priekaištų. Buvo rastas ir šventyklos lobynas — būtent toje vietoje, kurią sapne regėjo archeologas.

Inf. šaltinis: visokybes.com