Žmogaus kraujas
|Žmogaus kraujo klampumas prilygsta glicerino klampumui, o pasipriešinimas skysčio tekėjimui yra atvirkščiai proporcingas vamzdžio spinduliui ketvirtame laipsnyje, kuriuo jis teka. Dar 1661 metais Marčelas Malpigi žmoguje aptiko smulkiausius kraujo indus – kapiliarus, o vėliau ir raudonuosius kraujo kūnelius eritrocitus. Eritrocitai ir sudaro pagrindinę kraujyje esančių ląstelių dalį, suteikdami kraujui raudoną spalvą.
Kraujas yra suspensija, kurios beveik pusę tūrio sudaro kraujo ląstelės. Jų kiekį nusako kraujo rodiklis hematokritas. Žmogui normalus jo rodiklis yra 45,5 %. Suspensijų tekėjimo negalima tiksliai nusakyti paprastos hidrodinamikos dėsniais. Jei eritrocitai būtų tokio paties dydžio kietosiomis dalelėmis, kraujo klampumas išaugtų 500 kartų. Bet įdomiausia yra tai, kad kraujas teka ir prie nurodyto hematokrito, o jo klampumas tik 3 kartus viršija vandens klampumą. Kai hematokritas 85 proc., jis tik 50 kartų viršija vandens klampumą.
Eritrocitai normalios būsenos yra iš abiejų pusių įgaubtos linzės formos 8 mikronų skersmens diskai su įgaubimu centre abiejose pusėse. Eritrocito storis nuo 2 iki 4 mikronų. Eritrocito apvalkalo viduje skysto pavidalo turinys – citoplazma.
Branduolio eritrocitas neturi, todėl gali lengvai keisti formą, ypač judant kapiliaru, kurio skersmuo yra mažesnis už eritrocito skersmenį. Kapiliare eritrocitai įgauna kulkos formą ir juda vienas paskui kitą. Ne kapiliaruose eritrocitai juda greičiau už patį kraują, nes jų judėjimas vyksta kraujagyslės tėkmės centre, kur greitis yra didesnis. Eritrocitas gyvena tik 4 mėnesius, po to žūsta, ir kepenų bei blužnies pagalba yra pašalinamas iš srauto.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Senstantis eritrocitas tampa mažiau plastišku ir nepakliūna į kapiliarus. “Atidirbę“ eritrocitai kraujo tėkmės nunešami į blužnį – „eritrocitų kapines“.
Eritrocito membrana labai stipri ir plastiška, dėl ko eritrocitas tampa pseudoskystu ir geba įgauti įvairias prisitaikančias formas. Tai leidžia minimaliai priešintis kraujo srauto tėkmei. Esant normaliai kraujo tėkmei, maksimalus tekėjimo greitis yra srauto centre ir beveik nulinis prie sienelių. Dėl tos priežasties skirtingos eritrocito dalys, veikiamos srautų, tekančių skirtingu greičiu, ko pasekoje eritrocitas ridenasi sraute. Jo riedėjimas labiau primena traktoriaus vikšro judėjimą, o ne rato. Tokiu būdu, taki membrana praktiškai nesudaro hidrodinaminio pasipriešinimo, ir kraujas turi daug mažesnį klampumą, negu galima būtų tikėtis.
Tyrimai parodė, kad raudonieji ir baltieji kraujo kūneliai bei kiti kraujo elementai savo paviršiuje turi neigiamą elektrinį krūvį. Vidinis kraujagyslės paviršius turi tokį patį, neigiamą krūvį. Tokiu būdu, kraujo dalelės nesiliečia su kraujagyslių sienelėmis. Jeigu kraujagyslė yra pažeidžiama, pažeidimo vietoje pasikeičia krūvis į teigiamą, ir neigiamai įkrautos kraujo dalelės tuoj pat nusėda toje vietoje ir užkemša skylutę pažeidimo vietoje. Be to, pažeidimo vietoje susidaręs potencialų skirtumas priverčia koloidines daleles koaguliuoti ir tai gijimo procesą dar paspartina.
Paskutiniu metu nustatyta, kad kraujas juda kraujagysle ne tiesiu srautu, o jo dalelės sraute juda spiraline trajektorija, tai yra srautas užsukamas. Toks judėjimas neleidžia kraujo dalelėms sulipti ir apsaugo nuo trombų susidarymo.
Nustatyta, kad kraujo srautai didžiajame ir mažajame kraujo ratuose juda priešingomis kryptimis. Jeigu ištiestume visą žmogaus kraujagyslių tinklą į vieną liniją, gautume įspūdingo ilgio kraujagyslę. Jos ilgis būtų apie 100 000 kilometrų. Kaip žinia, žmogaus organizme yra 4-7 litrai kraujo, o vienam kilometrui kraujagyslių užpildyti reikia apie 2 litrų kraujo.
Arterijos ir venos visada turi būti pilnos kraujo, nes to reikalauja širdies veikimo principas. Taigi kapiliarams kraujo lieka labai nedaug ir didesnę laiko dalį jie yra tušti. Tai gerai pademonstravo įvykis su Kinijos komunistų partijos lyderio Mao Dze Duno palaikais, kai dėl balzamavimo reikalų neišmanymo, kūną „balzamavę“ Kinijos gydytojai pradėjo, vietoje išleisto kraujo, kūną pildyti chloroformu. Supylus į kraujo sistemą 20 litrų , kūnas ėmė pūstis ir keisti spalvą, ir tik tuomet buvo suprasta, kad sistemos talpa yra kur kas didesnė, nei joje cirkuliuojančio kraujo tūris.
Žmogus, be įprastinės širdies, turi dar širdį, kuri savo pulsavimu varinėja limfą. Limfinė sistema susideda iš kapiliarų ir kitų indų, surenkančių limfą iš audinių ir organų, ir nukreipiančių ją į venų sistemą. Ši sistema grąžina į kraujo sistemą skystį, kuris filtruojamas iš kraujo kapiliarų į audinius, perduoda įsiurbiamas žarnyne maisto medžiagas ir turi apsauginį vaidmenį organizme.
Seniai buvo žinoma, kad krūtinės ertmėje yra plonasienis indas – protaka krūtinėje, į kurią iš visur suteka limfa. Buvo manoma, kad tai tik limfos kolektorius. Patenkanti į čia limfa perduodama toliau į venas dėka kvėpavimo raumenų susitraukinėjimo ir širdies darbo. Bet pasirodė, kad protaka krūtinėje yra organas, kuris pastoviai pulsuoja analogiškai širdžiai.
Limfinė „širdis“ yra ilgo vamzdelio formos, dvidešimties vožtuvų sudalinta į segmentus, ji eina išilgai stuburo ir pastoviai dirba, yra nepriklausoma nuo kvėpavimo ar širdies ritmo. Kasdien šis organas perpumpuoja 5-6 litrus skysčio.
Šaltinis: https://infa.lt