Išėjusieji anapilin, ne visuomet palieka po savęs ramybę

Neprisistačiusi anomalija.lt portalo skaitytoja dalinasi savo istorija apie tai, ko nei ji, nei jos šeima negali paaiškinti. Žemiau pateikiame jos laišką.

Kai baigiau 11 klasę, išvažiavau vasarą padirbėti į Vokietiją, gyvenau pas mamos pusseserę, o dirbau mokytojos šeimoje gretimame miestelyje. Kadangi esu savas žmogus, mamos pusseserė su šeima nusprendė pasinaudoti proga (namas neliks tuščias) ir išvažiuoti porai savaičių atostogų į Lietuvą.

Ji buvo išsiskyrusi, iš pirmos santuokos turėjo mergaitę ir ištekėjo už vokiečio, našlio, kuris mergaitę įsidukrino ir visi gražiai gyvena. Kiek žinau, tas vokietis su pirmąja žmona kartu nusipirko ir įsirengė šitą namą, gyveno, bet deja, ji mirė, berods nuo vėžio. Ir kas man pasirodė kažkaip labai neįprasta, po jos mirties jis išmetė ir išdovanojo visus jos daiktus, nuotraukas, viską, kas su ja susiję, kad neliktų jokių prisiminimų, net į kapines eidavo itin retai.

Likau viena, bet gi čia Vokietija, kaimeliuose žmonės net durų nakčiai nerakina, dviračius lauke palieka, dėl saugumo tikrai neturėjau jokios baimės, todėl ir aš dviratį pasilikdavau lauke.

Pirmas vakaras, pažiūrėjau televizorių ir nuėjau miegoti, buvo apie 23 val., atsiguliau į lovą, pradedu snausti. Ir antrame aukšte išgirstu lėtus žingsnius, šiurenimą, lyg kažkas ten kažką darytų, ieškotų. Prisiekiu, garsas, kaip kas nors vaikščiotų, tiesiai virš kambario, kuriame gyvenau. Sulaikiau kvėpavimą, širdis daužosi kaip pašėlus, klausau ir laukiu, kas dabar bus. Aišku, reikia rasti paaiškinimą, todėl sau įsakiau, kad ten greičiausiai žiurkės graužia ką nors ir tiesiog garsas labai panašus. Žingsniai nutilo, ačiū Dievui.

Bet už kelių minučių pasigirdo garsas, kaip kad varantis dviratį stipinai sukasi. Aišku, pirma mintis, kad kažkas vagia dviratį, prišokau prie lango, nieko, dviratis stovi vietoj. Atsiguliau į lovą, dar praėjo kelios minutės ir kieme (uždaram) užsidegė šviesa (užsidega nuo judesio). Na, gal kokia katė, ar šuo, maža ką… Ir po truputį užmigau.

Kitą vakarą vėl atsiguliau panašiu laiku, ir vėl ta pati istorija… Paskambinau mamai, papasakojau kas vyksta, mama, žinoma, sako, ne, tai gal tik sutapimai, gal šiaip bijai būti ir tik atrodo, kad kažkas vyksta. Na gerai.

Nakčiai dviratį pradėjau varytis į kambarį ir stengdavausi eiti miegoti dar nesutemus, kad iki tos 23 val. spėčiau užmigti. Kas keisčiausia, kad laiptų į antrą aukštą nėra, yra tik išskleidžiamos kopėčios, kurias pasiekti yra sudėtinga, žodžiu, neturėjau galimybės patikrinti, kas ten yra, nors, tiesą sakant, neturėjau ir noro.

Paskutinę dieną, kai jau turėjo atvažiuoti tėvai manęs pasiimti, patikrinus pašto dėžutę radau laišką, adresuotą moteriai, vardu Monika, o pavardė – kaip ir dabartinė mamos pusseserės. Taip išeina, kad laiškas skirtas jo mirusiai žmonai, kurios tarp gyvųjų nebuvo jau apie 10 metų. Neatplėšiau jo, neturiu teisės. Jausmas buvo tikrai nekoks.

Kai jau buvome pakeliui namo, mama man išklojo tiesą apie tai, ką jai papasakojo pusseserė, atvažiavusi į Lietuvą, ir kaip dėl to mama norėjo mane kuo greičiau iš ten parsivežti po mano pasakojimų, bet nenorėjo dar daugiau įbauginti.

Pasirodo, kad mamos pusseserei irgi ten vaidenasi: girdi įvairius garsus, atrodo, kad kažkas stovi prie lovos ar vaikšto po namus. Jos dukra irgi bijo viena miegoti kambaryje (kuriame gyvenau aš). Pradeda šaukti vidury nakties, sako, kad naktį jai kažkas šnabžda (mergaitė nebe tokia jau ir mergaitė – 14 metų).

O namo viršuje, kaip supratau, dar yra likusios pirmos žmonos kelios nuotraukos. Galvoju gal ir jas reikia išmesti? Taip pat kas man keisčiausia, kad jie nesiima jokių priemonių, kad kažką pakeistų. Ką jie padarė, tai perkėlė mergaitę į kitą kambarį ir gydytojai išrašė kažkokių žolinių raminančių.

Neprisistačiusi skaitytoja

Anomalija.lt teiraujasi savo skaitytojų – gal ir Jus esate girdėję istorijų apie keistus ir sunkiai paaiškinamus reiškinius iš savo artimų žmonių? O galbūt patys tapote antgamtinių reiškinių liudytojais? Laukiame Jūsų istorijų ir pasakojimų – parašykite mums