Mažytė savarankiška ekosistema uždaramame butelyje, kuri nebuvo laistoma ilgiau, nei 40 metų

David Latimer (Didžioji Britanija), 1960 metais Velykų sekmadienį sugalvojęs į uždarą butelį pasėti keleto augalų sėklo, ko gero, nesitikėjo, jog po 50 metų jį ir jo žaliąjį kūrinį rodys per žinių laidas, ar aprašinės straipsniai internete. David norėjo tiesiog paeksperimentuoti ir pažiūrėti, kas iš viso šito gausis.

 

Gavosi žalias, gražus, klestintintis “sodas” butelyje. Paskutinį kartą jis buvo palaistytas 1972 metais. Po to augalai uždaramame butelyje augo neliečiami – ir vis dar tebeauga.

 

Iš tikrųjų, jokio stebuklo čia nėra (nepaisant to, jog butelis su klestinčiais augalais atrodo tikrai įspūdingai). Prieš daugiau nei pusę amžiaus į didelį apvalų butelį vyras įpylė durpių, pasodino sėklas ir jas palaistė. Vėliau butelį užsandarino ir pastatė saulėtoje vietoje. Sudygusios sėklos pradėjo augti. Augalas, veikiamas šviesos, ėmėsi fotosintezės. Kadangi iš uždaryto butelio drėgmė negalėjo pasišalinti, jos pakako žalumos suvešėjimui. Susiformavo visiškai savarankiška uždara mažytė ekosistema.

 

Fotosintezės būdu augalai pasigamina sau reikalingos energijos, o kaip šalutiniai produktai išsiskiria deguonis ir vandens garai. Drėgmė kaupiasi ant vidinio butelio paviršiaus ir per nauja palaisto augalus. Nunykę lapai skaidosi ir tokiu būdu maistinės medžiagos grįžta atgal į dirvožemį.

 

Trumpai tariant, augalai butelio viduje patys apsirūpina viskuo, ko jiems reikia augimui ir klestėjimui. Vienintelė būtina sąlyga, kad tai sėkmingai vyktų, yra pakankamas saulės šviesos kiekis.

 

Parengta pagal https://www.disclose.tv