Neuromokslininkė apie tai, kaip mus apgaudinėja smegenys, iš kur atsiranda sapnai ir laimės pojūtis


Urtė Neniškytė – biochemijos mokslų daktarė, neuromokslininkė, studijavusi Vilniaus ir Kembridžo universitetuose, dariusi tyrimus Harvarde ir Europos Molekulinės biologijos laboratorijoje Italijoje.

„Lietuvos ryto“ studijoje viešėjusi smegenų tyrimais užsiimanti mokslininkė papasakojo apie tai, iš kur atsiranda sapnai, kaip veikia laimė ir kaip smegenys apgaudinėja tiek mus, tiek pačios save.

– Viename interviu esate sakiusi, kad Jūsų gyvenimo planas yra 1) gyventi Lietuvoje 2) daryti mokslą. Kodėl ne atvirkščiai? Ar gi mokslininkams Lietuvoje egzistuoja tokios idealios sąlygos?

– Ne, mokslininkams sąlygos nėra idealios, bet aš tokiu atveju rinkčiausi gyventi Lietuvoje ir nedaryti mokslo, jei man tai nesisektų. Tiesiog man Lietuvoje gyventi yra labai gera, esu labai patenkinta savo gyvenimo kokybe čia, galimybėmis, socialine aplinka – dėl to žinojau, kad noriu grįžti į Lietuvą, ir šiuo metu mokslas man yra tai, ką daryti yra įdomiausia. Iki šiol man pavyko susikurti mokslinę aplinką, kad galėčiau atlikinėti mokslinius tyrimus – bet jei nutiktų taip, kad dėl kažkokių priežasčių – ar finansinių, ar organizacinių – negalėčiau užsiimti moksliniais tyrimais, tikriausiai rinkčiausi likti Lietuvoje ir keisti veiklos pobūdį, negu išlikti mokslininke, bet išvykti į užsienį.

– Pereikime prie smegenų ir tokio fantastinio-technologinio dalyko, rodyto filme „Transcendence“ su Johnny Deppu, kaip žmogaus sąmonės perkėlimas į kompiuterius, serverius, kompiuterinius tinklus. Futuristas Michio Kaku yra pasakęs, kad jau dabar pradedamas smegenų žemėlapio kūrimas (angl. brain mapping, red. past.), ir jau mūsų anūkai sulauks to rezultatų. Kaip Jūs vertintumėte tokią galimybę?

– Tai yra vadinamasis „Big Brain Project“, jis jau vyksta kurį laiką, jam finansuoti yra skiriamos milžiniškos lėšos – bet vertinimai mokslinėje bendruomenėje yra kontroversiški. Net neabejoju, kad mes turėsime tų konkrečių smegenų žemėlapį, ir tam nereikės net mūsų anūkų, to sulauksime net ir mes. Tačiau kas iš to? Tai bus vienų smegenų, vieno individo žemėlapis, kuris iš tiesų būtų labai sunkiai perkeliamas į bet kokias kitas smegenis – nes buvo atlikti įdomūs tyrimai, vertinant tokį paprastą smegenų dalį, kaip mūsų jutiminė (sensorinė) žievė. Gal kas yra matęs iliustraciją – joje visas mūsų kūnas išsidėsto kaip homunkulas: mes ten turime labai dideles rankas (nes turime daug lytėjimo receptorių ant pirštų), dideles lūpas, ausis, visa galva yra labai didelė – o visas likęs kūnelis yra labai mažas, nes jutiminės informacijos iš jo gauname mažiau.

Tai žiūrint tą homunkulą atrodo, kad kiekvienas iš mūsų turėtume turėti jį tokį patį – tyrėjai įvertino, kaip mūsų pirštai atspindimi tame žemėlapyje ir nustatė, kad kiekviename žmoguje, kiekvieną dieną vertinant kuri smegenų zona yra aktyvuojama, tie pirštai yra išsidėstę visada vienodai. Tačiau vertinant skirtingus žmones, tai jau nebebus taip pat. Bet neuromoksliniuose tyrimuose, kuriems mes paimame dešimt tiriamųjų ir atliekame kažkokius matavimus, kuriuos suvidurkiname – klausimas, ką tas vidurkis reiškia? Greičiausiai – nieko. Tad lygiai taip pat ir „Big Brain Project“ atveju – jei mes paimame vieno žmogaus smegenis ir sudarome jų žemėlapį, ką tai sako apie visų žmonių smegenis, aš nežinau.

Kalbant apie sąmonės perkėlimą į kompiuterį, kita problema yra tai, kad mes iš smegenų tinklo vis dar negalime ištraukti, kokia informacija ten yra užkoduota. Galime pasakyti, kad jei nutraukiame šias jungtis, praradome gebėjimą, tarkime, sąmoningai apdirbti kažkokią informaciją – bet tai nereiškia, kad mes praradome pačią informaciją.

Gyvenime mes daug ką pamirštame. Sąmoningai – nes kitaip po kokių penkerių metų nebegalėtume įgyti naujos informacijos. Bet pasirodo, visa ta informacija išlieka. Operacijos metu buvo atliktas toks eksperimentas: atidengus kaukolę ir elektriškai stimuliuojant tam tikras zonas – nes mūsų neuronai yra elektrinės ląstelės ir informacija yra perduodama elektra – buvo iššaukti prisiminimai. Ir labai realistiški, pacientas jautėsi tarsi gyvendamas tuose prisiminimuose – nepaisant to, kad sąmoningai jis buvo juos pamiršęs.

Tad net ir turėdami visą tą smegenų žemėlapį, mes vis dar negalime pasakyti, kur ta informacija yra užkoduota ir kaip mes ją galėtume nuskaityti. Tad kol kas galimybę perkelti mūsų sąmonę į kompiuterį aš vertinu gana skeptiškai. Nesakau, kad tai niekada neįvyks, bet su tomis žiniomis, kurias turime dabar, aš nematau kad tai būtų įmanoma – ir kol kas mokslinėje aplinkoje kol kas nėra jokių apčiuopiamų idėjų, teorijų, kurias užtektų patvirtinti, kad suprastume, kaip mūsų smegenys veikia.

– Uždavus klausimą vienam mokslininkui, kas yra dirbtinis intelektas, jis atšovė: o jūs man apibrėžkite, kas yra natūralus intelektas? Kaip Jūs į tai atsakytumėte?

– Natūralus intelektas – tai mūsų gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos ir joje priimti sprendimus, kurie mums palankiausi. Ir ta aplinka yra tiek fizinė, tiek socialinė, tiek kultūrinė. Jei žiūrėsime į gyvūnus – kuo jis sudėtingesnius tarpasmeninius ryšius su savo rūšies atstovais sudaro, tuo tas intelektas bus plačiau apibrėžiamas.

Kai mes šnekame apie dirbtinį intelektą (DI), aš manau, kad šnekame apie labai daug skirtingų dalykų. Ir savo tyrimuose mes dabar bandome įtraukti DI, mašininio mokymosi (angl. machine learning, red. past.) algoritmus, kurie atliktų dalį darbų, kuriuos šiaip atlieka nekvalifikuotas personalas – kadangi mes matome, kad algoritmai geba atlikti tai panašiu tikslumu – bet ar tai yra intelektas? Nežinau, nes tai yra objektų klasifikavimas, o kiek intelekto mums reikia objektų klasifikavimui? Žiurkę irgi galime išmokyti klasifikuoti objektus, ir pakankamai efektyviai – reikia tik skanaus maisto pasiūlyti.

– Ar žmogaus smegenys yra sudėtingiausios iš visų gyvūnų? Nes genomo atveju juk tiaip nėra.

– Sudėtingumą yra labai sudėtinga apibrėžti. Mūsų smegenys tikrai nėra didžiausios, jos tikrai neturi daugiausia jungčių. Mums atrodo, kad tai yra smegenys, kurios sugeba atlikti sudėtingiausias protines operacijas. Problema ta, kad protinių operacijų atlikimą mes vertiname pagal perduodamą verbalinę informaciją: aš galiu papasakoti, ką sugalvojau, jūs galite pasakyti, ką apie tai manote, ir mes tokie du protingi būsime pasišnekėję. Bet jei mes šnekamės su šunimi, šuo mums neatsako, todėl mums atrodo, kad jis akivaizdžiai yra kvailesnis. Bet juk mes tiesiog šnekamės skirtingomis kalbomis. Tad tas intelekto suvokimas per verbalizaciją yra labai apribojantis.

Aštuonkojai geba spręsti tikrai sudėtingus uždavinius, delfinai sudaro labai sudėtingus socialinis ryšius, mes turime žmogbeždžiones, kurios kuria savo ritualus – kaip įvertinti, kiek mes už juos visus esame protingesnis, tikrai sudėtinga, nes lyginame skirtingus domenus.

– Ar smegenų progresas yra geriausia strategija biologinės rūšies išlikimui? Nes mes esame labai protingi, bet susikūrėme atominę bombą, ir labai greitai mūsų gali nelikti. Tuo tarpu tarakonai smegenų neturi, bet po branduolinio sprogimo, sakoma, išliks? Tad ar tikrai tos smegenys tokios vertingos?

– Čia vienas iš būdų išlikti. Bet yra daugybė kitų pavyzdžių. Bakterijos net nesuformavo daugialąsčių organizmų, bet išliko puikiai. Ir jei pažiūrėsime į žmogaus organizmą, tai jame yra 10 kartų daugiau bakterinių ląstelių, nei žmogiškų – ne pagal masę, bet pagal skaičių. Tai taip gaunasi, kad mes esame konteineriai, kurie bakterijas nešioja (juokiasi). Tad galime įsivaizduoti, kad mūsų smegenys yra labai svarbios, ir mes išlikom – bet iš tiesų išliko bakterijos, radusios gerą konteinerį.

– Mūsų mintys – tai elektros išlydžiai tarp neuronų. Ar galima sakyti, kad mintis yra materiali?

– Jau esu sulaukusi šio klausimo, ir po savo atsakymo gavau ilgą A4 formato laišką apie tai, kokia aš neteisi, buvo implikacijos į pagonybę ir visokius stabų garbinimus – bet deja, nepakeitė tas laiškas mano nuomonės (juokiasi). Žvelgiantis iš neuromokslinės pusės, mintis yra materiali: mes galime ją išmatuoti medžiaginiais būdais. Galime išmatuoti žiūrėdami į funkcinį magnetinį rezonansinį vaizdinimą – smegenotyrai tai labai tinka, nes tai yra neinvazinis metodas, ir žiūrėdami mes galime matyti, kaip kurios smegenų dalys aktyvuojasi. Priklausomai nuo to, ką žmogus mąsto, kokias protines operacijas atlieka, aktyvuojasi atskiros zonos, ir su naujais prietaisais galima tiksliai nustatyti tas zonas. Tai reiškia, materialiai aktyvuojasi tam tikros neuronų grupės.

Jei operacijos metu atveriame kaukolę, mes galime prijungti elektrodus ir matuoti išlydžius. Tai irgi yra medžiaginis būdas pamatuoti, kas vyksta.

O jei žiūrėtume dar smulkiau – kai elektrinis signalas keliauja tik vienu neuronu ir kitu – o tarpusavyje jie bendrauja cheminėmis molekulėmis – tada galime išmatuoti ir chemines molekules. Tad manau, mintis yra materiali tiek, kiek jai sukurti yra reikalingos materialiosios reakcijos. O ką mes verbalizuojame ir vadiname mintimi – čia jau visiškai atskiras dalykas.

– Būna atvejų, kai įvyksta smegenų pažeidimai – bet žmogus vis tiek pakankamai sėkmingai funkcionuoja, veikia, mąsto, galvoja. Tad ar tikrai mums reikalingos visos smegenys, visos jų dalys?

– Iš tiesų buvau nustebusi, bet vienoje konferencijoje klausiau pranešimą, kad dažniausia neurochirurginių smegenų operacijų klaida yra ta, kad operuojamas netinkamas pusrutulis. Bet, sako, nieko tokio – nes jei pacientui nepasakytum, jis greičiausiai nieko ir nepastebėtų (juokiasi).

Iš tiesų mūsų smegenys yra ganėtinai lanksčios – o operuojant pusė smegenų neišimama – ir pažeidus dalį, nieko baisaus nenutinka. Žinoma, yra kritinės sritys, kurias pažeidus kils didelių problemų. Pavyzdžiui, mūsų asmenybė yra užkoduota prieškaktinėje žievėje – ir tai buvo nustatyta dar XIX a. viduryje, Amerikoje, kur tiesiant geležinkelius buvo vykdomi sprogdinimo darbai. Sprogmenys būdavo trombuojami į siauras lazdas, ir vienam darbininkui tokia lazda sprogo, pervėrė akį, išlysdama viršugalvyje, ir pažeidė būtent prieškaktinę žievę.

Darbininkas išgyveno. Viskas jam buvo gerai, jis funkcionavo puikiai, bet visiškai pasikeitė jo asmenybė. Ir tai laikoma pirmais moksliniais įrodymais – jo kaukolė dar ir dabar saugoma Harvardo universitete.

Kitas pavyzdys yra apie sprendimų priėmimą, kai mes turime emocinę smegenų dalį ir sąmoningą prieškaktinę sritį – ir ta sprendimų priėmimo sąsaja yra labai svarbi. Bet koks sprendimų priėmimas turi emocinį komponentą, ir jei šią sąsają nutraukiame, žmogus nebegali priimti sprendimų. Jis gali racionaliai įvertinti, kuris sprendimas yra teisingesnis – bet priimti jį ir imtis veiksmų nebegali.

Bet yra ir nekritinių sričių. Tarkime, motorinė žievė, atsakinga už judesius. Jei žmogus patiria nestiprų insultą, jam kartais būna pažeidžiama motorinė žievė ir, tarkime, jam sutriko kairės rankos judėjimas. Dažniausiai, jei mes laviname, jei atliekama tinkama reabilitacija, funkcija yra atgaunama. Bet ta sritis, kuri pažeista – jos jau nebėra. Reiškia, aplinkinės smegenų sritys perėmė tą funkciją.

– Sakoma, kad šie laikai yra multitaskinimo, daugelio užduočių vykdymo vienu metu laikai. Kiek tai efektyvu – ir ar tiesa, kad moterys geba geriau multitaskinti, nei vyrai?

– Vertinant iš neuromokslinių pozicijų, žiūrint į smegenų veiklą, kai vienu metu bandomos spręsti dvi užduotys vienu metu, buvo nustatyta, kad smegenys nesprendžia dviejų problemų vienu metu: vienu metu jos sprendžia vieną, ir šokinėja nuo vienos prie kitos.

Tai reiškia, kad resursus mes paskirstome taip, kad eina tik į vieną smegenų zoną. Tai reiškia, kad neuromoksliniu požiūriu multitaskinimas išvis nėra įmanomas, ir imdamiesi daugiau nei vienos užduoties, mes tiesiog skatiname smegenis blaškytis. Ir efektyvumas dėl to mažėja. Bet kokios didesnės problemos sprendimas reikalauja nepadalyto dėmesio.

Moterys tuo tarpu ne tai kad geriau multitaskina, bet yra priverstos tai daryti – dėl socialinių, evoliucinių ir kultūrinių priežasčių – kai turi vienu metu namuose prižiūrėti vaikus, sužiūrėti daržus ir dar valgyti padaryti. Tu tiesiog pripranti. Ir aš nežinau, ar tai persidavė evoliuciškai. Yra daug diskusijų apie tai, ar vyrų ir moterų smegenys išvis skiriasi.

Bet nepaisant to, ar mes vyrai, ar moterys – norint efektyviai spręsti problemas, jas reikia spręsti po vieną.

– Pakalbėkime apie smegenų apgavystes. Juk smegenys mus nuolat apgaudinėja, ar ne?

– Mūsų smegenys išvis labai retai supranta, kas yra tikrovė, ir kas yra kitos smegenų srities veiklos rezultatas (juokiasi). Pavyzdžiui, yra toks vadinamasis laimės hormonas – kuris iš tiesų net visiškai ne hormonas, o neuronešiklis – serotoninas. Medžiaga, kuri išsiskiria smegenyse, ir nuo kurios kiekio priklauso ar mes jaučiamės džiaugsmingi, pakylėti.

Beje, jis gerai gaminasi saulėje, o jo sutrikimai siejami su depresija.

Džiaugsmą mes jaučiame, kai mes jaučiamės svarbūs, reikalingi, jo labai daug išsiskiria, kai gauname apdovanojimą. Tarkime, išeiname į sceną, matome, kokie mes svarbūs – išsiskiria daug serotonino. Puiku – realybė atsispindėjo mūsų smegenų chemijoje ir tai lėmė, kaip mes jaučiamės.

Bet jei po poros dienų gulėsime lovoje prieš miegą ir galvosime – „bet tai kaip buvo gerai, užlipau aš ant tos scenos, ir visi man plojo“ – mūsų smegenyse vėl skirsis serotoninas. Ir skirsis labai panašiais kiekiais, kaip ir tikros patirties metu – ir mes turime situaciją, kai smegenys nebeatskiria, kur yra realybė, o kur – prisiminimas.

Kitas dalykas – nežinau ar tai reikėtų vadinti apgavyste, bet tai pagerina mūsų prisitaikymą šiame pasaulyje – mes prarandame labai daug informacijos iš to, kiek išvis jos surenka smegenys. Mano mėgstamas pavyzdys – iki šiol niekas iš jūsų nejautėte, kaip jūsų drabužiai liečiasi prie jūsų kūno, o štai dabar, išgirdę tai, pajutote (juokiasi). Tai reiškia, kad visą šią informaciją mes nuolat gauname.

Mes gauname daug informacijos – pavyzdžiui, apie kūno padėtį – ir mikrojudesiais nuolat koreguojame, kad nenukristume – bet sąmoningai jos neapdorojame. Tačiau smegenys visą tą informaciją surenka.

Yra visokie gyvenimo būdo vadybininkai, patarėjai, kurie sako, kad jei nori gerai jaustis – išsitiesk, šypsokis. Ir tai veikia! Nes mes, būdami maži, dar kūdikiai, žiūrėdami į savo tėvus, mokomės: jei viskas gerai, tėvai šypsosi. Reiškia, šypsena yra gerais dalykas! Jei blogai – mes susiraukiame, susitraukiame. Ir ta informacija užkoduojama mūsų smegenyse, ir tampa labai svarbiu kanalu situacijos įvertinimui. Smegenims yra daug lengviau nuskaityti informaciją ar aš šypsausi, nei sąmoningai įvertinti, ar situacija yra gera. Ir mes priprantame prie to – jei šypsomės, smegenys sako: „a, viskas gerai“, jei nesišypsau – reiškia, kažkas yra ne taip.

Ir buvo sugalvotas labai keistas eksperimentas – pati nepatikėjau, kai išgirdau – kai depresija buvo gydoma botulino toksinu, kuris taikomas raukšlėms gydyti. Ką jis daro – tai užblokuoja neuronus, ir jie nebegali suraukti raumenų, žmogus nebegali susiraukti – ir dėl to atrodo, kad nėra raukšlių.

Visa tai buvo išbandyta su pacientais, sergančiais stipria depresija. Suleidus botulino toksinų jie tiesiog nebegalėjo susiraukti. Jie galbūt nesišypsojo, bet – negalėjo susiraukti. Ir jų smegenys nuskaitydavo informaciją, kad, na, smegenys gal nesišypso, bet jau nesusiraukęs – reiškia, situacija ne tokia ir bloga. Ir psichologinė pacientų būklė pagerėjo – nors gyvenimo situacija niekuo nepasikeitė.

Ir tokios subtilios apgavystės vyksta nuolat: kartais atrodo, kad smegenys gyvena visiškai atskira gyvenimą.

– Dabar ne pilnatis, bet sakoma, kad ji įtakoja elgesį, savijautą. Kokia jūsų, kaip smegenų mokslininkės, pozicija šiuo klausimu? Galbūt yra kokie nors tai pagrindžiantys duomenys?

– Mokslinių tai pagrindžiančių duomenų nėra, ir jei žiūrėsime į įrodymus, visi sakys, kad tai neegzistuoja. Bet žmonės asmeniškai sako, kad tai veikia – ir negali su tuo diskutuoti. Ir tokiais atvejais mano pozicija ta, kad galbūt yra pogrupiai žmonių, kurie yra jautresni tokiems dalykams, ir jautresni ne kažkokiems „maginiams“ pilnaties aspektams, o realiems – tarkime, naktį padidėjusiam apšviestumui. Daugiau šviesos – blogiau miegu, dieną bjauresnis esu. Galbūt yra dalis populiacijos, kuri yra įjautrinama, o kai mes darome mokslinius tyrimus, dažniausiai renkamės atsitiktinę populiaciją ir žiūrime į vidurkį, kuris visus tuos efektus paslepia.

Panašus pavyzdys būtų jau tas minėtas laimės neuronešiklis serotoninas. Jis gaminamas iš amino rūgšties triptofano, ir daug jos yra sūryje bei riešutuose. Ir aš tikrai asmeniškai pažįstu žmonių, kurie sako, kad kai privalgo sūrio, jiems būna gera.

Kai mokslininkai tyrė šį atvejį, sakė – na, mes nieko nerandame. Bet tikėtina, kad yra kažkokie genotipai, žmonių subpopuliacijos, kuriems nuo suvalgomo triptofano gaminasi daugiau serotonino. O kitiems tas santykis yra ne tiek svarbus, ir visa tai suvidurkindami prarandame labai daug informacijos. Dėl to vis daugėja individualių tyrimų, kai bandomi individualiai vertinti patys žmonės – iki ląstelių lygmens.

– Smegenys ir miegas. Kodėl turime miegoti? Juk iššvaistoma tiek laiko, kurį būtų galima daug produktyviau panaudoti – ir kodėl iki šiol neturime tabletės, kuri išspręstų šią problemą?

– Miegas nėra problema. Miegas nėra smegenų išjungimas, miegas yra aktyvus procesas. Ta dalis, kuri sako, kad čia yra problema, yra prieškaktinė smegenų žievė, kurios gal tik 10% visų smegenų kiekio (juokiasi). Likę 90% smegenų mano, kad miego reikia, ir jis iš tiesų yra labai svarbus – neleidžiant žmogui miegoti, jį galima net nužudyti: iššvaistomi smegenų resursai ir jos nebegali palaikyti gyvybės.

Miegas būtinas ilgalaikės atminties susiformavimui. Kol nemiegame, tol sukuriame trumpalaikę atmintį, miegant suformuojami ilgalaikiai ryšiai. Kodėl susiformavo būtent toks procesas, pasakyti sunku, bet žiūrint evoliuciškai, miegame visi – ir žmonės iš tiesų miega palyginus nedaug.

Pažiūrėkime ir į žmogaus vystymosi laikotarpį: kuo intensyviau vystosi smegenys, tuo daugiau žmonės miega. Naujagimis, kurio smegenys formuojasi labai labai stipriai, miega didžiąją paros dalį. Poros metų vaikas miega vis dar daugiau nei pusę paros, o tada nutinka miego sutrumpėjimas. O paauglystėje – vėl pailgėjimas, nes smegenys persitvarko.

Kai suaugame ir sustabarėjame, miego kiekis sumažėja – bet jis irgi nėra tolygus, tas aštuonių valandų vidurkis yra vidurkis, kuris nieko nereiškia: yra žmonių, kurie miega 6 valandas, yra ir dar trumpiau miegančių – ir yra tokių, kuriems reikia 10 valandų miego kasdien, kad jie gerai jaustųsi. Nuo genetinių savybių priklauso ir smegenų efektyvumas.

– O kas yra sapnai? Ar tai – ilgalaikės atminties kūrimo pašalinis efektas, ar dar kas?

– Konkrečiai į tai neatsakysiu, bet tai susiję su mūsų atmintimi. Yra vienas labai įdomus dalykas, apie kurį žmonės nesusimąsto: mes nesapnuojame to, ko nesame matę. Mes galime sukombinuoti vaizdus. Veidai, matomi sapnuose, yra kažkur matyti, mes sudedame juos į skirtingas situacijas, bet mes nieko naujo nesukuriame.

Ir tikėtina, kad taip yra dėl to, kad miego metu formuojasi mūsų atminties ryšiai, o šiems besikuriant, aktyvuojami neuronai, smegenys tai supranta kaip tikrovę ir ta tikrovė transliuojasi į sapnus.

– Ar pilnutinė narkozė sukuria žalą smegenims?

– Labai priklauso nuo to, kokios medžiagos naudojamos. O ir šios yra nuolat tobulinamos – šiuolaikinės narkozės yra gerokai palankesnės žmogui. Dažnai tai yra susiję su trukme: vaistai pradeda veikti žymiai greičiau, o nutraukus juos, žmogus žymiai greičiau pabunda.

Narkozė nėra tikrasis miegas – nes tikrasis miegas yra aktyvusis smegenų procesas, o narkozė yra smegenų išjungimas, kardinaliai kitoks dalykas.

Nesu tyrinėjusi detaliai, bet žmonės šneka apie šalutinius poveikius: atmintis sutrikdymą – ypač kalbant apie kartotines narkozes, kai būna didelės traumos ar sunkios ligos, reikalaujančios nuolat kartoti operacijas ir daryti narkozes.

Trumpalaikiai, vienkartiniai poveikiai, aišku, yra maži.

– Žinomas vienas atvejis, kai po narkozės atsibudęs žmogus pradėjo kalbėti rišliai ir vien ta kalba, kurią anksčiau jis mokėjo labai prastai. Kaip galima būtų tai paaiškinti?

– Nežinau šio konkretaus atvejo, todėl nesiryžčiau per daug komentuoti, nes yra įvairių galimybių – bet gal tai buvo kalba, kurią jis girdėjo vaikystėje, ir po to jis jos nenaudojo, bet kalbiniai ryšiai buvo susiformavę? Sunku vertinti, reikia labai detaliai žiūrėti į konkretų atvejį.

Šaltinis: Technologijos.lt ir Lrytas.lt

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Pyktis.

Noriu pasakyti,kad aš laižiau mamos subinės raukus.Norėčiau vėl patirti gyvenimo džiaugsmą ir skausmą.

Pyktis.

;DDD ble tu ziaurus :D

Pyktis.

;DDD Pasirodo tu konkretus slikstyne. Laizai,ciulpi ir pan…
Ka dar darai?