Rugsėjo 11-oji: ką sako sąmokslo teorijos?

Nuo 2001-ųjų rugsėjo 11 dienos teroristinių išpuolių praėjo jau 10 metų, tačiau šį tragišką įvykį iki šiol gaubia daugybė sąmokslo teorijų. Stebėtinai daug žmonių iki šiol yra įsitikinę, kad pagrindinis teroro akto organizatorius buvo ne islamistų džihadininkų organizacija „al Qaeda“, o tuometinio JAV prezidento George‘o W. Busho administracija. O kaip viskas buvo iš tiesų?

Pirmiausiai reikėtų pripažinti, kad prie įvairių sąmokslo teorijų suklestėjimo nemenkai prisidėjo paties G.W.Busho ir jo komandos reakcija į vieną skaudžiausių smūgių per Jungtinių Valstijų istoriją.

Galbūt viskas atrodytų kitaip, jeigu JAV būtų apsiribojusi vien tik teroristų tinklo „al Qaeda“, paskelbto pagrindiniu kaltininku, bei Afganistaną valdžiusio Talibano režimo puolimu.

Tačiau sprendimas 2003 metų pavasarį pulti Iraką, remiantis menkai pagrįstais teiginiais apie Saddamo Husseino ryšius su „al Qaeda“ bei iš naujo atrastu masinio naikinimo ginklų „baubu“, įdavė sąmokslo teorijų gerbėjams vieną baisiausių ginklų – tariamą motyvą.

G.W.Busho ir jo bendražygių noras bet kokia kaina nuversti S. Husseino režimą, nepriklausomai nuo to, ką iš tiesų sakė įrodymai, buvo toks akivaizdus, kad neišvengiamai paskatino kalbas apie „karą dėl naftos“ ir „rugsėjo 11-osios sąmokslą“.

Iš valdžios pareigūnų nenoro ar nesugebėjimo įtikinamai paaiškinti savo veiksmų, prie jų pridėjus tam tikrus pirminius neaiškumus dėl 2001-ųjų metų įvykių eigos, susidarė ypatingas mišinys, daugeliui metų (ar net dešimtmečių) parūpinęs darbo tūkstančiams internautų – sąmokslo teorijų mėgėjų.

Oficialaus tyrimo eigoje paaiškėję faktai nebegalėjo išsklaidyti visų abejonių. Bet kokį naują įrodymą, vadovaujantis sąmokslo teorijos vidine logika, galima nesunkiai „paaiškinti“ kaip dar vieną požymį, kad egzistuoja didžiulis, paprastam žmogui nematomas sąmokslas.

Patekus į tokios argumentacijos ratą, iš jos išsikapstyti labai sunku. Vienintelė išeitis – žiūrėti į faktus ir ieškoti atramos taško, nuo kurio galima sutikti, kad abejones galiausiai vis dėlto keičia pritarimas.

Ar iš tiesų esama pagrindo tikėti, kad Rugsėjo 11-osios išpuolius surengė G.W.Busho administracija? Pasiremsime BBC parengtu penkių populiariausių sąmokslo teorijų sąrašu:

1. Nesugebėjimas sustabdyti užgrobtų lėktuvų

Visų pirma reikia pastebėti, kad išpuoliai buvo labai netikėti – jų sėkmę garantavo kelių idėjų, jau anksčiau panaudotų teroristų, sujungimas į vieną visumą. Lėktuvai buvo grobiami ir anksčiau, tačiau dažniausiai tai būdavo vienetinis veiksmas, po kurio teroristai viešai pareikšdavo apie savo ketinimus ir pradėdavo derybas. Rugsėjo 11-osios išpuolių organizatoriai, priešingai, nuo pradžių buvo apsisprendę mirti ir nekėlė jokių reikalavimų – netgi maskavo savo veiksmus, nutraukę bet kokią komunikaciją su skrydžių kontrolės pareigūnais.

Dar daugiau sumaišties įnešė ta aplinkybė, kad tą pačią dieną JAV teritorijoje buvo vykdomos priešlėktuvinės gynybos pratybos. Pasirodžius pranešimams apie pagrobtus lėktuvus, civiliai ir kariniai oro erdvės kontrolės pareigūnai nesugebėjo tinkamai suderinti savo veiksmų.

Labai svarbi buvo ir pasenusios technikos, kurią kariuomenė naudojo oro erdvės stebėjimui, problema. Radarai nebuvo reikšmingai atnaujinti nuo šaltojo karo pabaigos ir daugiausiai orientuoti į erdvės virš Atlanto vandenyno, iš kur anksčiau buvo laukiama pasirodant sovietų lėktuvų, kontrolę. Kritinėmis minutėmis, iki pirmajam iš pagrobtų lėktuvų įsirėžiant į Pasaulio prekybos centro dangoraižį Niujorke, priešlėktuvinės gynybos pareigūnai buvo priversti vienu metu tikrinti tūkstančius radaruose matomų objektų – šį veiksmą kai kurie ekspertai įvardino kaip „adatos ieškojimą šieno kupetoje“.

2. Staigi „bokštų dvynių“ griūtis

Teigiama, kad Pasaulio prekybos centro (PPC) „bokštus dvynius“ sunaikino kontroliuojami sprogimai. Dėmesys kreipiamas į staigią griūtį (apie 10 sekundžių), sąlyginai trumpai trukusius gaisrus (56 min. PPC 2-ajame ir 102 min. PPC 1-ajame pastatuose), pranešimus apie sprogimų garsą bei vaizdo medžiagoje matomus galingus liepsnų ir nuolaužų išsiveržimus iš viršutinių dangoraižių aukštų.

Oficiali versija: tyrėjai vienareikšmiškai atsakė, kad dangoraižiai sugriuvo dėl į juos įsirėžusių lėktuvų sukeltų konstrukcinių pažeidimų.

Pasak ekspertų, didžiule jėga nukirtus atramines kolonas ir išgriovus ugniasienes, susidarė palankios sąlygos gaisrui plisti. Daugelyje aukštų pasklidę aviaciniai degalai greitai įsiliepsnojo, ir temperatūra pakilo iki 1000 laipsnių Celsijaus – dėl ko pradėjo lydytis kiti konstrukciniai elementai, tarp jų – ir išorinės atraminės kolonos.

Galiausiai ištisi pastato aukštai pradėjo virsti vieni ant kitų, sukurdami dinaminę apkrovą, kurios nebegalėjo atlaikyti ir lėktuvų tiesiogiai nepažeistų apatinių dangoraižių dalių konstrukcija.

Kontroliuojamo sprogimo teoriją turėtų paneigti ir tai, kad pastatai pradėjo griūti ne nuo apačios, kaip yra įprasta tokiais atvejais, kai naudojami sprogmenys, o nuo viršaus. Tačiau dar rimtesnis įrodymas yra tai, kad niekam taip ir nepavyko rasti sprogmenų pėdsakų arba įrodymų, kad atraminės kolonos ar sienos buvo iš anksto specialiai susilpnintos.

3. Ataka prieš Pentagoną

Sąmokslo teorijų kūrėjai abejoja, ar pilotas mėgėjas būtų sugebėjęs atlikti sudėtingą manevrą ir praėjus net 78 minutėms po pirmojo pranešimo apie galimą pagrobimą tiksliai pataikyti į galingiausios pasaulio kariuomenės būstinę Vašingtone. Buvo siūlomos skirtingos versijos: kad vietoje „Boeing 757“ į Pentagoną įsirėžė raketa, nedidelis keleivinis ar netgi nepilotuojamas lėktuvas. Galiausiai, padaugėjus įrodymų, kad Pentagoną iš tiesų apgriovė lėktuvas, dėmesį pradėta telkti į neva pernelyg sudėtingą manevrą.

Oficiali versija: daugiausiai dėmesio skirta įrodymams, kad į Pentagoną įsirėžė didelis keleivinis lėktuvas. Įvykio vietoje surinktos visos lėktuvo nuolaužos – kartu su juodosiomis dėžėmis. Įvykio liudininkai, kaip ir stebėjimo kamerų medžiaga, patvirtino, kad pastatą taranavo dideliu greičiu skridęs lėktuvas. Maža to, pakeliui jis nulaužė keletą gatvės apšvietimo stulpų – kas nebūtų pavykę raketai.

Vienas svarbesnių įrodymų – lėktuvo įgulos ir keleivių DNR, surinkta įvykio vietoje.

Argumentą dėl pernelyg sudėtingo manevro patvirtinti arba paneigti sunku – ko gero, ir pats pilotas savižudis nebuvo visiškai tikras, kad jam tikrai pavyks, tačiau numirėliai, kaip žinia, dažniausiai nešneka.

4. Ketvirtasis lėktuvas

Sąmokslo teorijų kūrėjai tvirtina, kad Pensilvanijos valstijoje netoli Šanksvilio miestelio nukritęs ketvirtasis pagrobtas lėktuvas, „United Airlines 93”, iš tiesų buvo numuštas ore.

Oficiali versija: tyrėjai kruopščiai ištyrė lėktuvo nuolaužas bei piloto kabinoje automatiškai darytus garso įrašus. Prieita išvados, kad paskutinėmis minutėmis prieš katastrofą lėktuvo keleiviai, jau žinodami, kad jų laukia neišvengiama žūtis, sukilo prieš pagrobėjus. Matydami, kad nepavyks pasiekti numatyto taikinio, teroristai nusprendė sudaužyti lėktuvą, bet nepasiduoti.

Pradiniai pranešimai, kad didelės lėktuvo nuolaužos buvo išbarstytos didelėje teritorijoje, kas patvirtintų sprogimo ore versiją, nepasitvirtino. Toliausiai – kiek daugiau nei kilometrą – vėjas nunešė įvairius popierius bei šiltinimo medžiagas.

5. PPC 7-ojo pastato griūtis

Sąmokslo teorija skelbia, kad 7-ąjį PPC komplekso pastatą, stovėjusį greta „bokštų dvynių“, galėjo sunaikinti tik kontroliuojamas sprogimas, panaudojant didelį kiekį itin degios medžiagos. Jiems įtarimų kelia itin sparti dangoraižio griūtis, trukusi vos 2,25 sekundės, bei po išpuolio pasklidusiose dulkėse rasti padegamosios medžiagos pėdsakai.

Oficiali versija: nerasta jokių įrodymų, kad 7-ajame PPC pastate būtų įvykęs galingas sprogimas. Pagrindine versija išlieka griūtis dėl konstrukcinių pažeidimų, atsiradusių dėl krintančių „bokštų dvynių“ nuolaužų ir 7 valandas trukusių gaisrų.

Dulkėse rasti „padegamosios medžiagos“ pėdsakai, pasak tyrėjų, greičiausiai atsirado, kai pastato griūties metu susimaišė daugybė įvairių statyboje naudojamų medžiagų. Su jų išvadomis sutiko absoliuti dauguma ekspertų.

Pabaigai: kritinio mąstymo vertė

Rugsėjo 11-osios išpuolius lydėjusios viešos diskusijos tik dar kartą parodo, kad sąmokslo teorijų kūrimas gali būti viso gyvenimo darbas. Nuolatinė naujų argumentų paieška leidžia palaikyti tikėjimą savo pranašumu prieš milijonus ar netgi milijardus paprastų, „valdžios mulkinamų“ žmonių. Panašų, kokį suteikia narystė kokioje nors negausioje religinėje sektoje, žadančioje amžiną išganymą.

Įsitikinusio sąmokslo teorijos šalininko negali patenkinti jokie oficialaus tyrimo rezultatai. Priremtas prie sienos sunkiai nuginčijamų įrodymų, jis tiesiog pradės ieškoti kitų būdų, kaip suderinti tikrovę su savo susidaryta įvykių versija. Tokiais atvejais, ko gero, tegalima palinkėti, kad ši misija per daug netrukdytų asmeniniam gyvenimui ar darbinei veiklai.

Kita vertus, sąmokslo teorijų kritika jokiu būdu nereiškia, kad būtina pažodžiui priimti kiekvieną valdžios pareigūnų teiginį. Per visą žmonijos istoriją valdžią turintys asmenys dažnai išnaudodavo ją, skleisdami jiems naudingas tiesas. Todėl kritinis požiūris į mus supantį pasaulį iš tiesų yra vertybė – tačiau jis neturėtų uždaryti mūsų pasaulio vaizdinyje, pagal kurį visa istorija yra vienas ištisas sąmokslas – be vilties išsigelbėti.

Sąmokslo teorijų kūrėjų teigimu, JAV viceprezidentas Dickas Cheney nurodęs kariuomenei nesikišti ir neliesti užgrobtų lėktuvų.

Oficiali versija: kategoriškai paneigti teiginį, kad toks įsakymas buvo duotas, iš tiesų yra sudėtinga. Visada galima teigti, kad nurodymas buvo duotas slaptais kanalais, arba vėliau nuslėptas nuo tyrimą vykdžiusios komisijos.

Vis dėlto galima rasti nemažai alternatyvių paaiškinimų, kodėl galingiausios pasaulio valstybės karinės oro ir sausumos pajėgos nesugebėjo laiku užkirsti kelio didesnei nelaimei.