Kas vyksta po mirties?

Apie tai, kas nutinka po mirties tikriausiai mąsto visi. Vieni tiki, kad žmogaus laukia tik juoda tuštuma, kiti galvoja, jog siela reinkarnuojasi, yra ir manančių, kad mirus atsiveria tarsi kitas, anapusinis pasaulis.

Ši tema yra plačiai nagrinėjama ne tik šventikų, paprastų žmonių, bet ir mokslininkų. Būtent pastarieji aiškinasi, kad po mirties nutinka žmogaus smegenyse. Jų tyrimai įrodo, kad žmogaus sąmonė vis dar veikia po to, kai nustoja dirbti širdis.

Tai reiškia, kad žmogus yra tarsi įkalintas savo kūne kurį laiką ir, pasak mokslininkų, gali net girdėti, kai medikai paskelbia mirties laiką. Daktaras Samas Parnia tiria žmogaus sąmonę po mirties ir išsiaiškino, kad daugybė pacientų, kurie buvo paskelbti mirusiais, tačiau vėliau atgaivinti, tuo metu žinojo, kas dedasi. Mokslininkas teigia, kad pirmoje mirties stadijoje žmogus susigaudo aplinkoje, tačiau negali nieko padaryti.

Paskutinėmis dienomis ar valandomis prieš mirtį žmogaus kvėpavimas tampa neįprastai silpnu arba atvirkščiai, stipriai pagilėja. Taip pat kvėpavimas gali būti neritmingas, pauzės tarp įkvėpimų gali trukti nuo kelių sekundžių iki minutės ar netgi dviejų, ir tai smarkiai baugina šeimos narius ar žmones, prižiūrinčius ligonį. Tačiau visa tai yra kūno lėtėjimo ir išsijunginėjimo dalis.

Išėjimas

Kai asmuo miršta, medikai paprastai ieško širdies mirties (kai liaujasi plakusi širdis) arba smegenų mirties požymių (kai smegenyse nutrūksta elektrinis aktyvumas). Kai pacientas būna „vegetatyvinės būsenos“, tai reiškia, kad jo smegenų aktyvumas yra nutrūkęs ir kitų organų veiklą palaiko tik gyvybės palaikymo aparatūra. Tokioje situacijoje „gyvybės palaikymo aparatūra yra teisėtai atjungiama, nes žmogus jau yra miręs“, – sakė N.O’Connor.

Kai kurie tyrimai nurodo, kad priešmirtiniai patyrimai yra viena iš „aiškių sapnų“ (angl. lucid dream) formų, kiti šiuos patyrimus sieja su deguonies trūkumu smegenyse.