Kalėjimo fantomai

2003 metais spalio mėn., Arizonos paranormalių reiškinių tyrimo draugija gavo laišką nuo kažkokio Fredo Leuterio. Laiško autorius, pagal išsilavinimą inžinierius elektrikas, kažkada tarnavo bausmių atlikimo departamente Tenesio valstijoje. Savo laiške misteris Leuteris pranešė apie neįprastą reiškinį, kurio liudininku tapo 1980 metais.

Tenesyje galioja mirties bausmė. Pasmerktieji paprastai nužudomi elektros kėdėje. Prieš 26 metus Fredas rūpinosi technine įrangos priežiūra viename iš Nešvilio kalėjimų. 1980 metais kalėjimo administracija ketino pakeisti seną kėdę, tarnavusią beveik 40 metų ir ant kurios mirė dešimtys žiaurių žmogžudžių ir prievartautojų. Nauja elektros kėdė, pagaminta iš plastiko, buvo šiuolaikinio dizaino ir puikias tecnines charakteristikas, leidusias pasiekti norimą rezultatą greičiau, kad pasmerktieji mažiau kankintųsi.

Kaip žinia, elektros kėdę 1889 metais išrado Edvinas Deivisas, kalėjimo elektrikas. Pirmąsyk išradimas buvo panaudotas pagal tiesioginę paskirtį 1890 metų rugpjūčio 6 dieną Auberno valstybiniame kalėjime Niujorke. Panaši bausmė iki šiol laikoma humaniškiausia. Tačiau žinoma atvejų, kai aukos užsidegdavo ar mirdavo kančiose dėl nepakankamos įtampos tinkle ar dėl kitų techninių nesklandumų.

Leuteris buvo pakviestas, kad seną kėdę pakeistų nauja. Pagal valstijoje galiojančią tradiciją, į naują kėdę būtinai turėjo būti įmontuotas gabalas senos. Ši taisyklė atsirado XIX amžiuje, kai nusikaltėlius kardavo. Į pirmą elektros kėdę buvo įstatytas gabalėlis medžio iš kartuvių. Buvo manoma, kad tai savotiška estafetės lazdelė, kažkokiu mistiniu būdu ginanti prisiekusiųjų teismą nuo klaidų.

Pagal taisykles, prieš demontuojant kėdę, ją reikėjo nufotografuoti. Kalėjimo darbuotojų, dalyvavusių demontavime, nuostabai, nuotraukose išryškėjo truputį “paplaukęs” žmogaus figūros, sėdinčios kėdėje, kontūras. Iki to laiko kai nuotraukos buvo išryškintos, senoji kėdė jau buvo nuimta nuo postamento, bet, laimei, nesunaikinta. Kalėjimo viršininkas davė įsakymą dar kartą ją nufotografuoti. Šįkart etatinis kalėjimo fotografas, paprastai fotografuojantis nusikaltėlius, atvežtus čia kalėti, panaudojo skaitmeninę fotokamerą, perduodančią vaizdą į kompiuterio monitorių. Rezultatas buvo tas pats. Atkrito spėjimai, kad kontūras pirmojoje nuotraukoje buvo fotografavimo arba juostos defekto padarinys. Tada pakvietė kriminalistus. Specialistai dar sykį nufotografavo kėdę. Gautų atvaizdų analizė leido nustatyti, kad visose nuotraukose yra penkių figūrų kontūrai – įvairaus ūgio ir įvairaus sudėjimo žmonių kontūrai. Gaila, bet jų veido bruožų nesimatė.

Pirma versija buvo tokia: nuotraukoje kažkokiu būdu užsifiksavo nužudyti nusikaltėliai. Kalėjimo administracija nutarė sudeginti seną kėdę ir neviešinti keisto fakto. Medžio gabalas iš senos kėdės, kaip ir priklauso, buvo įsttytas į naują plastikinę kėdę. Leuteris išsaugojo sau vieną iš tų nuotraukų. Neturėdamas teisės išnešti iš pastato dokumentų, jis sąmoningai pažeidė tarnybines taisykles. Po 26 metų, būdamas pensijoje, jis nutarė pasidalinti informacija su paranormalių reiškinių tyrinėtojais. Leuteris, kaip ir jo tarnybos draugai, davė savo laiku priesaiką neviešinti paslapties, tačiau jokių raštiškų įsipareigojimų nepasirašė.

Ralfas Skotas, aktyvus Arizonos paranormalistų draugijos narys, nuvažiavo į nešvilį pasikalbėti su Leuteriu. Tas negalėjo prisiminti nieko naujo, išskyrus faktus, kuriuos išdėstė savo laiške. Į Stouno prašymą išvardinti kitus asmenis, turėjusius reikalą su keistu fenomenu, pensininkas atsakė teigiamai, bet paprašė neminėti jo. Tokiu būdu Stounas surado dar du buvusius bausmių departamento darbuotojus. Vienas jų griežtai tsisakė pripažinti faktą, kad matė keistas nuotraukas su kūnų kontūrais. “Tas, kas sugalvojo šitą nesąmonę, prisiskaitė visokio šlamšto apie dvasias ir panašiai…” – taip atsakinėjo į klausimus buvęs prižiūrėtojas. Kitas žmogus, panorėjęs likti nežinomas, pripažino faktą, kad matė senos medinės kėdės nuotraukas su kontūrais, kurie priminė žmogaus kūno kontūrus: “Taip, aš laikiau tas nuotraukas savo rankose ir prisiekiu jums – nuo jų sklido kapų šaltis, kaip iš rūsio”.

Fredis Leuteris sutiko paskolinti savo išsaugotą nuotrauką Arizonos paranormalininkams. Labai svarbu buvo nustatyti ar tai ne padirbinys. Džozefas Istmenas, nuotraukų tyrinėtojas, nustatė, kad nuotrauka greičiausiai padryta devinto dešimtmečio viduryje. Apie tai galima spręsti pagal fotopopierių. Šviesus kontūras neuždėtas jau nt nuotraukos, o buvo ir negatyve. T.y. nuotrauka tikra. Tiesa, negalima tvirtinti, ar tikrai nuotraukoje pavaizduota elektros kėdė, ant kurios mirė žmonės. Belieka tikėti Leuterio žodžiais. Gaila, bet oficialūs asmenys atsisako kalbėtis šia tema.

Ką gi, Ralfas Stounas ir jo kolegos turi pakankamai protingą neįprasto fenomeno paaiškinimą. Reikalas tas, kad biolaukas, supantis kiekvieną gyvą žmogų, mirties momentu išspinduliuoja energijos pliūpsnius. Būtent jie ir užfiksuoti nuotraukose. Kai žmogus miršta nuo ligos ar netikėtai, nelaimingo atsitikimo metu, šie energijos dariniai nebūna labai intensyvūs. Kai žmogus žino, kad tuojau mirs, kaip kad vyksta bausmės metu, energijos išspinduliavimas pasiekia milžinišką mastą. Galima sakyti, kad nuotraukoje užfiksuotas įsikūnijęs žmogaus siaubas ir skausmas. Dėl nežinomos priežasties šios akiai nematomos energijos sankaupos neišsisklaidė, laikui bėgant, todėl po daugelio metų fotokamera galėjo juos užfiksuoti.

Analogiškas mechanizmas veikia, kai žmonės netikėtai pajaučia kieno nors iš artimųjų mirties momentą, būdami nutolę nuo jų kartais netgi labai dideliu atstumu. Tą akimirką mirštančiojo išspjauta energija pasiekia mylimą žmogų, kadangi jų bangos yra suderintos tarpusavyje.

М.Букк “Интересная газета. Невероятное” №16 (140) 2006 г.