Gabono reaktorius

Mintis apie tai, kad galima suskaldyti materija atomų lygiu ateidavo į galvą daugeliui Graikijos, Egipto, Indijos filosofų ir išminčių. Pastarieji netgi įvedė į vartojimą tokias smulkias laiko atkarpas, kuriomis naudojasi fizikai atomininkai branduolinių reakcijų procesų matavimuose. Kyla klausimas: kam senovės indams viso to reikėjo?

Dabar priimta laikyti, kad senovėje iš principo negalėjo egzistuoti nei branduoliniai reaktoriai, nei dalelių greitintuvai, nei kitos panašios technikos. Tačiau kai kurie archeologiniai radiniai ir legendos byloja apie tai, kad prieš 5-6 tūkstančius metų atomo branduolio suskaldymas nebuvo paslaptis. Ryšium su tuo įdomus Gabone (Vakarų Afrika) 1972 metais aptiktas taip vadinamas „gamtinis atominis reaktorius“, kuriame, dabartiniais vertinimais, prieš du milijardus metų vyko savaiminė reakcija su šilumos išsiskyrimu. Štai čia ir prasideda paslaptys.

Žinoma, kad potencialus atominio reaktoriaus pavojus kyla iš galimybės, kad grandininė reakcija taps nekontroliuojama. Būtent todėl visi šiuolaikiniai branduoliniai įrenginiai aprūpinami sudėtingomis automatinėmis kontrolės ir apsaugos sistemomis. Gabono reaktoriuje branduolio skilimas pagal šiuolaikinį įsivaizdavimą vyko 500 – 600 milijonų metų. Yra nuomonė, kad branduolinės reakcijos lygio pasikeitimai buvo užtikrinami „gamtinės automatikos“, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidino paprastas vanduo. Reikalas čia tas, kad esant rūdoje didesnei urano koncentracijai (apie 3 procentai vietoje dabartinių 0,72 proc) paprastas vanduo gali dirbti kaip sunkusis, kaip neutronų lėtintuvas. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, „gamtiniame reaktoriuje“ pasiekus 600 laipsnių pagal Celsijų temperatūrą, vanduo nutekėdavo ir reakcijos intensyvumas augo, o kai vanduo vėl atsirasdavo, reakcija gesdavo ir tokiu būdu vyko natūralus proceso reguliavimas.

Egzistuoja ir dar viena Gabono reaktoriaus mįslė. Reakcija jame vyko kiek kitaip negu aprašyta įprastoje mums teorijoje. Tiriant Gabono radioaktyviųjų rūdų cheminę sudėtį, buvo aptiktas kseono 131, 132, 134 izotopų perteklius. Be to, nukrypimas nuo normalių izotopinių santykių dešimt kartų viršijo normalius santykius, susidarančius dalijantis uranui 235 įprastame reaktoriuje. Niekas kol kas nebuvo matęs tokio keisto kseono nei žemiškoje, nei nežemiškoje materijoje. Kas per procesas galėjo sudaryti šį užuraninį ilgalaikį izotopą? Klausimas, į kurį kol kas nėra atsakymo.

Ar yra daugiau nepaaiškinamų fenomenų mūsų planetoje? Tikriausiai, taip. Viena iš tokių vietų yra Krasnojarsko krašte. Ketvirtame dešimtmetyje ją netikėtai aptiko kolūkietis su draugais, ieškantys taigoje pasiklydusių dviejų karvių. Staiga pasigirdo aršus šuns lojimas ir žmonės netikėtai pamatė taigos glūdumoje apskritos formos laukymę, kurioje neaugo jokia augmenija. Laukymėje atrado ir abiejų karvių lavonus. Žemė laukymėje buvo neįprastai tamsios spalvos. Šunys, iš įsibėgėjimo įšokę į tą laukymę, pabrukę uodegas metėsi atgal. Karvių mėsos spalva buvo taip pat neįprasto ryškiai raudono atspalvio. Juoda laukymės žemė buvo nusėta gyvūnų ir paukščių kaulais. Šunys gi po minutę trukusio pabuvojimo toje vietoje, nustojo ėsti ir netrukus nugaišo.

Entuziastų mėginimai surasti laukymę, pavadintą „Velnio kapinėmis“, kol kas buvo nesėkmingi. Buvo iškeltos hipotezės, paaiškinančios laukymės pavojingumą tuo, kad veikia kažkokios dujos, išsiskiriančios dėl požeminio gaisro, gyvsidabrio garų ir švino poveikiu ir kitomis priežastimis. Vienas iš galimų paaiškinimų, kuo gi kenkia jutimo organais nefiksuojamas spinduliavimas – prielaida, kad egzistuoja kažkoks galingas lokalus spinduliavimas. Įdomu, kad žmonės, buvę šalia laukymės, bet neįžengę į ją – nenukentėjo.

Kaip ne keista, su tokio pobūdžio anomalijomis dažniausiai tenka susidurti kelių tiesėjai. Štai, pavyzdžiui, atvejis, nutikęs tiesiant kelią iš Mbararės į Išaką Ugandoje. Tiesioje kaip strėlė kelio atkarpoje ėmė staiga viena po kitos vykti avarijos. Prielaida apie vairuotojų masinį girtuokliavimą nepasitvirtino. O „prakeikta vieta“ ir toliau rinko gausų aukų derlių, kol akompanuojant tamtamams vietinė burtininkė nenudūrė karvės ir neatliko reikalingo ritualo. Po šito avarijos liovėsi…

Dar vienas fenomenas – „paslaptinga žemė“ Kinijos Liaonino provincijos šiaurės rytuose. Vietiniai valstiečiai naudojasi šia zona kaip savotišku šaldytuvu. Reikalas čia tas, kad nuo liepos pradžios iki rugpjūčio palyginus nedidelis sklypas turi nesikeičiančią 12 laipsnių dirvožemio temperatūrą, o žiemą, prieštaraudamas visiems gamtos dėsniams, įkaista iki 17 laipsnių. Hipotezės apie geoterminius reiškinius nepasitvirtino, keistumai nebuvo paaiškinti, bet tai netrukdo sumaniems ūkininkams naudotis vieta kaip produktų saugykla vasarą, o žiemą – auginti daržovėms.

Panaši mįslė slypi ir Antarktidos kalnuose. Kalba eina apie mažą šiltą Vando ežerą, patikimai paslėptą storo ledo skydo. Vandens temperatūra jame siekia apie 30 laipsnių. Labai komfortiška vonia vandens procedūrų mėgėjams. Tyrinėtojai, mėginę įminti poledinio ežero mįslę, patyrė nesėkmę. Jau pirmasis grunto bandinys parodė, kad vėlgi nėra jokių geoterminių reiškinių, o ežero dugnas šalčių šalčiausias. Gal ežerą dengiantis daugelio metrų ledo sluoksnis veikia kaip savotiška linzė? Bet ir tam nėra įrodymų.