Kur po mirties patenka gyvūnai?

Negaliu teigti, kad niekada netikėjau visais tokiais dalykais kaip naminukai ar kažkuo panašiu. Mėgstu skaityti knygas apie poltergeistus bei panašius reiškinius ir niekada nemaniau, kad tai yra fantazija. Tikėti tikėjau, bet nekvaršinau galvos visais šiais dalykais. Iki tam tikro laiko.
Buvo toks atvejis. Dabar man 18 metų. Kai buvau 15, mirė mano katinas Keša. Jis gyveno 16 metų, tai reiškia, kad buvo metais vyresnis už mane. Įsivaizduokite, kaip buvau prisirišusi prie jo! Visą mano vaikystę jis buvo man geriausiu draugu. Ir tada jis mirė! Žinoma, buvo labai sunku. Galbūt dėl išgyvenimų man „pavažiavo stogas“, bet aš taip nemanau. Aš vis dar nežinau, ką galvoti apie tai, kas nutiko po Kešos mirties.

 

Aš žinojau, kad jis netrukus mirs, nes jis buvo naminis ir niekada neišeidavo į lauką. Bet tris mėnesius iki mirties jis elgėsi taip, tarsi nuo grandinės nutrūkęs! Dienų dienas sėdėjo prie laukujų durų, draskydamas jas prašėsi į lauką. Tada tapo aišku, kodėl jis taip elgiasi. Aš tai jaučiau ir bandžiau visą laiką jį laikyti savo kambaryje, nes jis kėlė triukšmą garsiai kniaukdamas, todėl norėjau, kad niekam netrukdytų ir kad būtų su manimi paskutines dienas. Jis merdėjo sunkiai, bet mirė savo mėgstamoje vietoje, vonioje, kur visada miegojo. Aš jį ten paskutinę naktį nunešiau, nes jis nebegalėjo paeiti…

 

Pirmas tris dienas raudojau pasikūkčiodama. Bet pamažu tapo šiek tiek lengviau. Kažkur po savaitės aš, kaip įprasta, miegojau savo lovoje, ant pilvo, veidu į duris, kad vos tik pramerkusi akis, galėčiau pamatyti kas įeina. Staiga girdžiu kaip kažkas krebžda, tada nueina per kambarį link radiatoriaus. Na, aš pusiau miegodama atmerkiu akis ir matau Kešą. Ir sakau jam – „Škac!“ Jis pabėgo. Aš pagaliau pabudau. Sėdžiu ir galvoju: kas tai buvo? Jo juk jau visą savaitę nėra. Tikriausiai prisisapnavo, bet juk aš iš tiesų pašokau išsigandusi. Nusprendžiau niekam nieko nepasakoti, nes tikrai pasakys, kad nuo per didelio streso vaidentis ėmė. Tačiau kitą rytą vėl tas pats. Miegu. Per miegus jaučiu, kaip kažkas šoktelėjo ant lovos ten, kur mano kojos. Jaučiu pažįstamą svorį. Miegu toliau. Tačiau sunkumas vis artėja ir artėja. Jau jaučiu jį ant pagalvės, šalia savo veido. Šiltą ir minkštą kamuoliuką. Reiškia Keša šalia prigulė. Miegu. Juk jei pabusiu, jis pabėgs. Tegu pasnaudžia. O pati dar nieko nesuvokiu!

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Atmerkiu akis. Jausmas tas pats. Guli kažkas šalia, kvėpuoja. Ir tik tada suvokiu, kad TAI VYKSTA IŠ TIESŲ! Iš baimės visa suakmenėjau, net kalbos dovaną praradau. Pradėjau muistytis, kilnoti antklodę, lyg ketindama kažką numesti. Jaučiu pasikėlė, nubėgo per lovą ir nušoko ant grindų. Po to dar 20 minučių gulėjau šoko būsenos sustingdyta. Pamažu ėmiau judėti, atsisėdau. Na, manau, tikrai ku-kū.

 

Kito ryto, trečio Kešos pasirodymo tikrai nepamiršiu. Ryte, kaip ir patį pirmą kartą, prabundu – jis stovi, eina nuo durų link mano lovos. Ir tada aš nebeišlaikiau, pašokau ir užklykiau taip, kad jis išsigąstų ir pabėgtų. O jis, kad pradės šnypšti, kad įsikirs man nagais į koją (taip jis elgdavosi tada, kai jį sunervindavau). Aš ir toliau klykiu, bet akis užmerkiau. Atbėgo mama, tačiau jo jau nebebuvo. Aš stovėjau viduryje kambario. Viena. Viską jai papasakojau. Ji pasakė, kad jei labai verki mirusių, neleidi jiems iškeliauti TEN. Neva todėl jis ir ateina, kad pati neleidžiu jam iškeliauti. O dabar supyko, kad išvariau, todėl ir užpuolė. Paskutinį kartą. Daugiau jis nebepasirodė. Sapnavau dar kelis kartus. Buvo labai piktas. Iki šiol visa tai prisimenu taip, lyg viskas būtų nutikę vakar. Sakote, kad išsigalvojau?

 

Šaltinis: http://www.osimira.com/


2500
2 Comment threads
1 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
paprika [aitrioji]

mirtis tebera ‘didzioji paslaptis’….. jokie moslininkai tiesos pasakyt negali, tik speliones… tiek gyvunai, tiek zmones su tuom veliau ar anksciau susiduria= nieko amzino nera ==tada ir atskleisim didziaja paslapti, bet su gyvaisiais pasidalint negalesim..

pray

Siela amžina

Mantas

Pažįstama situacija, nėra ko bijoti.pusmetį prie kojų nuolat glaudėsi murke mirusi katė. Lakstydavo po kambarį. Aš visada mielai ją priimdavau, kol ji pati nusprendė išeiti visam..
Taip, jei ko nors beprotiškai ir ilgai gedime liejame ašaras- mes neleidžiam jiems išeiti anapus. Tai mirusius labai alina.. Bet tokie atvejai dažni tikrai