Pasakojimas „Kodėl raganos nemėgsta ištekėti“

-Tekėk už manęs! – veržlus, gražus, įsimylėjęs, turtingas, na ne grafas, bet nors ne valstietis. – Nenoriu tekėti…- vangiai atsisakinėjo ji. – Tekėk, nepasigailėsi! – Aš mylėsiu tave amžinai, dievinsiu, rūpinsiuos, o dar aš moku ruošti skaniausią mėsą ant žarijų!

Mėsos Ragana nemėgo, bet štai vyras, ruošiantis maistą, džiugino.

– Tik nesugalvok man būti neištikimas, nei mintimis, nei darbais!
– Argi tave apgausi!- ir laimingas jaunikis nulėkė ruoštis vestuvėms.

Pavasario pradžioje ir atšoko vestuves. Vestuvės buvo tokios trankios, net iš miesto svečiai atvažiavo!

Visi džiaugėsi, ir tik Ragana liūdnai žiūrėjo į savo šešis katinus, eilute sėdinčius ant krosnies. Laiminga Ragana – tai labai daug kaimui – žmonės džiaugėsi ne juokais, o ir pusę metų viskas buvo puiku! Pavasarį sniegas anksti nutirpo, lijo naktimis ir reguliariai, derlius jau noko, o per šienapjūtę išvis šieno buvo tiek, kad net patys vargingiausi prigrūdo daržines iki stogų!

Ir štai per Samainą Ragana išskrido su reikalais, o kai grįžo, nerado vyro namie. Katinai įtariai žvairavo tvarto pusėn. Ragana pažvelgė pro plyšį lentose ir pašaukė.

– Brangusis, ateik čia – iš po lentos išlindo gražus katinas kaltu snukiu.

– Aš gi sakiau, nei mintimis, nei darbais nebūti neištikimam, nagi eik namo, būsi septintas! – atsiduso jaunoji Ragana ir nusiėmė nuo piršto žiedą, užverdama jį prie kitų šešių ant virvelės po kaklu…

Šaltinis: https://pukuotukas.com/