Bioenergetikos ateitis
|Ištrauka iš: S. Lazarevo KARMOS DIAGNOSTIKOS
Kuo skiriasi mistika nuo religijos? Skirtumas kartais būna tiesiog neįžiūrimas, nors iš tikrųjų jis principinis. Religija pirmiausia pateikia pasaulėvoką ir iš esmės yra nukreipta į strategiją, todėl ji teigiamai formuoja kiekvieno žmogaus dvasines struktūras.
Mistika, okultizmas remiasi pragmatiniais sumetimais: labai svarbu rezultatas, todėl suaktyvėja ne aukštesniosios strateginės struktūros, o tankesnės, atitinkamai orientuotos į kūno interesus. Stiprioji religijos pusė -maksimalaus kontakto su pirmaprade priežastimi galimybė, taigi ir jos vystymosi ateityje perspektyvos optimalios. Silpnoji jos pusė: tokį protrūkį pasiekia tik vienetai, religijos įkūrėjai.
Stiprioji mistikos pusė yra ta, kad ji dėl savo pragmatizmo turi racionalų pradą. Joje yra mokslo elementų. Tačiau, nebūdama susisteminta, ji nėra mokslas. Ir dar vienas svarbus mistikos momentas – sąmonė pati savaime yra ateistinė. Ji tenkina kūno ir visko, kas su juo susiję, poreikius. Mokslas, kaip ir sąmonė, visuomet buvo griežtai atribotas nuo pasąmonės, informacinio biolauko lygmens.
Todėl mokslas, būdamas griežtai pragmatiškas, nesuluošino mokslininkų sielų. Paisant sąmonės ir kūno interesų, būtina daugiau dėmesio skirti kūno problemoms, dėl to vystosi civilizacija. O biolaukų struktūros, tai, ką mes vadiname pasąmone, antsąmone, turi visai kitokią logiką, priešingą kūno interesams. Kai tik iškyla kūno interesai, tai yra pragmatizmas ima dominuoti, prasideda dvasinių struktūrų degradacija.
Todėl visos gausios mistinės sektos pradžioje labai daug ką nuveikdavo pasaulio pažinimui, tačiau neilgai trukus išsigimdavo ir žūdavo. Jeigu mistinėje srovėje paimdavo viršų religinės tendencijos, tai atsirasdavo šansų jai išlikti ir toliau vystytis. Jeigu nugalėdavo mokslinės – srovę išsekindavo dvasinė degradacija, ištikdavo netgi fizinė žūtis.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Susidurdavo dvi priešingybės: mokslinis metodas suteikdavo galimybę apibendrinti ir perduoti patirtį: kurti naujas koncepcijas, be pertrūkio vystyti pasaulio suvokimą, tačiau vedė į dvasinę degradaciją. Religinė pasaulėžiūra visada buvo dogmatiška ir neįtikėtinai sunkiai priimdavo naujas idėjas.
Kadangi mokslas susijęs su žemiškumu, tai formos griovimas daro jį demokratišką ir imlų naujovėms. Bet kokia religija dėl savo kilmės labai konservatyvi, ir bet kokia nauja informacija jos yra arba griežtai atmetama, arba pasitarnauja kitos religijos sukūrimui.
Mistika, susijungdama su mokslu, slėpė savyje didžiulę grėsme, todėl per visą istoriją religija stengėsi šią tendenciją apriboti. Mokslo triumfas XVII amžiuje, didžiulio mentaliteto suformavimas palaužė religijos jėgą. Mistinė pasaulėžiūra ėmė greitai vystytis, protarpiais ryškiai plykstelėdama čia mokslo, čia meno vystymesi. Bet koks mokslininkas, susidūręs su šia tema, jautė, kad susiduria su reiškiniais, esančiais už kūno ir proto ribų. Jie buvo vadinama “nesąmoninga pasąmone”, nenutuokiant, kad tai biolaukų struktūros.
Prasidėjo pasąmonės studijavimas, moksliniai bandymai įsiskverbti į sritį, kuri žadėjo labai dideles perspektyvas. Pasirodė, kad gabumų padidinimas ir žmogaus galimybių išplėtimas tikrai susiję su tuo, ką mes vadiname pasąmone. Tačiau keistas faktas – bioenergetika netapo mokslu.
Vieninga mokslinė koncepcija žmonijos mastu taip ir nebuvo sukurta, ir tai neatsitiktinai. Jeigu tai būtų įvykę, dvasinė žmonijos degradacija būtų nebeatitaisomai peržengusi pražūtingą ribą, iš kur negrįžtama. Žuvusi, išsigimusi būtų ne kuri nors viena sekta, o visa žmonija.
Iš kitos pusės, jei būtų bandyta visa, kas pasiekta už sąmonės ribų, sutalpinti į kokios nors religijos rėmus, toks bandymas būtų sustingdęs religiją ir ieškojimai būtų sustabdyti. Vadinasi, iš vienos pusės, – būtų sustabdytas vystymasis ir iškerotų religinis fanatizmas, iš kitos, – vystytųsi vis labiau pragmatinis, mokslinis požiūris į dvasines biolaukų struktūras, – taigi neatitaisoma degradacija ir žmonijos žūtis.
Rasti išeitį iš susidariusios situacijos ir išlikti galima tik vienu atveju – tolimesni biolauko struktūrų ir viso to, ką mes vadiname žmogaus dvasios ugdymu, tyrinėjimai gali būti realizuoti kaip koncepcija, sujungianti religiją ir mokslą, idealizmą ir materializmą.
Ką mes matome šiuo momentu? Chaotiškas, nesusistemintas ko nors įdiegimas į pasąmonę aparatūros dėka duoda tam tikros patirties ir formuoja mokslinę pasaulėžiūrą. Tačiau į tai atkreipti dėmesį ir įvertinti mes galime tiesiog nesuspėti. Daug ekstrasensų, magų, burtininkų užsiiminėja pavojingu amatu be jokios kontrolės, pirmiausia, dorovinės.
Tai sustiprina tendenciją viską pavesti kontroliuoti gydytojams. Tačiau visa oficialioji medicina ir jos vystymo tendencija nukreipta į žmogaus kūną ir skirta jo fizinei savijautai gerinti. Tokį pagrindinį uždavinį sau pasiskyrė šiuolaikinė medicina.
Vadinasi, bioenergetika, jei ji bus pavaldi oficialiai medicinai ir orientuota tik į fizinio apvalkalo interesus, žudys greitai ir stambiais mastais. Iš esmės šiuo metu jau tai ir vyksta.
Išvada: bioenergetikos ateitis galima tik sukūrus organizacijas ir mokyklas su išvystyta religine pasaulėžiūra, prioritetinėmis dvasinėmis orientacijomis, dalyvaujant ir kontroliuojant situaciją žmonėms, toli pažengusiems dvasinėmis pakopomis.
Būtina sudaryti ekspertų grupes, į kurias pirmiausia įeitų subtiliųjų biolauko struktūrų diagnostikos specialistai, nes nė vienas gydytojas ar poveikių šiuolaikine aparatūra į biolaukų struktūras specialistas nepranoks žmogaus, nukreipusio savo jėgas į dorovinį ir dvasinį tobulėjimą. Todėl rytdienos bioenergetika neįmanoma nesukūrus naujos pasaulėžiūros, kurioje mokslas ir religija bus sujungti į vieną vienovę.
ezoterinis mokslas susijungs su mokslu siuolaikiniu, omramas aivanhofas jau senai ta žinojo. ir tas vyksta jau po truputį