Sudegusios mokyklos griuvėsiai slėpė šiurpią paslaptį

Yra pasaulyje vietų, kur geriau kojos nekelti. Visgi smalsumas dažnai nugali sveiką protą. Mūsų skaitytoja Vika dalinasi savo istorija. Pateikiame jos laišką žemiau.

 

Esame trys draugės ir iš mūsų trejeto esu kaip ir jauniausia – metų skirtumu. Viena mūsų gyvena gerokai už miesto, nuosavame name.

 

Vasara, o mes abstinentės-aktyvistės – nuvažiavome pas ją ir visą dieną su dviračiais pralakstėm po apylinkes. Pradžioje prie ežeriūkščio – su sultimis ir sumuštiniais. O tada tiesiog ratais važinėjome. Buvau tik gavusi fotiką, tai viską smagiai amžinom.

 

Grįžome jau namo, apie ketvirtą. Pavalgėm ten, ir nusprendėm dar pasivažinėti. Bet gi, velnias, jau visur pabuvojome. Tai draugė, ten gyvenanti sako:

 

– Panos, čia miškelyje šalia yra sudegusios mokyklos griuvėsiai. Gal ten nuvarom?

 

Na, o ji panelė irgi su “dvasių pasauliu” susijusi – pas ją šeimoje, kaip ir pas Viktoriją, dauguma moterų taip. Ir jos mama kažkaip netyčiom nugirdo, tad ėmė iš karto mus atkalbinėti. Bet kur tau – tik smalsumą sužadino.

 

Vis dėlto susitaikė su mintimi, kad mes ten važiuosime, bet prieš išeinant įteikė pipirinių dujų balionėlį, jeigu koks gyvasis negerietis pristos, ir tada kiekvieną peržegnojo.

 

Aišku, kiek susinepatoginom dėl tokio išlydėjimo, bet vistiek laikėmės savo, ir nulekėm.

 

Ką gi, atvažiavome prie tų griuvėsių ir mane išsyk kažkoks negerumas užplūdo. Noras iš ten dingti. Nors labiausiai ten veržiausi. Pradėjau tempti drauges. Tą, kurios mama mus išlydėjo, sutiko iškart. Bet trečioji vertė mus pasilikt. Ir vis prašė manęs nufotografuoti.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Po ilgų derybų sutarėm, kad vos nufotografuoju – tepam slides. O, kaip pastebėjau, nelabai ir į mokyklą ten nešė – pirmo aukšto langų angos buvo su grotomis. Na, tiek to – nepaveikslavau jas. Fotografuoti tikrai moku, apšvietimas buvo tobulas, ir fotoaparatas – ne muilinė. Ir kiek kadrų nepadariau – visi susilieję. Mane, aišku, nukratė šiurpas ir supratimas, kad čia jau tikrai nieko gero. Na, bet vėliau kažkaip grįžę iš tos vietos užsimiršom.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Ir taigi – trečia nakties. Naktis šilta, mes sėdime prie jos namo, šalia pirtelės. Sėdim, plepam, juokiamės. Tėvai jau seniausiai miega. Tik toji, kur vis prašė pasilikt, kažkaip neramiai į mišką žvalgosi. Galų gale mus nutildo ta, pas kurią buvome. Ir mane apima toks stiprus de javu, kad mane tiesiog paralyžiuoja.

 

– Girdite?

 

– Ką? – pasiteirauju, nes vienintelė nieko negirdžiu. Ir jau, dar tik klausdama, nuspėju tikslų atsakymą – tarsi jį žinau.

 

– Kažkokį garsą.. Iš miško. Tokį duslų “aaa”…

 

Įsiterpia nerimstanti:

 

– Aš jau gan seniai girdžiu, bet kažkaip gąsdint nenorėjau…Galvojau, gal ten miške kas mašinom lenktyniauja…
Įsiklausau ir aš. Ir tikrai – kažkur toli toli, girdisi duslus “Aaa” tokiu žemu žemu balsu. Bet nei vyrišku, nei moterišku. Nesugebu paaiškint. Sunerimau ir aš. Nuojauta rėkte rėkia, kad reikia nešti kudašių. Bet visos sėdim kaip sustingusios. Garsas liovėsi.

 

– Einam, – tepasakau kiek atsigavus.

 

Draugės purto galvas:

 

– Ne, ne, gi jau viskas baigės, galim čia likt.

 

– Einam sakau, tikrai, jaučiu, kad nereikia mums čia pasilikti…

 

Ir tada vėl tas garsas – šį karta iš visai kitos pusės, bet arti arti. Visos sureagavom momentaliai – šokom ir lėkėm namo.

 

Draugė augina šunį ir katę. Abu gyvūnai yra labai ramūs. Vos mums įbėgus namo, šuo ėmė loti, draskyti sieną, o tada ėmė skalyti ir susigūžė į kampelį. Apšalusios pakilome į antrą aukštą, į jos kambarį. Ten buvau palikusi fotoaparatą. Sėdim nei gyvos, nei mirusios. Į kambarį ateina katė. Užšoka ant sofos, paguli, staiga pašoka ir ima šnypšti. Tada iškart mauna iš kambario.

 

Mums ir vėl baimės pilnos kelnės – įjungiam kompiuterį. Ir prasideda baisiausia dalis. Ima junginėtis šviesos – pačios. Kaip kokiame siaubo filme. Draugės kambario sienos nukabinėtos plakatais – ir šie, it perrėžti peiliu, plyšta ir krenta ant žemės. Cypiam, rėkiam, ir aš, instinkto pagauta, griebiu fotiką. Nežinau, kodėl man taip susišvietė, bet susiradau nuotraukas prie griuvėsių, ir iš karto jas ištryniau. Viskas liovėsi momentaliai.

 

Atbėgo draugės tėvai, nes mūsų riksmai, aišku, juos pažadino. Nuo jos tėvo gavome nemažai pylos, kad čia nesąmonių prisigalvojom, ir dabar bijom. Piktas kaip velnias jis išėjo. O mama pasiliko. Papurtė galvą, ir atsidususi tepasakė, kad ji juk perspėjo, prie griuvėsių nosies nekišti…

 

Nežinau, ar sugebėjau jums perduoti tai, kaip tada išsigandau. Pamenu, verkiau vėliau visą naktį ir murmėjau maldas. Net dabar rašant akyse ašaros kaupiasi – turbūt gyvenime taip persigandus nebuvau.

 

Vika

 

Anomalija.lt teiraujasi savo skaitytojų – gal ir Jus esate girdėję istorijų apie keistus ir sunkiai paaiškinamus reiškinius iš savo artimų žmonių? O galbūt patys tapote antgamtinių reiškinių liudytojais? Laukiame Jūsų istorijų ir pasakojimų – parašykite mums

Rekomenduojami video:


2500
6 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
6 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Droniukas

Aha kažkaip vaikiška viskas

Zumzum

O jur norit kad anomalijoje straipsnis pos traipsnio, naujiena po naujienos, interneta sprogdintu? Atsigaukit. Ka turi ta ir viesina.

Trollolol

Jau darzelio rasinelius dedat, graudu…

Zinoma

Is pradziu sukoreguokt teksta normaliai,nes dabar kaip bobuciu pasakos tik. Neidomu skaityt net, keliauninkea dideliu amziu nepasizymi

Budulajus

ir standartiskai neparasyta nei kur ta vieta, nei del ko ten nebuvo galima eit, krc maziau gerkit

KASEKAS

Ko jau pririjusios idomu buvot :DDD kokiu grybuku arba lsd cj ;DDD

Taip pat skaitykite