Europos civilizacija padovanojo pasauliui mokslą

Įdomus faktas. Techninės pakraipos aukštosiose mokyklose tarp mokymo disciplinų nėra tokios, kuri supažindintų būsimuosius inžinierius su istoriniu mokslo keliu ir jo religinėmis filosofinėmis ištakomis. Mažai kas žino ir supranta, kodėl būtent Europos civilizacija padovanojo pasauliui mokslą ir didžius mokslininkus.
 
Ką mes šiuo metu vadiname mokslu? Mokslas – tai būdas sistemingai, konceptualiai suprasti mus supantį pasaulį ir jo pokyčius žmogaus interesų labui. Ką tai reiškia praktikoje? Pirma – noras pažinti pasaulį. Antra – įsitikinimas, kad jis yra realus. Trečia – įsitikinimas, kad pasaulio tvarka remiasi kažkokiais dėsniai ir žmogaus protas sugeba tuos dėsnius pažinti. Ketvirta – kad šie dėsniai yra visam pasauliui vienodi, neprieštaringi ir veikia bet kuriame pasaulio taške. Penkta – įrankių buvimas ir mokėjimas jais naudotis, pažįstant pasaulį, kaip minimumas – matematinis aparatas ir logika paremta, filosofiškai pagrįsta samprotavimų ir įrodymų sistema. Šešta – materialinės techninės bazės eksperimentų darymui ir rezultatų apdorojimui egzistavimas.
 
Ar visada žmonijos istorijoje būta visų šių išvardintų punktų? Žinoma, ne. Visi jie susiėjo į vieną vietą maždaug XVI-XVII šimtmečiais.
 
Antika
 
Senovės graikai neturėjo svarbiausio dalyko – noro pažinti mus supantį pasaulį. Dieviškojo, dangaus, žvaigždžių pasaulio stebėjimas – štai didžiausia antikos dorybė. Žemiškas gyvenimas – tai spektaklis, kurio režisierius – Dangus. Žmonės tėra ne daugiau kaip aktoriai, be to, dar ir nežinantys pjesės turinio, o dažnai ir neįtariantys, kad jie vaidina scenoje. Pažinti pačią pjesę neįmanoma, pažinimas – tai jau svajonių viršūnė. Pridėkim prie to likimo sąvoką, taip pat visko, kas egzistuoja cikliškumą. Rezultatas – nėra prasmės rimtai domėtis pasauliu, juk jis tėra viso labo dekoracija.
 
Senovės tautos nebuvo įsitikinusios, kad pasaulis panašus į laikrodžio mechanizmą ir turi vidinius savo dėsnius. Dėsniai yra, bet jie, kaip taisyklė, yra lemiami dievų valios čionai ir dabar. Už kiekvieno bent kiek reikšmingesnio įvykio stovi kažkieno valia. Pažinti gamtą – sužinoti, ko nori dievai – absoliučiai neįmanoma.
 
Pats pasaulio padalinimo į dangišką-dievišką ir žemišką principas neleido taikyti žemėje žinių apie dangų. Vienas graikų mokslininkas buvo ištremtas iš Atėnų už šventvagystę, kai padarė prielaidą, kad akmuo, nukritęs iš dangaus – tai žvaigždės dalis. Matematika – aukščiausias ir harmoningas mokslas buvo taikoma tik pažinti aukštesniam pasauliui. Net Aristotelis, iš visų graikų toliausiai nuėjęs link mokslinio pažinimo, iš principo neigė galimybę kitaip taikyti savo mylimą mokslą.
 
Tačiau tuo pat metu jis žvelgė į įvairias būties sferas kaip į lygiateises pažinimo požiūriu ir pasiūlė vientisą ir savotiškai genialią folosofinę pasaulio koncepciją – mokslą apie gamtą, kurios pavadinimas – fizika. Pirmiausiai Aristotelis nustatė pagrindines kategorijas: prigimtis, judėjimas, kiekis, laikas, kokybė, santykiai ir t.t. Jis pasiūlė pagrindinius mokslinio pažinimo principus, iš kurių pagrindinis – neprieštaravimo principas. Pavyzdžiui, negali vienas ir tas pats dalykas egzistuoti ir neegzistuoti. Iš esmės, šis filosofas siūlo kurti mokslą, remiantis sveiku protu ir reikalauja aiškios įrodymų sistemos, kuri turi remtis pirminiais aksiominiais teiginiais. Viskas turi būti pagrįsta ir įrodyta. Aristotelis davė žmonijai pirmą pasaulyje ir geriausią tais laikais įrankį suvokti mus supantį pasaulį. Tačiau pagrindinis klausimas šiam genijui buvo “kodėl?” ir “Kam?”. Jis ieško pirminės priežasties ir stengiasi suprasti tikslą – vidinis vieno ar kito reiškinio mechanizmas jo nedomina. Klausimas “Kaip?” iš principo nekeliamas. Aristotelis ir jo pasekėjai liko savo laikmečio vaikais ir jo pasiūlyta fizika buvo tik dalis pakankamai sudėtingos pasaulėžiūros, kuri bazuojasi ant antikinės religijos pamatų. Už regimų reiškinių senovės graikai taip ir nepamėgino ieškoti neregimų dėsnių.
 
Ankstyvoji krikščionybė
 
Ankstyvoji krikščionybė irgi nepadovanojo pasauliui mokslo. Nors šiuo laikotarpiu buvo padaryti reikšmingiausi žingsniai link jo. Pirmu ir svarbiausiu žingsniu tapo krikščioniški mokymai apie pasaulį ir žmogų, šio mokymo pagrindas buvo Biblijos atvėrimai. Dievas sukūrė pasaulį ir žmogų. Pasaulis – tai namai, skirti žmogui, tai, kas duota žmogui tam, kad jis šia dovana naudotųsi, rūpintųsi ja ir kūrybiškai keistų. Šie postulatai buvo revoliuciniai savo laikmečiu. Jeigu pasaulis sukurtas Dievo, vadinasi, pasaulis nėra Dievas ar net Dievo vaikas. Ir tuo pat metu pasaulis nėra atsitiktinumas ir ne kokia nors bjaurastis: pats Dievas pasakė apie savo kūrinį “ir tai yra gerai”. Dievas sukūrė viską, vadinasi, žvaigždės – tai ne daugiau kaip besieliai akmenys. Biblija, aprašydama pasaulio sukūrimą, net nemini saulės ir mėnulio, ji paprasčiausiai kalba apie du šviesulius. Pasaulis yra ne daugiau kaip namai – pats savaime besielis. Dievas kuria pasaulį pats be tarpininkų ir pats apgyvendina žmogų jame visiems amžiams. Krikščioniški atvėrimai kalba, kad tiriant pasaulį, galima daug sužinoti apie Dievą.
 
Atsiradus krikščionybei, siekis pažinti pasaulį ar net jį ištyrinėti jau negali būti laikomas šventvagyste ar bereikalingu darbu. Dar daugiau, jeigu pasaulis skirtas žmogui, o žmogus – tai Dievo atvaizdas, vadinasi, pasaulį reikia iš principo tirti. Ir aišku dėl ko. Žmogus turi protą ir protą jam davė Tasai, Kuris sukūrė pasaulį, vadinasi, mes sugebame suprasti pagrindinius pasaulio sąrangos dėsnius.
 
Tačiau, nežiūrint į galimybę, noro pažinti mus supančią gamtą šiuolaikine moksline prasme tais laikais nebuvo, kaip nebuvo ir atitinkamų įrankių tokiam darbui. Reikalas čia toks, kad nuo pirmų krikščionybės šimtmečių krikščionys buvo pakankamai abejingi antikai ir dar daugiau – išjuokė ją. Dauguma didžių šventųjų tais laikais buvo gavę antikinį išsilavinimą, kažkurie iš jų baigė Atėnų akademiją. Filosofija kaip mąstymo sistema buvo priimta krikščionybės, kad išreikšti savo tikėjimą Romos imperijos kalba. O filosofija kaip sąmoninga pasaulėžiūra buvo atmesta. Dėka antikos, krikščionys galėjo apmąstyti ne tik savo pagrindines dogmas, kaip pavyzdžiui, dievišką trilypumą ir Kristaus įsikūnijimą, bet ir pasaulio ir žmogaus sukūrimą, o taip pat patį žmogų kaip Dievo paveikslą.
 
Apie X šimtmetį krikščionybė turėjo savo, ne mažiau genialią negu graikišką, filosofiją apie Dievą, pasaulį ir žmoniją. Krikščioniškoji kultūra tokiu būdu buvo pasiruošusi lemiamam mokslui klausimo iškėlimui: ar pasaulis yra pažinus ir ar galima jį pažinti? Į abu šiuos klausimus atsakymas buvo teigiamas. Tuo krikščionybė tarsi atvėrė kelią į gamtos pažinimo mokslą, tačiau praėjo 1500 metų, kol kažkas ryžosi ten žvilgtelėti. Ilgą laiką, beveik 9šimtmečius, krikščionys buvo užsiėmę savo dievoieška, o po to užgimęs islamas ir kryžiaus žygiai keliems šimtmečiams nukreipė krikščionių dėmesį ir jėgas.
 
Verta prisiminti ir dar vieną svarbų krikščionišką mokymą – apie pirminę nuodėmę. Žmogus savo egzistavimo aušroje padarė nuodėmę, atkrito nuo Dievo. Mums svarbu tai, kad šis mokymas tapom pagrindine priežastimi tam tikram nepasitikėjimui žmogumi, atsargiam jo savarankiškų samprotavimų ir išvadų vertinimui. Tai, drauge su kitomis priežastimis, nedavė galimybės vystytis mokslui iki pat Viduramžių pabaigos.
 
Renesansas
 
Atgimimo epochos priešaušryje į viduramžių Europą iš arabų kraštų pakliuvo Aristotelio darbai. Įdomu, kad žinomi arabams šie tekstai taip ir nepadarė įtakos mokslo raidai islamo pasaulyje. Krikščionių gi pasaulis antikos darbus sėkmingai užmiršo dar prieš kelis šimtmečius. O dabar Aristotelio knygos buvo sutiktos su susižavėjimu. Jose buvo keliami ir puikiai išsprendžiami iki tol nežinomi klausimai. Tarp viso kito europiečiai atrado sau fiziką – mokslą apie gamtą. Daug ką šis atradimas taip apsvaigino, kad jų nebejaudino skirtumai tarp pasaulietinių ir religinių nuostatų. Aksiomos, kurias pasiūlė didysis graikas, buvo priimtos tokiomis, kokios jos yra.
 
Tokia situacija sukėlė tam tikrą konfliktą ir galiausiai dauguma šiuolaikinio mokslo įkūrėjų, būdami ištikimais katalikų bažnyčios sūnumis, ėmė ieškoti nuosavo kelio, savo mokslo apie gamtą. Būtent tada susiėjo į vieną daiktą ir susilydė į pradinio mokslinio pažinimo sintezę visos reikalingos šiam dalykui prielaidos. Protingai sutvarkytam ir žmogui pažiniam, eksperimentams laisvam pasauliui galima buvo panaudoti ne tik tuos pažinimo įrankius ir įrodymus, kuriuos padovanojo antika, bet ir matematiką.
 
Kitaip sakant, Atgimimo laikais susimaišo dvi srovės – antika ir krikščionybė. Ir gaunasi keistas mišinys. Iš kiekvieno ingridiento paimama kažkas unikalaus tik jam. Iš krikščionybės – nuo gamtos išlaisvinanti filosofija ir žmogaus savigarba. Tuo pat metu praleidžiami mokymai apie nuodėmingumą ir nepasitikėjimą žmogumi. Iš antikos paimama kūryba, mąstymo patirtis, menas, bet paliekamas už borto religingumas. Išeina, kad Atgimimo žmogus, tapęs visa ko matu, paėmė į rankas antikinius pažinimo įrankius ir pats tapo kūrėju. Žmogus taip aktyviai įgyvendino šias idėjas gyvenime, kad plačiai paplito toks teiginys: “Duokit mums medžiagos ir įrankių, ir mes sukursim žvaigždes”. To nebuvo galima įsivaizduoti nei antikoje, nei krikščionybėje.
 
Mūsų laikai
 
Mokslas gimė sunkiais XVI-XVII amžiaus religinės krizės laikais. Susikompromitavusi katalikybė, stiprėjantis protestantizmas, aukštuomenės okultizmas ir liaudies magija – štai religinis tų laikų Europos portretas. Visai ne netikėjimas vertė žmones tirti pasaulį, greičiau atvirkščiai. Dauguma pirmųjų mokslininkų, įnešusių didžiausią indėlį į mokslo atsiradimą, buvo, kaip dabar pasakytume, praktikuojančiais krikščionimis. Savo tyrimus jie pašvęsdavo Dievui ir tuo stengėsi pašlovinti jį, atskleisdami žmonėms Kūrėjo išmintį ir didybę. Čia aš kalbu apie Okamą, Koperniką, Galilėjų, Niutoną, Dekartą, Leibnicą ir daugelį kitų.
 
Žinoma, negalima mokslo suvesti tik į antiką ir krikščionybę. Mokslui įtaką darė daug dalykų, tame tarpe ir okultizmas bei magija. Tačiau, galiausiai mokslas nestojo niekieno pusėn, o nuėjo savu keliu: vieninteliu mokslo tikslu tapo pasaulio pažinimas ir jo pakeitimas.
 
Būtent dėl tokios šlovingos praeities mokslinės žinios įgijo imunitetą prieš bet kokio pobūdžio religingumą. Žinoma, tai ten, tai šen vis atsiranda spekuliacijų ir mėginimų sukryžminti nesuderinamus dalykus, tačiau mokslas nuo to pirmyn nepažengia. Iš to, kaip taisyklė, gaunasi tik pseudomokslinė filosofija ar apskritai kliedesiai.
 
Pats mokslas, kaip ir savo gimimo laikais, duoda mums galimybę vis daugiau sužinoti, vis arčiau prieiti prie tiesos, vis efektyviau tvarkytis gyvenimą. Mokslo jau neįmanoma sugadinti niekuo, jis tapo pakankamai savarankiškas ir netgi pats savaime lemia milijonų žmonių pasaulėžiūrą. Tuo pat metu patys svarbiausi žmogui klausimai: apie gyvenimo prasmę, apie gėrį ir blogį tebelieka už mokslo kompetencijos ribų. Ir štai čia kiekvienas žmogus, kuris naudojasi mokslinėmis žiniomis kaip įrankiu, turi kreiptis į kitus šaltinius. Kokius? Tegu kiekvienas pats sprendžia. Tačiau mokslinio pažinimo istorija byloja, kad krikščionybė jam ne svetima.
 
Юрий Белановский, visokybes.com ir anomalija.lt inf.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Rekomenduojami video:


2500
1 Comment threads
1 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
zzz

bushas labai ISIUTO, kad naudijasi arabiskais skaitmenimis….

Senovės Indas

Gali nuraminti Bushą, “arabiškus” skaitmenis arabai tik paplatino, slapta nusikopijavę juos nuo senovės indų.

Taip pat skaitykite