Biminio keliai

1940 metais žymus amerikiečių aiškiaregis Edgaras Keisis paskelbė vieną keisčiausių savo pranašysčių – kad Atlantida iškils iš vandenyno dugno tarp 1966 ir 1970 metų. Pranašystė atrodė tokia neįtikėtina, kad Keisiu beveik niekas nepatikėjo. Tačiau kitas aiškiaregis – Raimonas Bernaras – savo knygoje „Nematoma imperija“, išleistoje 1961 metais, patvirtino šią pranašystę.

 

Ir štai, 1968 metais prancūzų nardytojas Dmitrijus Rebikofas pastebėjo po vandeniu netoli nuo Šiaurės Biminio salos, priklausančios Bahamų archipelagui, akmenines, taisyklingų formų plokštes.

 

Naujiena žaibiškai pasklido pasaulyje ir sukėlė sensaciją. Atrodė, pagaliau surasti realūs Atlantidos pėdsakai. Iškart po Rebikofo dugną ištyrė daktaras Dž. Valentainas, Gamtos muziejaus Majamyje garbės prižiūrėtojas. Jis apibūdino objektą kaip „plačią krantinę iš stačiakampių įvairaus dydžio plokščių, kurių briaunos suapvalintos ilgų vandens erozijos metų“ ir išreiškė įsitikinimą, kad tai dirbtinės kilmės objektai. Tais pačiais metais Rebikofas, kartu su grupe Masačiusetso universiteto specialistų nufotografavo iš oro okeano akvatoriją šalia Šiaurės Biminio ir sudarė apytikrę paslaptingų objektų išsidėstymo schemą. Viskas bylojo apie tai, kad aptikti kažkokio senoviško kelio likučiai arba pastatų ir sienų pamatai, o gal ir pastatų, kyšančių iš daugelį metų besikaupiančių dugno nuosėdų sluoksnio, viršūnės.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Ekspedicijos nepavyko

 

Per sekančius 40 metų prie Šiaurės Biminio pabuvojo dešimtys ekspedicijų. Tūkstančiai narų, užkerėtų svajonės atrasti legendinę Atlantidą, nardė į 7 metrų gylį link keistų akmeninių „kelių“. Apaugę kriauklėmis ir povandeniniais augalais, jie yra iškilę į dugno paviršių maždaug per 20 cm ir driekiasi tolyn, kai kuriose vietose pasukdami buku kampu. „kelių“ ilgis siekia 100-150 metrų. Panašių objektų aptikta ir netoli kitos Bahamų archipelago salos – Androso.

 

Dauguma ekspedicijų nepavyko. Povandeniniai archeologai mėgino atlikti kasinėjimus, kad nustatytų, iki kokio gylio siekia blokai, tačiau niekam nepasisekė prisikasti iki jų pagrindo. Tam trukdė stiprios povandeninės srovės ir verpetai. Be to, vietiniai vandenys knibžda baltaisiais rykliais, o dugne pilna murenų.

 

Ne veltui Bahamų salų rajonas yra liūdnai pagarsėjęs tarp povandeninių sportininkų. Beje, Bahamai priklauso Bermudų trikampio zonai, todėl nereikia stebėtis, kad dvi ekspedicijos į Šiaurės Biminį dingo be žinios, o kitų ekspedicijų dalyviai susidurdavo su ganėtinai neįprastais reiškiniais.

 

Dugno švytėjimas

 

1979 kovo 24 amerikiečiai Džimas Ventana ir Haroldas Vilsonas, panirę po vandeniu apie šeštą valandą po pietų, pastebėjo vandenyje švytintį trikampį objektą, kurio „sparnų“ ilgis siekė apie 12 metrų. Trikampis, veržliai judantis palei pat dugną, atliko kelis staigius viražus, o paskui išniro iš vandens, pakilo į dangų ir dingo. Objektą matė ir žmonės kateryje, laukiantys nardytojų.

 

1998 birželį prancūzų ekspedicija, vadovaujama D. Valo, vėlų vakarą stebėjo žydrą švytėjimą, sklindantį iš dugno, Šiaurės Biminio rajone. Švytinti teritorija sudarė plačią ir tiesią juostą su aiškiai matomais kraštais. Be to, ši juosta nestovėjo vietoje, bet judėjo. Keisto švytėjimo šaltinio neaptiko. Reiškinys tęsėsi apie 40 minučių.

 

Kaip vėliau paaiškėjo, švytinčią juostą matė ir netoliese buvusios žvejų škunos, ją užfiksavo ir amerikiečių kosminis palydovas.

 

Trimetrinis nepažįstamasis

 

Keistą istoriją papasakojo naras Džonas Marčas, nardęs palei „Biminio kelius“ 2000 metais. Esant giedram orui ir puikiam matomumui, saulėlydžio metu jis apstebėjo tamsią žmogaus figūrą, kuri žingsniavo senovinėmis plokštėmis (būtent žingsniavo, o ne plaukė). Marčą ypač nustebino tai, kad žmogus buvo be skafandro. Labai aukštas, iki 3 metrų ūgio, nepažįstamasis ėjo link naro. Marčui pasirodė, kad ant jo buvo prigludęs kombenzonas, nors nei drabužių, nei veido aiškiai įžiūrėti žydrokame ūke buvo neįmanoma. Artėjanti figūra atrodė kaip tamsus siluetas. Marčas paskui kalbėjo, kad tuo momentu nė negalvojo priplaukti arčiau, priešingai – visa jo esybė troško tik vieno: bėgti iš te, kiek įmanoma greičiau.

 

Netikėtai smarkiai suskaudo galvą, nelaukdamas, kol nepažįstamasis priartės, marčas nuplaukė į jo laukiančią jachtą. Jis jautėsi toks išsekęs, kad vos sugebėjo įsikibinti į nuleistą trapą. Skausmas atlėgo po 10 minučių ir čia paaiškėjo, kad galvos įsiskaudėjo visam jachtos ekipažui, be to, skausmai prasidėjo visiems vienu metu, tuo pačiu, kaip ir Marčui.

 

Išliko metalinė kolonada?

 

Iškart po „Biminio kelių“ atradimo atsirado skeptikų, mėginusių įrodyti jų natūralią kilmę. Geologė Eženi Šin padarė prielaidą, kad „keliai“ galėjo susiformuoti dėl potvynių poveikio. Vėliau buvo iškelta versija, kad „keliai“ – tai jūrų kriauklės ir smėlis, per šimtmečius susipresavę į stačiakampius darinius. Daktaras Gregas Litlas iš Džordžijos valstijos universiteto, profesionalus naras ir archeologas, rašė apie tai šitaip: „Panašias kliedesingas teorijas sugalvoja tie, kurie niekad nenardė prie „kelių“, nematė jų savo akimis, nelietė savo rankomis jų nepaprastų plokščių“.

 

Beje, daktaro Litlo ekspedicija į Biminį 2003 ir 2004 metais davė tikriausiai daugiau informacijos apie šiuos objektus negu visos kitos ekspedicijos drauge sudėtos. Litlas ir jo komanda po akmeninių blokų sluoksniu aptiko dar vieną tokį patį, o dar žemiau – trečią. Prisikasti iki statinio pagrindo Litlui nepavyko, dėl ko jis padarė išvadą, kad tai ne keliai, bet greičiausiai sienų, palaidotų dugno nuosėdose, viršūnės.

 

Apžiūrėjus labai nedidelę antrojo plokščių sluoksnio dalį, kurią pavyko atkasti, buvo pastebėta, kad ji mažiau paveikta vandens erozijos, plokštės kruopščiai nušlifuotos ir priderintos viena prie kitos. Prietaisai parodė, kad dugne „kelių“ rajone esama tuštumų, o taip pat metalo. Tai neįprasta visam rajonui, kadangi pačiose Bahamų salose ir aplink jas Atlante metalo telkinių nėra. Povandeniniai metaliniai objektai, kuriuos užfiksavo prietaisas, išsidėstę daugiausiai į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo „kelių“, ir išsidėstę jie ne padrikai, bet sudaro platų pusratį. Litlas daro prielaidą, kad tai, galbūt, senovinė kolonada, kuri kažkada laikė, o gal ir iki šiol tebelaiko kažkokio statinio skliautus.

 

2004 metais moterį, dalyvavusią ekspedicijoje, sudraskė ryklys, darbus teko baigti anksčiau laiko. Tačiau daktaras Litlas ketina čionai dar sugrįžti.

 

Legendinės šalies pėdsakai

 

Tyrinėtojai triskart mėgino nustatyti „kelių“ amžių. 1968 metais, ištyrę dugno reljefą ir geologinius sluoksnius, mokslininkai padarė prielaidą, kad jiems yra 2-2,5 tūkst metų. Tačiau 9-ame dešimtmetyje nauji tyrimai pastūmėjo „kelių“ pastatymo laikmetį net iki X-XI tūkstantmečio iki mūsų eros. Po 2000 metų atlikti tyrimai „pasendino“ povandeninį objektą dar tūkstančiu metų. Plokščių analizė parodė, kad anksčiau jų būta sausumoje.

 

Įdomiausia, kad jeigu orientuosimės į šias datas, tai objektų amžius atitinka Atlantidos amžių, nurodytą Platono. Kaip liudija Platonas, kuris nurodė, savo ruožtu, šaltinius senovės Egipte, Atlantida žuvo X tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Tačiau šalia viso kito, yra dar ir Keisio pranašystė, tiesiai sakanti, kad iš vandenyno dugno turi iškilti būtent Atlantida. Dabar mažai kas abejoja, kad pranašas turėjo galvoje „Biminio kelius“. Galbūt Keisis ir šį kartą pasirodė esąs teisus ir mes gavome realius, pačiupinėjamus legendinės šalies egzistavimo įrodymus.

 

Kaip ten bebūtų, atradus povandeninius griuvėsius palei Šiaurės Biminį, istorijos mokslo darbotvarkėje iškilo klausimas apie pirmųjų civilizacijų atsiradimo vietą ir laiką. Dabar visiškai akivaizdu, kad jau ketvirtojo ledynmečio pabaigoje žmogaus giminėje būta ne tik medžiotojų su akmeniniais kirvukais rankose.

 

Igoris Volozniovas – Тайны ХХ века


Facebook komentarai
1 komentaras "Biminio keliai"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
KJOL

nzn man sake… kad atlantida yra bet jos mums neatrast,ir geriau net ir neieskot…

wpDiscuz