Balto kambario alegorija arba kaip vyksta savęs pažinimas

Ar kada susimąstėte, jog viena iš esminių priežasčių, jog esame čia – savęs pažinimas? Tai labai gerai iliustruoja balto kambario alegorija, aprašyta knygoje „Draugystė su Dievu“ Neale Donald Walsh. „Įsivaizduok, jog esi baltame kambaryje su baltomis sienomis, baltomis grindimis, baltomis lubomis ir be jokių kampų. Įsivaizduok, kad tame kambaryje tave laiko nematoma jėga. Tu kybai aukštai ore. Nieko negali paliesti, nieko girdėti, aplink tik balta spalva. Kaip manai, kiek laiko galėtum „išgyventi“ tokioje vietoje?“ Na, turbūt, jei nereikia maisto ir kalbame tik apie pažinimą.

Greičiausiai, tiesiog išprotėtume, išnyktume… „Taip ir atsitiktų – išsikraustytum iš proto tiesiogine šių žodžių prasme. Tavo protas yra kūno dalis, jos funkcija – suvokti visus įeinančius duomenis, o jei nėra jokių įeinančių duomenų, tavo protui nėra kas veikti.

Kai „išeini iš proto“, nustoji egzistuoti per savo paties išgyvenimus. Tai reiškia, jog liaujiesi ką nors žinojęs, o ypač apie save.

Ar tu didelis? Ar tu mažas? Negali to žinoti, nes kambaryje nėra nieko, su kuo galėtum save palyginti. Ar tu geras? Ar blogas? Negali žinoti. Ar išvis čia esi? (…) Negali nieko apie save patirti. Gali suvokti, tačiau negali patirti.

Ir štai ima rastis pokyčių. Ant sienos išdygsta mažytis taškelis. Atrodo, lyg kas nors būtų atėjęs su rašikliu ir išliejęs mažą rašalo taškelį. Niekas nežino, kaip jis čia atsirado, tačiau tai nesvarbu, nes taškelis tave išgelbėjo.

Dabar esi Tu ir Taškas Ant Sienos. Staiga suvoki, kad vėl gali daryti sprendimus ir patirti save. Ten yra taškas. Vadinasi, tu taip pat esi. Taškas už tave mažesnis. Tu už jį didesnis. Tu vėl pradedi save apibrėžti. (…)
Kambaryje atsiranda vis daugiau daiktų, tavo Savivoka plečiasi. Pagaliau tau paaiškėja vienas dalykas: save gali pažinti tik tada, kai šalia yra kas nors kitas. Tas „kas nors kitas“ yra tas, kas tu nesi. Todėl jei nėra to, Kas tu pats Nesi, Tavęs… nėra.“

Taip Sąmonė įgauna pavidalą bei išreiškia bei pažįsta save materijoje, kadangi mes ir esam tos Didžiosios Sąmonės dalelės, lyg vandens lašai išsibarstę ir atsiskyrę nuo vandenyno, galime patirti bei plėsti bendrąją Sąmonę. Tuo pačiu turime galimybę patirti nuostabią įvairovę, tokią, kokią tik norime.

Visa painiava kyla tuomet, kai pamirštame, kodėl čia esame ir įsijaučiame į atskirtųjų rolę. Tuomet pradedame Kažko ilgėtis, jaučiame, kad tarsi pametėme save. Pasiklydę jausmų ir sprendimų verpetuose imame kurti ne tai, kas mums iš tiesų brangu, o tai – ko nenorime. Galbūt jau žinote, kad pasąmonei nėra jokio skirtumo – ar jūs priešinatės, ar sutinkate. Ji „mato“ tik vieną objektą, kurį reikia realizuoti, tiksliau, patirti. Todėl reikėtų būti labai atidiems savo mintims, tariamiems žodžiams, atliekamiems veiksmams, nes jie kuria mūsų realybę.

Tad verta detaliau apmąstyti, kokiame susikurtame pasaulyje gyvename ir ką aplinka leidžia mums apie save suprasti. Tuomet galime spręsti, kaip ir kokia linkme keisti mąstymą bei veiksmus, kad aplinka atspindėtų mūsų pozityviąją pusę. Žinoma, neatstumiant ir savojo „šešėlio“. Mes galime būti viskuo – tiek piktais tironais, tiek nuostabiais ir įkvepiančiais kūrėjais, tik nuo mūsų sprendimo priklauso, ką pasirinksime.

Parengė Rūta Steponavičienė