Aiškiai ir paprastai: kodėl kūne atsiranda vėžys?


Vienas mano mylimas kolega onkogenetikas, perfrazavo Orvelo knygą (kurios neskaitė vienas Seimo pirmininkas): „Visi vėžiniai susirgimai genetiniai, bet kai kurie genetiškesni“.

 

Taip, iš tikrųjų, galima sakyti, jog onkologinis susirgimas yra genetinis, mat atsiranda tada, kai pakitimai atsiranda genetinėje medžiagoje – ląstelės smegenyse – ir ląstelė pradeda nepaliaujamai ir nesustojamai daugintis. Panašiai, kaip ir žmonės, kai jiems paauglystėje atsiranda pakitimai smegenyse.

 

Tik nebūtinai onkologinis susirgimas yra nulemtas ir neišvengiamas arba, neduok aukščiausioji jėga, paveldimas. Dažniausiai tie pakitimai genuose atsiranda dėl per ilgo mūsų gyvenimo – ląstelės pasensta, besidauginant joms atsiranda klaidų, kaip greitai spausdinant klaviatūra, tos klaidos prasmunka pro korektūrą ir turime nesustabdomą pažeidėją.

 

Gamta ne kvaila, žinojo, jog mes apsileidėliai ir nepakankamai dėmesingi sau, tad genetinę informaciją sudubliavo. Mes nešiojames DNR – dviejų grandinių nukleininę rūgštį, kurioje vienos grandinės informaciją dubliuoja kita grandinė. Panašu į žmoną prižiūrinčią vyrą vakarėlyje: ir šlipsą pataisys, ir lišnos čerkutės neleis pakelti, ir nešvankų anekdotą nutildys. Tad kaip padauginęs Petras nieko nepridirbs per šventę, kol žmona šalia, taip ir mutavęs genas neturės daug įtakos, kol yra dubliuojamas savo kitos grandinės porininko.

 

Tačiau, jei Petras pakankamai įkaušęs, prisiminęs, jog „vyras jis ar ne vyras“, bus gerokai fiziškai stipresnis, o dvasiškai žemesnis už savo antrąją pusę – jis taps dominuojančiu. Tiesiog buka jėga išjungs tą, kuri jį stabdė ir apvers vaišių stalą. Dominantinei mutacijai nė motais antras genas – ji užvaldo ląstelę viena pati ir pradeda nepaliaujamai daugintis.

 

Kitas scenarijus – kai vyras ne toks agresyvus, tačiau žmonai atsibodo nuolat rūpintis niekadėju sutuoktiniu, ji maktelna „prosekiuko“ ir šoktelna į patį baliaus sūkurį. Nors ir be agresijos bei dominavimo, bet mutavo abiejų grandinių genai ir vėlgi, kaip ir visuomenės, taip ir organizmo ląstelė pakinta ne į gerąją pusę.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Taip veikia protoonkogenai – genai, atsakingi už ląstelės augimą ir dalijimąsi. Kai reguliacija sutrinka ir nuolat užspaustas „gazas dugnas“, turime vėžinį susirgimą.

 

Dar vienas scenarijus – tai sutrikusi genų slopintojų veikla.

 

Jei minėto vakarėlio proga už sienos gyvenanti ir uoliai kaimynų dvasine bei moraline išvaizda besirūpinanti kaimynė laiku iškvies policijos pareigūnus – šventė bus sustabdyta ir šeimos likimas išgelbėtas. Net jei močiutė bus užmigusi ir negirdės įkyrios linksmybių kakofonijos, ją dar gali pažadinti jau jos tarnybos porininkas – mažas įkyrus skardžiai lojantis šuo. Tačiau, jei ir Brisius, ir kaimynė laiku neatliks savo pareigos – abi ląstelės vėl pasmerktos.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Vieniems mutacijos įvyksta anksčiau, kitiems vėliau. Vieni labiau linkę į susirgimus, kiti labiau apsaugoti. Tai priklauso ir nuo aplinkos, ir nuo mūsų paveldimos genetinės informacijos. Apie aplinkos poveikį ir vėžio atsiradimo mitus pakalbėsime artimiausiose laidose, o apie paveldimumą – šiandien.

 

Jei žmogus gimsta su jau pažeistu vienos iš dviejų grandinių genu – šansai susirgti yra kur kas didesni, nes nereikia laukti, kol mutuos abi grandinės – lieka tik viena sveika. Mūsų pavyzdžio atveju: jei žmona liko namuose, Petrui kur kas daugiau laisvės vakarėlyje.

 

Kuo daugiau mutacijų, tuo anksčiau apie save gali duoti žinoti susirgimas. O jei mutacijos dominantinės – kartais susergama dar net negimus.

 

Kuo ilgiau gyvename, tuo didesnis šansas, kad mutuos abi grandinės tose pačiose vietose (jei Petras užsibus vakarėlyje iki ryto šansų prisidirbti yra daugiau, nei išėjus po valandos). Šiai dienai manoma, jog menama riba tarp sporadinio (atsitiktinio) ir paveldimo (šeiminio) susirgimo piktybine liga yra penkiasdešimtmetis. Po apvalios datos paminėjimo didesnis šansas, jog ląstelės tiesiog pavargo ir pakito, iki jo – kad galimas ir paveldėjimas. Taip, ta riba labai slidi, tad kaskart vertinama šeimos istorija, susirgimų dažnis, „giminingų“ susirgimų atvejai.

 

Pavyzdžiui, krūtų, kiaušidžių ir tam tikri prostatos vėžio atvejai gali būti dėl to paties geno mutacijos, arba vienoje šeimoje pasikartojantys skydliaukės, prieskydinių liaukų ir antinksčių navikai irgi gali būti vienos paveldimos mutacijos pasekmė.

 

Kuo daugiau vienos lokalizacijos arba giminingos onkologijos toje pačioje šeimos pusėje (iš mamos arba iš tėvo pusės), kuo jaunesniame amžiuje nustatoma liga, kuo daugiau specifinių pakitimų randa tiriant naviko ląsteles, tuo didesnis paveldimuo šansas.

 

Tokią riziką tiria ir tokius susirgimus nustato onkogenetikai – paveldimos onkologijos specialistai. Indikacijos, kada kreiptis, varijuoja kiekvienam onkologiniam susirgimui, tad geriausia pasitarti su savo gydytoju.

 

Tačiau jei onkologinis susirgimas:

 

– nustatomas iki 40 metų;

 

– nustatomas iki 50 metų, bet yra artimųjų, giminių su tokiu susirgimu toje pačioje šeimos linijoje;

 

– daug vienos linijos artimųjų giminių su tokiais pačiais susirgimais, nesvarbu, kokio amžiaus;

 

– pažeidžiami abiejų pusių poriniai organai (pavyzdžiui, krūtys ar kiaušidės);

 

– sergantysis priklauso genetiškai siaurai grupei (pavyzdžiui, žydai Aškenaziai);

 

– yra specifinių pakitimų pakitusiose ląstelėse.

 

Onkogenetiko konsultacija tikrai nepamaišys. O jei onkologija nustatyta vienam vieninteliam seneliui, kai jis perkopė 90 metų slenkstį – vargu, ar paveldėjimo rizika yra. Ir prisiminkite, visada, jei įmanoma, geriau tirti sergantį, o ne sveiką šeimos narį, taip yra didesnis šansas pagauti mutacijas.

 

Šaltinis: http://technologijos.lt/

 


2500

Taip pat skaitykite