Ką astronautų širdies ritmas pasako apie pirmąjį skrydį į Mėnulį? Pasivaikščiojimas po Mėnulį Armstrongui buvo tikras iššūkis


Kai Neilas Armstrongas, Michaelas Collinsas ir Buzzas Aldrinas leidosi kelionėn į Mėnulį, jie skriejo 110 metrų ilgio raketa, kuri išvystė 3,5 milijonų kilogramų traukos jėgą. Misija buvo pavojinga ir pilna nežinios. Nepaisant to, kilimo metu astronautų širdies ritmas buvo pakankamai normalus: N.Armstrongo buvo aukščiausias – 110 dūžių per minutę, M. Collinso – 99, o B. Aldrino – 88.

 

Toks širdies ritmas yra normalus patyrusiems ir fiziškai sveikiems astronautams, kilimo į kosmosą metu. Visi trys jau buvo skridę į kosmosą prieš tai, kiekvieno jų širdies ritmas buvo pasiekęs ir didesnius greičius.

 

Buvęs NASA skrydžių gydytojas ir Teksaso universiteto Medicinos fakulteto Kosmoso medicinos rezidentūros programos direktorius dr. Edas Powersas sako, kad misijos metu „Apollo 11“ kylant raketai N.Armstrongo širdies ritmas buvo kiek didesnis nei kitų astronautų, kadangi būtent jis vadovavo misijai – todėl galima buvo tikėtis, kad jo organizme adrenalino bus daugiau. Anot mokslininko, būtent N.Armstrongas buvo atsakingas už visų jungiklių įjungimą prieš kylant raketai, todėl būtų netikėta, jeigu jo širdies ritmas nebūtų didesnis nei kitų astronautų.

 

Minėto kilimo Floridoje metu šiuos tris vyrus veikė 4G išcentrinė jėga, spaudusi juos žemyn – kitaip sakant, Žemės trauka jiems tuo metu buvo 4 kartus didesnė. Tačiau šiuos išcentrinės jėgos lygius jiems padėjo ištverti tai, kad jų sėdėjimo pozicijos buvo nugara žemyn, o kojos buvo nukreiptos į viršų. Jeigu jie būtų sėdėję tiesiai, o jų galvos būtų nukreiptos vertikaliai, kraujas būtų sutekėjęs į apatinę kūno dalį, dėl ko jų širdys būtų turėjusios dirbti stipriau, kad palaikytų reikiamą kraujo lygį smegenyse. Išcentrinė jėga yra rimta problema šiuolaikiniams naikintuvų ir kitų galingų lėktuvų pilotams, kurie sėdi įprastoje pozoje.

 

Apibendrinant, visos misijos metu visų minėtų astronautų širdies ritmas išliko normalus: N.Armstrongo liko aukščiausias – 71 širdies dūžis per minutę, M. Collinso – 60 dūžių per minutę, o B. Aldrino – 67. Tai galima palyginti su įprasto žmogaus širdies ritmu, kuris vaikšto Žemėje – šis svyruoja tarp 60 ir 100 širdies dūžių per minutę.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Neprognozuojamo nusileidimo Mėnulyje metu, kai N.Armstrongas rankiniu būdu valdė nusileidimo procedūrą, jo širdies ritmas pakilo iki 150 širdies dūžių per minutę, o užbaigus nusileidimą sugrįžo į normalų lygį. Nusileidimo metu, kuo erdvėlaivis labiau artėjo prie Mėnulio paviršiaus, tuo labiau kilo N.Armstrongo širdies ritmas – kol galiausiai pasiekė minėtą 150 dūžių per minutę ribą.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Teksaso universiteto Medicinos fakulteto asocijuota profesorė Dr. Cheryl Lowry sako, kad natūralu, jog artėjant prie kritinio misijos taško, astronauto adrenalino lygis ir širdies ritmas kyla, o nusileidus ir grįžus į komfortišką lygį, N.Armstrongo širdies ritmas greitai grįžo į normalų. Nors šiam manevrui jis treniravosi ilgai, tai vis tiek buvo pirmas kartas, kai jis tai darė realiomis sąlygomis. Tuo labiau, kad iki tol to nebuvo daręs nei vienas žmogus.

 

E.Powersas prisimena, kad paskutinės nusileidimo minutės buvo gana įtemptos – borto kompiuteriai buvo perkrauti, o pavojaus garsiniai signalai buvo įsijungę. Be to, visa komunikacija su Žemė vėlavo 3 sekundes, o kuro bakas nebuvo neribotas. E.Powersas sako, kad kuro lygis buvo labai žemas ir visi tai žinojo. Kai jie galiausiai nusileido, jiems kuro buvo likę tik 20 sekundžių skrydžio.

 

 

Be to, nusileidimo erdvėlaivį N.Armstrongas pilotavo atsistojęs, o nusileidus Mėnulyje astronautai pajuto gravitacijos efektą. Mėnulyje gravitacija yra net 6 kartus silpnesnė nei Žemėje, tačiau vis tiek žymiai didesnė, nei astronautai buvo įpratę kosmose. Tai taip pat galėjo padidinti širdies ritmą.

 

Tyrinėjant Mėnulį, N.Armstrongo širdies ritmas buvo dar didesnis nei nusileidimo metu, ypač paskutinėmis akimirkomis, kai jam reikėjo surinkti uolienų pavyzdžius ir juos patalpinti saugyklose. Vidutinis jo širdies ritmas tokio pasivaikščiojimo metu buvo 110 dūžių per minutę, tačiau paskutinėmis akimirkomis šoktelėjo net iki 160 dūžių per minutę. Tuo tarpu B.Aldrino vidutinis širdies ritmas siekė 88 dūžių per minutę.

 

Atrodytų, kad vaikščioti po Mėnulį turėtų būti lengva – tačiau E.Powersas sako, kad 2006 metais įvykęs susirinkimas, kuriame dalyvavo minėti astronautai, lėmė rekomendacijų geresniems kosminiams kostiumams atsiradimą. E.Powersas atsimena, kad astronautai kovojo su savo kostiumais. Todėl jie rekomendavo lankstesnius kostiumus – kadangi užduočių atlikimas reikalavo labai didelių pastangų. Be to, jie rekomendavo pirštines, kurios leistų mikliau valdyti pirštus.

 

Šaltinis: http://technologijos.lt/


2500

Taip pat skaitykite