Nojaus arka – egzistavo?

Paslapties liudininkai

Pirmasis žmogus, pareiškęs savo akimis regėjęs Ararato šlaite esančias suakmenėjusias Nojaus arkos liekanas, buvo Georgijus Hagopianas. Pasak jo, 1908 m., kai jam tebuvę aštuoneri, dėdė pasiėmė jį kopti į Araratą (anksčiau vadintą Ahora Gorge). Kai kopti pasidarė per sunku, dėdė jį užsikėlė ant pečių. Pagaliau jie pasiekė vietą, kur ant šlaite kyšančios uolos krašto išvydo kažin ką panašų į didžiulį laivą. Dalį jo dengė sniegas. Viršuje buvo eilė į langus panašių ertmių, ant “stogo” – anga. Iš pradžių berniukas pamanė, kad tai iš akmenų pastatytas namas, bet kai dėdė jam parodė lentų kontūrus, suprato, kad tai arka, apie kurią jis buvo girdėjęs. Dėdė jį pakėlė nuo akmens luito iki arkos viršaus, kad galėtų ją pasiekti, ir liepė nebijoti, nes, anot jo, “tai šventas laivas”, o “žvėrių ir žmonių čia nebėra, jie visi išėjo”. Kai jie atsistojo atokiau, dėdė iššovė į arkos liekanas, bet kulkos atšoko lyg nuo akmens. Jis pabandė atrėžti lentos gabalėlį aštriu peiliu, bet nesėkmingai. Pirmojo apsilankymo prie arkos metu jie praleido apie dvi valandas ją apžiūrinėdami ir užkandžiaudami. Kai sugrįžęs į kaimą berniukas puolė pasakoti apie nuotykį draugams, šie atšovę, kad taip pat yra matę arką. Georgijus Hagopianas mirė 1972 m. Dėl senyvo amžiaus jis tyrinėtojams negalėjo nurodyti žemėlapiuose tikslios arkos buvimo vietos, tačiau jo liudijimas buvo sėkmingai patikrintas naudojant melo detektorių. Taip pat išliko pagal jo pasakojimą dailininko nupieštas Nojaus arkos eskizas.

 

1916 m. vasarą Rusijos imperatoriškųjų oro pajėgų pilotas leitenantas Roskovickis, skrisdamas žvalgyti Turkijos kariuomenės judėjimo, Ararato šlaite pusiau užšalusiame ežere pastebėjo lig ketvirčio į vandenį panirusį laivo korpusą su dviem masyviais stiebais, siauru praėjimu ir beveik 20 pėdų pločio vartais. Apie tai jis pranešė savo kapitonui. Šis spėjo, kad tai galėjo būti Nojaus arka. Ji galėjusi išlikti dėl tos priežasties, kad tokiame aukštyje net 9- 10 mėnesių per metus spaudžia šaltis. Kapitonas apie radinį pranešė į Sankt Peterburgą. Caras Nikolajus II paliepė surengti ekspediciją. Po mėnesį trukusių paieškų Nojaus arkos liekanos buvo aptiktos, išmatuotos ir nufotografuotos, visa medžiaga kurjeriu pasiųsta asmeniškai valdovui. Tačiau dėl 1917 m. vasarį Rusijoje kilusios politinės suirutės Nikolajus II siuntinio negavo. Apie tolimesnį jo likimą žinoma tik tiek, kad juo vėliau buvo susidomėjęs Levas Trockis. Iki šiol neaišku, ar jis tuos dokumentus sunaikino, ar kur nors paslėpė. Kai kurių Nojaus arkos ieškotojų manymu, visa ši istorija – tik spaudos prasimanymas.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

1960 m. pilotas kapitonas Gregoras Schwinghammeris, dar vienas pilotas amerikietis ir ryšių karininkas turkas skrisdami aplink Ararato kalną šiaurės vakarų pusėje, maždaug 1200 metrų aukštyje nuo viršūnės, nuokalnės dauboje pastebėjo “milžinišką prekinio vagono ar stačiakampio formos baržos pavidalo objektą”.

1 pav.

 

Dar anksčiau, 1959-aisiais, Turkijos karo pilotai, iš oro žvalgydami Ararato regioną, per 17 mylių į pietus nuo jo viršukalnės 1,9 km aukštyje nufotografavo objektą, panašų į suakmenėjusio laivo kontūrus (1 pav.). Po metų turkų kariškiai akmenines sienas bandė išsprogdinti, tačiau jokių vidinių patalpų ar kitokių arkos buvimo įrodymų nerasta. 1984 m. Ronas Wyattas slapta iš Turkijos išvežė apie 4 kg iš sprogdinimo vietos paimtų akmenų, smėlio ir žemės ir pademonstravo šiuos pavyzdžius Niujorke. Turkijos vyriausybė, pasipiktinusi tokiais veiksmais, kuriam laikui uždraudė tolimesnes ekspedicijas į šį regioną. Po metų Wyattas vis dėlto sugrįžo ir kartu su Davidu Fasoldu ištyrė tariamos arkos liekanas. Jie kauburyje aptiko kryžminius tolygiai pasikartojančius geležinių objektų pėdsakus. Wyattas tuoj pat nusprendė, kad Nojaus arka surasta. Tačiau kitų tyrinėtojų manymu, Nojaus arkos reikėtų ieškoti ten, kur ją tvirtina matęs Hagopianas ir Schwinghammeris – į šiaurės vakarus nuo Ararato viršūnės, maždaug 3,9 – 4,5 km aukštyje.

 

Arka – ne adata

Nojaus arkos paieškas komplikuoja ne tik kelios tikėtinos jos buvimo vietos (nors, kaip minėjome, yra nustatyta patikimiausioji), bet ir gamtinės sąlygos. Jei tikėtume Pradžios knyga, Nojaus arka apsistojo “Armėnijos kalnuose” prieš 4300 metų. Koks stebuklas galėjo ją išsaugoti iki mūsų dienų? Atsakymas paprastas: ledo ir sniego viešpatija 4 kilometrų aukštyje. Beveik kiaurus metus ją dengia ledo ir sniego sluoksnis. Galima sakyti, kad Hagopianui ir kitiems ją pamatyti leido Dievas (gamta): 1901-1908 m. Ararato regione buvo nepaprastai karšta, ledynai smarkiai aptirpo ir atskleidė savo saugomą paslaptį.

2 pav.

 

Tačiau šiame technikos amžiuje arka – ne adata šieno kupetoje. Dirbtinio Žemės palydovo ir žvalgybinių lėktuvų padarytose nuotraukose (2 pav.) užfiksuota vadinamoji “Nojaus arkos anomalija” – objektas Ararato atšlaitėje. Nustatytos net tikslios jo koordinatės: 39 laipsniai 42 minutės ir 10 sekundžių šiaurės platumos ir 44 laipsniai 16 minučių ir 30 sekundžių rytų ilgumos, maždaug 4575 – 4724 m aukštyje, per 1-2 km į vakarus nuo Ararato viršūnės esančiame 1,6 x 2,4 km dydžio ledo ir sniego padengtame plokščiakalnyje tiesiai priešais Parrot ledyną.

 

Atrodytų, ar to nepakanka, kad Nojaus arkos egzistavimo faktas būtų arba viešai patvirtintas, arba paneigtas? Tačiau ekspedicijos susiduria su įvairiais sunkumais. Pirma, reikia sulaukti palankaus oro, kai liepos – rugpjūčio mėnesiais temperatūra Ararato priekalnėse pasiekia aukščiausią metinę normą – apie 28 laipsnius ir labiausiai aptirpsta ledynai. Tačiau tai trunka labai neilgai, ir kalnuose vėl pradeda snigti. Antra, Ararato regionas – ne pati saugiausia vieta pasaulyje: pasienyje su Iranu vyksta gyva prekyba ginklais ir narkotikais, šioje teritorijoje aktyviai reiškiasi kurdų sukilėliai, kalnuose gyvena plėšikai ir valkatos. Po to, kai 1991 m. penkis archeologus čia buvo pagrobę kurdų sukilėliai, Turkijos valdžia nebeleidžia prie Ararato vykti užsieniečiams.

 

Araratas

Turkiškai – Agri Dagi. Didžiausias ir aukščiausias (5165 m) Turkijos vulkanas, esantis šalies rytuose, pasienyje su Iranu, 16 km atstumu nuo Armėnijos sienos. Istoriniais laikais nė karto nebuvo išsiveržęs, paskutinį sykį, spėjama, tai buvo atsitikę maždaug prieš 10 000 metų. Įžymus italų keliautojas Marco Polo, 1271 m. su tėvu išvykęs į Kiniją, apie Araratą rašė taip: “Didžiosios Armėnijos širdyje stūkso labai aukštas taurės pavidalo kalnas, ant kurio, sakoma, ilsėjosi Nojaus arka, todėl jis vadinamas Nojaus arkos kalnu. Jis yra toks didelis, kad jam apeiti reikėtų daugiau nei dviejų dienų. Viršūnė ištisus metus padengta gilaus sniego, todėl niekas negali jos pasiekti. Tasai sniegas niekad neištirpsta, jis vis uždengia naujas, todėl aukštis didėja.”


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Įrodytas

Arka galėjo būti, net ne viena. Legendos mini, kad su balandžių jie priplaukė Arraratą. Klausimas: ar galėjo medinių rastų arka išlikti 10.000 metų? Manu, kad ne. Tačiau pasaulinių vandenų lygio pakilimas 40 metrų prieš 10.000 metų, įrodytas faktas. Tai pilnai pakanka „tvanui“, bet nepakanka pasakoms apie 5km aukštį.

andrius

nepanasu i tiesa